Ką gi jam daryt, jei ne uždaryt duris ir leistis į savo belangę rūsyje. Nors juoda kaip kapo duobė, ji yra išgelbėjimas. Kurgi kitur pasidėtumei, jei jos nebūtų?
Vonioje? – net jei sugebėtum ten įsikurti, pratemptum ilgiausiai iki pietų. Po pietų vonioje atsidaro cosplay‘inis grožio salonas, manikiūras ir šokių salė.
Tualete?
Apie kolektyvinių sodų bendrabūvio ypatumus buvo toks posakis „stumdymasis užpakaliais“. Jis neblogai tinka ir šitai situacijai. Savaime suprantama, tai įskelia vieną kibirkštį – nors gaisrų nebuvo, bent jau iki dabartinio momento. Tikriausiai todėl, kad turim gyvenimo uždaroj šeimyninėj terpėj patirties. Bet kaip seksis su priešgaisrine sauga, jei karantinas užsitęs ilgiau nei kelis mėnesius?
Kita vertus, nežinios ir baimės ryškiai mažiau nei pavasarį. Erzulys dėl suvaržymų, kaukių dėvėjimo ir pan. irgi silpnesnis, nesgi, kaip žinom, pripratimas – antras prigimimas. Kasdienis darbas, jei neskaitysim šurmulio namie, toks pats – sėdėti prie kompo ir skaityti, naršyti, rašyti. Darbo perspektyvos – neužtikrintos ir miglotos, bet nepasakytum, kad smarkiai kitokios nei priešpandeminėje eroje. Rodos, Donatas Petrošius sakė, kad dėl karantino didžiuma visuomenės atsidūrė tokiose sąlygose, kokiose literatai jau seniai gyvena.
Tai tikriausiai reiškia, kad rašytojai patvirtino savo kaip socialinio avangardo vaidmenį. Nors kaži ar dėl to labai džiaugiasi. Ir ar susilauks didesnio supratimo.
Šiaip patsai virusas – lyg įkyraus uodo zyzimas. Tiesiogiai tavęs neliečia, ir jeigu tūnosi sulindęs į miegmaišį, nesukandžios. Nors negali būti tikras, kad užmigus užtrauktukas neatsisegs. Nors, tiesą sakant, ir nemiegant noras atsilapoti, pakvėpuoti grynu oru, atsivėsinti darosi vis stipresnis, net nupurto kartais.
Paskaitau portalus, žurnalistų, skiltininkų, viešųjų intelektualų samprotavimus, kuriuose karaliauja smarkūs apibendrinimai ir hiperbolės: „Niekas nebebus kaip anksčiau“; „civilizacinis lūžis“, „ikikovidinė era“ ir taip toliau ir panašiai.
Aš iš savo perspektyvos sakau – nieko panašaus. Pandemijai praėjus, dauguma po pusmečio nebeprisimins, kad kažkas ten buvo kitaip. Įsivaizduoju, kaip tada ūš sausakimši barai, zūs turistus skraidinantys lėktuvai, kaip susitikę bučiuosis ir glebėsčiuosis net ir suomiai su laplandais.
Gal tik veidai liks truputį plokštesni – nuo spoksojimo į monitorius.
Girdėjau, kompanijos įsigudrino daryti pasisėdėjimus ir pagurkšnojimus internetu, per mesendžerį ar zūmą. Bet aš pasiilgau draugų 3D formate. Ir ne tik draugų, apskritai žmonių. Per stebuklą dar veikiančioje poliklinikoje užsirašiau į vieną procedūrą, po teisybei nelabai veiksmingą ir reikalingą. Bet užtat galiu kiekvieną popietę išlįsti į miestą, į kaktą gauti kontrolinį temperatūros šūvį ir išsitiesęs širmomis atitvertame procedūrinio kambarėlyje, klausytis inteligentiškų slaugių pašnekesių. Aš joms esu „septintas“. „Ar septintas jau įjungtas?“ „Septintam dar kelios minutės“.
Šaldytuvui ištuštėjus, nebeužsakinėju jokių Barborų – pats važiuoju apsipirkti. Kaukės, suprantama, nervina, ypač priešingos lyties atveju. Dar gerai, kad islamas sustojo ties galva, kad neprivalomi kokie nors kombinezonai ar balachonai. Kita vertus, kaip niekada greitai pastebi gražias, išraiškingas akis. Net užfiksuoji į jų spalvą.
Parduotuvė turi dar tokį privalumą, kad gali sutikti ne tik žmones, bet ir, pavyzdžiui, žuvis. Kitus, pasirodo, labai įdomius subjektus – kavos pakelius. Duonos kepalus. Gėrimų butelius, išsirikiavusius kaip garbės kuopa paradui.
Bet kur vadas? Kada gi jis pasirodys? Kada pagaliau jis – iš tikrųjų tai ji – duos komandą „laisvai, kariai“!
Dabartės tokios būsenos, tokios godos: Belaukiant Vakcinos.
