Prisiminus, kiek ten skaityta ir klausytasi, pažindintasi, džiaugtasi ir pavydėta, šokta ir vartota, tasai kavinės pavadinime figūruojantis vidaus organas ne juokais sugrudo. Ilgą metų eilę „Širdelė“ – jos interjeras su masyviais stalais ir festivalio dalyvių nuotraukomis, jos kiaušinienės ir karbonadai, jos barmenų pora, Raselė ir metalurgas Virgis (būtų mano valia, juos pirmiausia įtraukčiau į kultūros paveldo objektų, tai yra, subjektų sąrašą) buvo kažkoks vidinis inkaras, pastovumo ženklas. Išvydęs apytamsę kavinę, pilną pažįstamų veidų, kurie gal aptaria cecho reikalus, gal pasakoja anekdotus, o gal tyli ir klausosi, pajusdavai vis tą patį startinį jaudulį, o kartu ir supratimą, kad tu esi tu, ir esi savo vietoje.
Per paskutinius trisdešimt metų literatūrinių kavinių kategorijoje su „Širdele“ galėtų pasivaržyti gal tik Rašytnamio „Suokalbis“. Bet „Suokalbio“ reputacija dvilypė („Ten buvo daug destruktyvios energijos. Destruktyvios – bet vis dėlto energijos“, taip apie ją atsiliepė anais laikais Vilniuje lankęsis bičiulis iš Slovėnijos ), tuo tarpu „Širdelės“ įvaizdis daug pozityvesnis. Prie to prisidėjo ne vienas faktorius – ir festivalio sielos Kornelijaus olimpiškas būdas, ir tai, kad vienas kito išsiilgę poetai susieidavo tik keletui dienų; be abejo, barmenai. Be viso kito, kavinė buvo literatų papročių kaitos liudininkė – matė, kaip bohemišką užstalės šėlą, įskeldavusį ir kibirkščių, kurios tuoj pat būdavo gesinamos, bet kartu išnešiojamos ant lakių liežuvių po visą Poezijos Respubliką, pakeitė ramesnis, bet ir nuspėjamesnis pabuvimas kartu.
„Širdelė“ nebeplaka, ir ką dabar? Ar grimzti į liūdesį, ar pykti ant vietinės ir aukštesnės valdžios, kad nieko nesiėmė, kad neišsaugojo? – Man labai norėtųsi, kad „Dainavos“ medinukas ir ateityje turėtų kultūrinę paskirtį ir būtų prieinamas plačiajai visuomenei, o taip pat – kad naujame jo įsikūnijime būtų įamžintas senosios kavinės ir čia vykusio festivalio atminimas. Per daug jau turėjom „verslas žino geriau“ tipo vajų, po kurių darosi tik tuščiau ir steriliau, kad galiausiai iniciatoriai priversti patys sufabrikuoti „išskirtinę“ senovę. Ar ne taip nutiko Užupio siuvimo fabriko vietoje pastatytame kvartale, kuriame atsirado neaišku kokių tapytojų, poetų ir alchemikų namai? Žinia, kaip nustatė britų mokslininkai, pastarųjų Užupyje visad buvo kelios brigados.
Vis dėlto nemanau, kad dabar reiktų kilti kovai, jog po rekonstrukcijų „Širdelė“ tarnautų lygiai tam pačiam tikslui kaip anksčiau.
Vis dėlto nemanau, kad dabar reiktų kilti kovai, jog po rekonstrukcijų „Širdelė“ tarnautų lygiai tam pačiam tikslui kaip anksčiau. Tokios vietos yra gyvos būtybės, ir kaip visa, kas gyva, turi natūralią pabaigą, kurios nenutolinsi jokiais alchemikų eliksyrais. Per paskutinius dešimtmečius buvom liudininkai ne vieno tokio atvejo, kai merdinti įstaiga ar sambūris buvo užsispyrusiai gaivinami ir čiūčiuojami, o galiausiai vis tiek išnykdavo. Tikslai buvo gražūs – tradicijos tęsimas, kultūrinė misija ir panašiai, bet kas iš to. Tik dar apmaudžiau, nes tiek pastangų veltui.
Kažkas panašaus įvyko su kita gana įžymia literatūrine įstaiga – rašytojų kūrybos namais Nidoje. Pirmą kartą juose apsilankiau irgi senokai, sąjūdinę 1989-ųjų vasarą, nelegaliai atsibastęs į tuomet paprastiems tarybiniams piliečiams neprieinamą Neringą.
Po kelių broliavimosi ir naktinėjimo parų kioske prie degalinės, poilsinių palėpėse ir gelbėtojų namelyje (beje, Vilniaus chebroje - tada jaunimas dar griežtai skirstėsi į miestų chebras – vadovaujančias pozicijas užėmė Žvėryno krepšinio komandos nariai broliai Masiuliai, vėliau šią patirtį pritaikę kitose sferose) išėjau paklaidžioti po kopas. Iki jūros, atrodo, taip ir nenuėjau, nes sutikau Vytautą Bložę su Nijole Miliauskaite, kurie pasikvietė pas save arbatos. Plevėsavimai baigėsi, ir prasidėjo rimta šneka apie verlibrą ir Proustą, vis suimant save į nagą, kad kūniška būsena atitiktų situaciją.
Tada iš „Urbo kalno“ liko tik bendras tarybinės prabangos įspūdis. Vėliau, įvairiomis progomis atsidūręs Nidoje, užsukdavau pasižiūrėti, kaip tiems Bložių namams sekasi – juo labiau, kad jie buvo šalia mėgstamiausio tako iki švyturio ir jūros. Sekėsi nekaip: aplinkiniams namams vienam po kito tvarkantis, jie stūksojo pustuščiai, kas kartą vis labiau nudrengti ir nušiurę. Užsispyrimo įprotis paėmė viršų – rodos, Algimantas Baltakis kartą pareiškė, jog kol jų karta bus gyva, tol „Urbo kalne“ permainų nebus. Daugiausia, ką pavyko padaryti – tai išnuomoti juos vienam Vilniaus verslininkui, kuris pakeitė pavadinimą į „Plunksną“, ant stogo atidarė kavinę su nuostabiu vaizdu, o kambarius kosmetiškai papudravo. Sako, buvo prižadėjęs rimtą rekonstrukciją ir dar daugiau ko, bet netesėjo. Taigi „Plunksna“ tapo pigia poilsine, patrauklia nebent tarybinės egzotikos besivaikantiems. Poilsiauti joje tapo nelabai smagu net ir senajai legendai ištikimiems rašytojams, apsistojantiems su nedidele nuolaida. Jaunajai kartai jie liko iš esmės svetimi.
Nesunku atspėti, kodėl. Jauniesiems atsivėrė Vakarų šalys, kur egzistavo panašus dalykas – rašytojų ir vertėjų rezidencijos. Panašus, bet ir gerokai kitoks. Vietoj tarybinės gigantomanijos tai būdavo žmogiškų mastelių, įgyventos ir prižiūrimos įstaigos, kuriose gali gyventi nemokamai, o neretai dar gauti stipendiją. Įsivaizduokit, kokia tai būdavo paspirtis ypač varganais devyniasdešimtiniais, kai nors kiek didesnis užsienietiškų pinigų banknotas atrodė kaip lobis. Jau nekalbu apie dovanotą laiką, kurį galėdavai skirti vien tik rašto darbams.
Šiandien rezidencijos veikia iš esmės visame pasaulyje. Žinią apie jų naudą Baltijos bangos atnešė ir iki mūsų krantų. Tiesa, broliai latviai tai suprato anksčiau. Ne tik suprato, bet ir pasitvarkė – įsteigė rezidenciją pačiame Ventspilio centre, senojoje uostamiesčio rotušėje. Daugelis ten viešėjusių lietuvių gali paliudyti, kokios puikios sąlygos sudarytos dirbti, o padirbėjus pabendrauti su kolegomis – ir ne tik vasarą, o kiaurus metus. Sutikau ne vieną rašytoją, kurie, prakalbus apie Baltijos šalis, pirmiausia mini Latviją , o joje pirmiausia –šituos Ventspilio namus.
Ir štai pernai per mūsų rašytojų sąjungos suvažiavimą paskelbta, jog „Plunksnos“ nuomos sutartis su anuo verslininku nutraukta. Sklido gandai, kad tai buvo sunkus, gudrybių ir teisinių kliaučių lydimas procesas. Bet dabar pagaliau padėtas taškas, ir, cituoju, „mažiausiai penki milijonai eurų grįžo sąjungos žinion“.
Iš tiesų, istorija su gera pabaiga. Tačiau išgirdęs, ką su atgautu pastatu galvojama veikti – jau supratot, atidaryti rezidenciją – aš, kaip nekeista, neapsidžiaugiau.
Mat per tą laiką reikalai nestovėjo vietoje. Jau kelinti metai visai netoli nuo „Plunksnos“ veikia Tarptautinis rašytojų ir vertėjų centras, turintis keliolika sutvarkytų ir gražiai įrengtų kambarių. Thomo Manno namelio kaimynę Kultūros ministerija perdavė Klaipėdos Simonaitytės bibliotekos žinion. Reikia pripažinti, kad centro veiklos pradžia nebuvo daug žadanti; tačiau paskutiniu laiku jis rodo didesnį aktyvumą, ir ateity galbūt taps panašus į Ventspilį, kur rezidentų sąrašas užpildytas metams ir daugiau į priekį.
Bet kas nutiktų, jeigu Nidoje atsirastų dar viena rezidencija? – Žinant ribotas ir nedidėjančias lėšas, kurias ministerija skiria šiam sektoriui, akivaizdu, kad pilnavertiškai funkcionuoti negalėtų nė viena. O ką kalbėti apie didžiules investicijas, kurių prireiks, norint „Plunksnai“ suteikti žmonišką pavidalą...
Todėl mane užplūdo kitokios mintys. Ėmiau galvoti, kiek naudingų darbų už Nidoje snaudusius milijonus mūsų organizacija būtų galėjusi padaryti. Varganos RS darbuotojų algos, apie kurias nuolat pakalbama; parama sunkiai besiverčiantiems kolegoms; sąjungos organizuojami renginiai; spauda, jau kelis dešimtmečius gyvenanti bado dietos režimu; rekonstrukcijos besišaukiantys Rašytnamio rūmai, kuriuose įsikūrusi ne viena literatūros įstaiga ir redakcija – kur tik pažiūrėsi, visos sritys šaukiasi pagalbos.
Juk būtent taip veikia Europos rašytojų organizacijos – naudodamosi savo turtu, jos remia narių kūrybinę veiklą ir literatūrinį gyvenimą. Pažįstamas suomių poetas pasakojo, kad jų rašytojų sąjunga nuo seno turėjo „Nokios“ ir kitų kompanijų akcijų, ir dar labiau prakuto, „Nokiai“ tapus mobiliųjų telefonų gamybos milžine. Mūsų sąjungos balanse irgi yra ne vien Nidos namai.
Neabejoju, kad anksčiau ar vėliau pamaina „Širdelei“ atsiras. Jokie socialiniai tinklai neatstos vietos, kur poezijos senbuviai bei naujokai gali suremti tikras, ne virtualias alkūnes. Dėl kitko nesu toks tikras. Bet turiu vilties, kad šįkart nepasiduosim inercijai ir pajudinsim įsisenėjusias problemas, dėl kurių pagrįstai skundžiamės.
