Tai buvo keisčiausi skaitymai gyvenime. Keisčiausi, įtempčiausi, siurrealistiškiausi – visi apibūdinimai tinka, bet kartu ir nenusako esmės. Sunku pakelti bejėgiškumo jausmą, kai vyksta kraupi niekšybė, o tu nieko negali padaryti. Tai, ką rašai, apskritai visos knygos pasirodo kaip laisvalaikio užsiėmimas, kaip komfortiškai gyvenančių, bet to nesuvokiančių ir nevertinančių žmonių problemėlių gvildenimas... „Litexpo“ salės, kuriose grūsdavosi minios žmonių, buvo tuščios ir tylios. Renginiai panėšėjo šiek tiek į vigilijas, šiek tiek į psichoterapijos seansus, kur stengiamasi kalbėti apie bet ką, kad tik ne apie tai.
Ketvirtadienį pasibaigė pandemija ir prasidėjo suvelta, difuziška egzistencija, kurios didesnė ir svarbesnė dalis vyksta žinių portaluose ir socialinėse medijose. Rytas prasideda stebuklo laukimu, kuris atidedamas žvilgtelėjus į ekraną. Gera žinia sukelia kone euforiją, o pranešimas apie rusų kariuomenės pasistūmėjimą į priekį sutrikdo miegą. Išgyvenau, ką čia slėpti, ir panikos naktį, užsiskaitęs Apreiškimą Jonui, ir pamatęs pranešimus apie gaisrą atominėje elektrinėje. Niekada nemaniau, kad taip ilgai ir su tokiu pasitenkinimu žiūrėsiu pakelėse riogsančių sunkvežimių, sudegusių tankų ir t.t. vaizdus.
Visi liudijimai, pasisakymai, videoklipai ir interneto memai iš Ukrainos liudija, jog tautos ryžtas ir tikėjimas siekia tiesiog metafizines aukštumas.
Rašant šias eilutes, karo veiksmai tebevyksta. Bet akivaizdu, kad tolimesnėje, ir ne tokioje tolimoje, perspektyvoje Putinas pralaimės. Iš esmės jis jau pralaimėjo. Visi liudijimai, pasisakymai, videoklipai ir interneto memai iš Ukrainos liudija, jog tautos ryžtas ir tikėjimas siekia tiesiog metafizines aukštumas. Sakau tai be krislo abejonės, nes to neįmanoma sufalsifikuoti. Be to, turime su kuo palyginti. Dvasia, kuria persiėmę ukrainiečiai, labai panaši į tą, kurią Lietuvoje jautėme prieš trisdešimt metų per kruvinąjį sausį. Lygiai taip ir Prezidento Zelenskio veikimas ir kalbėjimas gyvai primena Vytautą Landsbergį, ypač jo neužmirštamą kalbą pro Seimo langą pačiu baisiausiu metu, sausio 13-osios paryčiais belaukiant Seimo šturmo. Vėlgi, nors žinome ankstesnę Zelenskio profesiją, tokio pasiryžimo eiti iki galo suvaidinti niekaip neįmanoma. Galų gale tai rodo Ukrainos kariuomenės kova, kuriai aš, šiek tiek nusimanantis kariniuose reikaluose, galiu tik lenktis.
„Yesterday all the past, but today the struggle. /.../ Very well, I accept, for I am your choice, your decision. Yes, I am Spain“, atsiliepdamas į Ispanijos pilietinį karą, trisdešimtiniais metais rašė britų poetas W.H.Audenas. Šiandien mūsų Ispanija dar didesne teise yra Ukraina, ir ne tik todėl, kad jos karas ne pilietinis. Tai, kas ten vyksta, liečia visus ir kiekvieną iš mūsų, ir išvengti pasirinkimo nepavyks. – Tiesą sakant, dabar kaip niekad aišku, ką reiškia mėginimas „pastovėti nuošalyje“.
Tiesą sakant, dabar kaip niekad aišku, ką reiškia mėginimas „pastovėti nuošalyje“.
Politikai ir kariškiai kalba apie „tektoninius lūžius“, „epochinius posūkius“, naujas strategines koncepcijas ir dar ilgai gvildens savo klaidas ir apsileidimus, kurie gal ne įgalino, bet tikrai neužkirto kelio barbariškai agresijai. Man labiausiai rūpi, ką mes pražiūrėjome sferoje, kuri ne mažiau svarbi nei politika ir karyba, o gal net svarbesnė – naratyvų ir vaizdinių, pažiūrų ir diskusijų erdvėje, taip pat vidinėje sąžinės sferoje.
Pradėsiu nuo dalyko, kuris gali pasirodyti ne visai susijęs. Reikalas tas, kad viešojoje erdvėje mes ėmėme nebeskirti tikrų, argumentuotų nuomonių nuo kaprizų, fantazijų ir nusišnekėjimų. Iš pradžių bandydavome diskutuoti, bet supratome, kad tai bergždžias užsiėmimas, nes oponento, kad ir kokia iš piršto laužta būtų jo nuomonė, neįtikinsi. Ir apskritai pastebėjome, kad nepalyginamai daugiau dėmesio ir laikų susilaukia ne ramūs svarstymai, o riksmai, radikalios sąmokslo teorijos ir pigūs skandalai. Todėl visa tai tiesiog praleisdavome pro ausis, dažniausiai nepasibodėdami netgi išjungti ar „išdrauginti“ šaltinį.
Naudoju socialinių tinklų terminus, nes, man regis, nuomonių reiškimo erdvę, sferą, kurioje formuojasi nuomonės, iš kurios sužinome, kas visuomenei svarbu ir rūpi, pastaraisiais dešimtmečiais ėmėm vaizduotis būtent taip. Viena vertus, tai egalitarinė erdvė, primenanti senovės Graikijos tiesioginę demokratiją. Neribojama jokių institucinių filtrų nei geografinių barjerų, ji suteikia kiekvienam individui potencialiai beribes komunikacijos galimybes. Kita vertus, irgi ne nuo vakar akivaizdu, kad šios medijos atveria taip pat beveik neribotas manipuliacijos galimybes – pirmiausia trolių fabrikų ir pan. pavidalu, bet ir pačių socialinių tinklų algoritmų pavidalu. Visa tai žinojome, bet kažkaip vangiai, teoriškai.
Žiniasklaidoje vienas tokio drungnumo ženklų buvo formalus nuomonių įvairovės praktikavimas. Baimindamiesi, kad neapkaltintų nedemokratiškumu, ėmėme imituoti demokratiją ten, kur jos iš tikrųjų nėra. Ne viena Lietuvos žiniasklaidos įmonė ilgus metus žinių apie Ukrainą pabaigoje pridėdavo tokį „copy paste“ intarpą „Vakarai kaltina Rusiją išprovokavus karą Donbase, Rusija tai neigia“. Netgi apie numuštą keleivinį boingą buvo ilgai vemiama kažkas panašaus. Ir tai ne „informacinio karo“ padarinys, viskas paprasčiau: mes patys vietoj aiškios pozicijos rinkomės jovalą.
Šitoks tolerancija apsimetęs reliatyvizmas plačiai įsišaknijo mūsų mąstysenoje. Klydome manydami, kad visi reikalavimai ar nuoskaudos turi realų pagrindą, šiaip ar taip, į juos reikia atsižvelgti ir suprasti. Klydome manydami, kad visas problemas galima išspręsti paglostant reikalaujantįjį (ypač jei jis elgiasi agresyviai), nusileidžiant ir ieškant kompromiso. Nežiūrėkime, kiek pagrįsti jo reikalavimai, svarbiausia, kad jis (o drauge ir mes) nesijaustų blogai, nekomfortiškai!
Tai lietė ne tik asmeninius santykius; ar ne tokia buvo „kolektyvinių Vakarų“ politika Rusijos reikalavimų atžvilgiu?
***
Šitai turi baigtis, šitai jau baigiasi. Kiekvieną dieną, sekdami karą Ukrainoje, patiriame, koks skirtumas yra tarp gando ir feiko (nesvarbu, priešiško ar palankaus Ukrainai – palankių bent jau aš matau daug daugiau, bet tai esmės nekeičia) ir patikrinto fakto; kaip esmiškai skiriasi „sofos generolų“ ir tikrų kariškių, viską išmanančių „influencerių“ ir rimtų politikos, diplomatijos, ekonomikos ekspertų komentarai, kokie vertę turi profesionalių žurnalistų reportažas iš įvykių vietų.
Lietuvoje, kaip turbūt ir kitose pokomunistinėse šalyse, situaciją komplikuoja tai, kad pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis yra žemas, ir žinant visą trijų dešimtmečių istoriją, jis nėra be pagrindo. Būtinių būtiniausiai reikia šitai pakeisti, atnaujinti abipusį ryšį. Žiniasklaida turi atnaujinti savo įsipareigojimą tarnauti visuomenei, o visuomenė – atsikratyti išankstinio nepasitikėjimo žiniasklaida ir remti ją ir moraliai, ir materialiai.
Nepriklausomybė nuo reklamos davėjų, nuo užsakomųjų straipsnių, nuo bet kokios išorinės įtakos turi tapti vienu iš svarbiausių nacionalinio saugumo (taip, saugumo) klausimų. Iš kitos pusės, žiniasklaida turi atsisakyti demagogiškų pasiteisinimų „rašome/rodome tai, ko žmonės nori“ ir maksimaliai atskirti bulvarinį ir rimtą turinį. Ji turi ne skatinti, o stabdyti kraštutines emocijas, visas tas „kolektyvinės neapykantos valandėles“ , „žvaigždžių adoravimo seansus“ ir „gąsdinimo klikbaitus“. Greito tempo, užuomaršos siaubiamoje šiuolaikinėje visuomenėje ji turi būti ta vieta, kuri aiškinasi problemų priežastis, argumentus ir sprendimo būdus, kuri primena, ką anksčiau viešojo gyvenimo figūros veikė, neleidžia išsisukti nuo nepatogių klausimų apie ankstesnius teiginius (tarkim, apie „isteriją dėl rusų grėsmės“). Lygiai taip ji turi priminti tuos, kurie kalbėjo ir veikė protingai, kurių prognozės pasitvirtino.
Galiausiai kaip niekad aktualaus poreikis užbaigti „suneštinio baliaus“ ir „catch all“ žurnalistiką, tai yra išgryninti atskirų medijų politines ir pasaulėžiūrines nuostatas. Aiški – ir deklaruota – pozicija ne tik didintų auditorijos pasitikėjimą žiniasklaidos priemonėmis, bet ir padėtų civilizuoti politinius procesus. Pavyzdžiui, neabejoju, kad konservatyviausias Lietuvos visuomenės sparnas nebūtų taip agresyviai nusiteikęs, jeigu egzistuotų jo pažiūras įgarsinanti žiniasklaidos priemonė, kuri palaikytų nors minimalų žurnalistikos lygį. Taigi galvodami apie nuomonių įvairovę, turime žiūrėti ne tik į atskiras medijas, bet ir į bendrą žiniasklaidos kraštovaizdį.
Žiniasklaidos laisvė yra vienas iš demokratinės visuomenės kertinių akmenų – iki karo daugeliui ši tezė atrodė teisinga, bet ne itin aktuali. Rusijos agresija parodė, kokių siaubingų padarinių gali turėti jos panaikinimas. Prisiminkime, kad pirmieji Putino žingsniai įtvirtinant savo valdžią buvo nepriklausomų televizijų perėmimas, įvertinkime kelių dešimtmečių kryptingo darbo rezultatą – gigantišką propagandos mašiną, į faršą pavertusią daugumos rusų smegenis, ir suprasime, kodėl Vakarai parėmė pačios Rusijos opozicionierių, visų pirma Navalno, reikalavimus įvesti sankcijas ne tik valdininkams ir oligarchams, bet ir žymiausiems propagandistams.
Matome, kad savo veikimo principus peržiūri ir socialinių tinklų gigantai – viliuosi, kad tai nebus kosmetiniai ir laikini pokyčiai. Bet ir mes turime apsitvarkyti savo sode. Nėra prasmės diskutuoti su putinistais ir naudingais idiotais, bet nuleisti tylomis jų irgi negalime. Turime reikalauti jų nuomonės apie karą, aiškiai parodyti savo nepritarimą. Abejingumas turi ribą, tai – Ukraina.
Daugiau pastangų prireiks konfrontacijai su ideologinėms sistemoms, kurių svetimumas tikrovei pasimato pažvelgus nuo šios ribos – teisuoliškam pacifizmui, atsisakančiam gilintis į konkrečias karo ir smurto priežastis. Kraštutinei kairei (kurios daugiau Vakaruose, bet yra ir pas mus) su savo antiamerikietiška paranoja, su šlykščia logorėja, kuria ir po Rusijos antpuolio bandoma surasti nors kokią kitos pusės kliautį ir sulyginti agresorių ir auką (toks, pavyzdžiui, yra „Zeite“ paskelbtas pokalbis su rašytoju Alexanderiu Kluge). Dar būtų pusė bėdos, jeigu to priežastis būtų baimė dėl savo kailiuko, tačiau man kartais atrodo, kad už to slypi beveik rasistinis abejingumas kažkokių „noname“ rRytų europiečių, juoba tikriausiai nacionalistų likimui.
Bet nenoriu visų bačkų suversti ant kairės, nes tuo tarpu ir sąžiningą kairįjį, ir dešinįjį atpažinsi iš to, kad jis ne tik smerkia Rusijos agresiją, bet ir stengiasi peržiūrėti savo argumentaciją.
***
O ką daryti su tuo, ką ženkliname žodžiu „Rusija“? Tai yra ne vien valstybe, jos istorija ir jos dabartimi, bet ir su rusais draugais ir pažįstamais? Ką daryti su jos menu ir kultūra?
Neapsimesiu, kad žinau atsakymus. Tai, ką dabar išdėstysiu, yra tik metmenys, tik pirmi punktai ilgam ir nuodugniam diskursui, kuris neturi nutrūkti ir tada, kai žiniasklaida pavargs nuo šios temos, o masių dėmesį patrauks kiti dalykai.
Manau, pirmiausia reikia be išsisukinėjimų prisipažinti, kad mūsų, net ir nepuoselėjusių jokių iliuzijų dėl Putino ir jo režimo, įsivaizdavimai apie rusus žlugo. Pavyzdžiui, aš asmeniškai turėjau kruopelę tikėjimo, kad kritiniu momentu suveiks patarlinė rusiška „plati dūšia“. Tačiau vietoj to matome moralinį kolapsą visose visuomenės aukštuose – apdainuota „karininkiška garbė“ leidžia ramiai taikytis į daugiabučius, ligonines, gimdymo namus ir užsiimti urkiškomis zapadlo, menininkai, intelektualai, įžymybės viešai pasisako už karą, valstybės tarnautojai lieka eiti savo pareigas, o plačiosios liaudies masės, jei uniformuotos nesėdi BTR‘uose, kartoja šiurpius „jie patys į save šaudo“.
Be abejo, yra ir kita Rusija, kuri sėdi kalėjimuose ar emigracijoje, kuri eina į gatves, protestuoja, nebodama visiškai stalinistinių bausmių (penkiolika metų už vieną žodį!). Tačiau šiandien matyti, kokios neskaitlingos jos gretos, palyginus su proputiniška dauguma.
Prieš dešimt metų esė „Maskvos koldūnai“ rašiau apie rusų polinkį spręsti problemas meluojant, visų pirma sau patiems, bet nenujaučiau, kokį mastą jis pasieks (juo labiau kad iki pat šių dienų informacinė situacija Rusijoje, kad ir prasta, vis dėlto buvo nepalyginama su situacija Tarybų Sąjungoje, galimybės gauti alternatyvią informaciją buvo. Vadinasi, tiesiog nenorėta). Jau kuris laikas suabejojus rusų tautos ir valstybės visapusišku teisumu šitai atremiama whataboutizmo, seniau vadintu „o pas jus negrus muša“, metodu. Jei to negana, griebiamasi sąmokslo teorijų, kurios vienodai sklinda tiek iš aukščiausių tribūnų, tiek virtuvėse. Bet ir čia nesugebama nieko išrasti, perdirbamos ir vėl iš naujo naudojamos tos pačios vėlyvojo tarybmečio paranojos apie visur esančias amerikiečių slaptąsias tarnybas, kurios už virvutės tampo visus kitus (be jokios abejonės, tai klasikinė projekcija, šiuo atveju rusų bejėgiškos padėties Putino FSB atžvilgiu projekcija).
Moralinis infantilizmas, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, persipynė su didžiule savigaila, taip pat įsivaizdavimu, kad jų gailėtis privalo ir kiti. Ypač groteskiškas formas jis įgauna šiandien, kai aimanavimai apie užsidariusius kurortus ar ką nors panašaus pasigirsta šalia vaizdų iš degančių Ukrainos miestų.
Moralinis infantilizmas, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, persipynė su didžiule savigaila, taip pat įsivaizdavimu, kad jų gailėtis privalo ir kiti.
Metodiškai aitrinamas apmaudas ir pažeminimo pojūtis (TSRS subyrėjimas, „parklupusi Rusija“ ir pan.) taip sumišo su svajomis apie naują imperinę didybę ir pasaulinę misiją, kad jį galima pakrikštyti Putino kokteiliu. Kaip taikliai pastebėjo Olegas Šurajevas, netgi iš pažiūros liberaliems ir atviriems rusams po kelių alaus bokalų prasprūsta: „bet mes tokie didūs...“
Nemalonių savybių sąrašą galima pratęsti, pavyzdžiui, minint pačių rusų klasikų aprašytą valdžios baimę ir lankstymąsi jai. Bet jeigu susidarėte įspūdį, kad vedu link to, jog rusus reikia vadinti „išgamomis“, „aziatais“ ar „nežmonėmis“ , ir visiems laikams nuo jų atsižegnoti, įspūdis klaidingas. Manau priešingai – tada, kai karas baigsis Ukrainos pergale, mūsų pareiga bus padėti šitai tautai susigrąžinti realybės pajautą, išsivaduoti nuo istorinių melų ir destruktyvių fantasmagorijų. Deputinizacija, desovietizacija skamba sausai, kad ir kaip pavadintume – jeigu sėdėsime rankas sudėję, į Putino vietą ateis toks pats vadas, ir revanšo ratas kartosis per nauja.
Bandymas užglostyti ir „suprasti“ Rusijos imperinius kompleksus baigėsi nesėkme. Privalome aiškiai pasakyti, kad Rusija – ne atskira dvasinga civilizacija, ne „velikaja strana“, bet moralinis nykštukas, žalias liliputas. Pasakyti – bet nenusisukti. Laukti. Stebėti. Jei kreipsis pagalbos, pagelbėti. Nes tik tada, kai rusų sąžinė – pabrėžiu, ne inteligentų, o visuomenės daugumos sąžinė krustels, kai jie patys sau pripažins, ką padarė, galime tikėtis, kad padėtis ims keistis.
Savo indėlį čia turi įnešti visi – lietuviai, kitos Baltijos šalys, visi europiečiai, ypač vokiečiai, iš savo patirties žinantys, kas yra istorinė atsakomybė ir sąžinės darbas. Bet savaime suprantama, didžiausią teisę, moralinį pagrindą ir pirmenybę čia turi ukrainiečiai.
Lietuvoje turime konkrečių įsipareigojimų ir savo rusų kilmės piliečiams – kad jų gyvensenos ir mentaliteto pokyčiai, kurių neįmanoma ignoruoti, tvirtėtų ir taptų negrįžtami. Neturime teisės numoti ranka ir į tuos, kurie dar įstrigę „tarybiniame-deržaviniame“ mąstyme, neturime galvoti „kartą vatnikas, amžiams vatnikas“... Šiame darbe esminės priemonės yra žiniasklaida, švietimas, kultūra, o jo rezultatai neišvengiamai pereis ir anapus sienos, į Rusiją.
***
Eidamas prie pabaigos grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – nuo literatūros. Kaip ir daugelis bendraamžių, žinau ir mėgstu klasikinius ir šiuolaikinius rusų autorius. Tiesą sakant, būtent jie buvo svariausias faktorius, žadinęs viltis, apie kurias kalbėjau. Juk negali būti taip, kad daugybėje romanų ir eilėraščių įamžintos savybės, empatija ir dosnumas, „krikščioniškas humanizmas“, anot Brodskio, būtų visiškai išnykę....
Pasirodo, klydau. Reikėjo daugiau tikėti šiuolaikiniais rusų autoriais, jų niūriomis nuojautomis ir distopinėmis vizijomis. Juk šiandien Rusijos realybė jau pranoko visus Pelevino pavaizduotus scenarijus, o netrukus tiksliai atitiks Sorokino „Opričniko dieną“. Be kita ko, tai rodo, kad rašytojai neretai giliau užčiuopia ateities tendencijas negu naiviai optimistiški žurnalistai ar politologai. Nelyginu savęs su Pelevinu ar Sorokinu, bet negaliu nepaminėti, kad prieš keletą metų parašęs pjesę apie Rusijos vėl okupuotą Lietuvą, pavadinau ją „Sąlyčio linija 2022“...
Praeities klasikai nėra kalti dėl šio karo – juo labiau kad dauguma jų atstovauja civilizuotai ir padoriai Rusijai. Bet ir tie, kurių kūriniuose matome imperialistinį užkratą, gali padėti išsiaiškinti, kaip tas nuodingas mišinys rusų sąmonėj atsirado ir iš ko jis sudarytas.
Nors visiškai suprantu ukrainiečius, kurie į rankas daugiau nebeims rusiškos knygos ir nebesilankys Rusijoje.
Kita vertus, lygiai kaip Rusijos imperija ir juo labiau Tarybų Sąjunga nebuvo vien rusų valstybė (šitas klaidingas sutapatinimas, iki šiol gajus vakariečių sąmonėje, turėjo daug neigiamų padarinių, apie kuriuos reiktų rašyti atskirą tekstą), taip ir rusų literatūra nepriklauso vien rusams. Šiandien būtent ukrainiečiai demonstruoja tėvynės meilę, drąsą, ištvermę ir solidarumą, žodžiu, tas savybes, kurias esame įpratę priskirti rusų literatūros sukurtam liaudies portretui. Todėl šiandien ji kur kas labiau priklauso jiems, o nei Putino Rusijai – ir ne tik todėl, kad daugelis rusų rašytojų kilę iš Ukrainos. Tebūnie tai pirmoji šio karo reparacija.
***
Girdint apie vis žiauresnius naikinamuosius smūgius ir vis didesnes aukas, mano samprotavimai gali pasirodyti utopija, kaip miglų migla, anot Koheleto. Bet aš tikiu, kad jie išsipildys. Viltis, kuria gyvenu ir kurią užrašau, ir yra didžiausia paguoda, kurią dabar gali suteikti rašymas.
Ir dar mane guodžia šios eilutės, kurias kadaise parašė vienas Rytų Europą gerai pažinojęs mąstytojas – Johannesas Gottfriedas Herderis.
„Ukraina taps naująja Graikija – gražus šios tautos dangus, linksma esybė, muzikalus būdas ir derlinga žemė vieną kartą prabus – iš daugelio mažų laukinių tautelių, kokiomis anksčiau buvo ir graikai, susiformuos civilizuota tauta: jos sienos sieks Juodąją jūrą, o iš jos – visą pasaulį.“
