56 metų E.Izzardas apdovanotas prestižiniais „Emmy“, „Yahoo“ ir „Webby“ apdovanojimais. Jis sukūrė daugybę vaidmenų kine ir teatre, buvo kviestinis svečias „Simpsonų“ seriale, įgarsino daugybę personažų animaciniuose filmuose.
E.Izzardo karjeroje ir anšlaginiai pasirodymai Madison Square Garden arenoje Niujorke, Kongreso teatre Londone. Paskutinio pasirodymo ture jis juokavo ne tik gimtąja anglų, bet ir puikiai įvaldytomis prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, arabų kalbomis.
2007 metais jis užėmė 3 vietą Geriausių britų komikų rinkimuose, nusileidęs tik kitoms komedijos legendoms – Peteriui Kay ir škotų pasididžiavimui Billy'iui Connolly'iui.
E.Izzardas išsiskiria ne tik savo unikaliu stiliumi, neslepiamu pomėgiu rengtis moteriškais rūbais, bet ir vaizduote, iškalba bei intelektu. Ne veltui 2013 metais Harvarde jam įteiktas specialus apdovanojimas už kultūrinio humanizmo puoselėjimą, o šiais metais komikas tapo ir mokslų daktaru Jorko Šv.Jono universitete.
15min turėjo unikalią galimybę pasikalbėti su E.Izzardu apie jo naująjį pasirodymą, politines ambicijas ir komedijos pasaulį dabarties iššūkių fone.
– Pradėkime nuo klišinių klausimų: ką žinote apie Lietuvą?
– Turiu pripažinti, kad negaliu pasigirti enciklopedinėmis žiniomis apie geriausius jūsų pasiekimus. Žinau, kad anksčiau buvote Sovietų Sąjungos dalis, Rusija buvo jus okupavusi, o dabar esate Europos Sąjungoje. Mano spaudos atstovė Los Andžele turi lietuviškų šaknų. Džiaugiuosi, kad galėsiu apsilankyti jūsų šalyje.
– Nuo paskutinio jūsų pasaulinio turo „Force Majeure“ prabėgo jau penkeri metai. Pasaulis ir pagrindinės viešosios erdvės temos per tą laiką gerokai pasikeitė. Ko Eddie Izzardo gerbėjai gali tikėtis naujausiame pasirodyme „Wunderbar“?
– Na, aš nusprendžiau kalbėti apie visą visatą. Nuo Didžiojo sprogimo prieš 13,7 mlrd. metų iki pat dabarties. Tai turėtų jums suteikti tam tikrą vaizdą, kad kalbama beveik apie viską. Aš prognozuoju, kad tai yra arba paskutinis mūsų šimtmetis Žemėje, arba tai gali tapti pirmuoju šimtmečiu Žemėje.
Aš bandau priminti mūsų įsipareigojimus, parodyti tai, kad viskas yra ant ribos. Savo naujame pasirodyme, laidydamas protingus ar kvailus juokelius (ką man sekasi daryti visai neblogai), noriu priminti, kad viskas yra mūsų rankose. Geranoriški žmonės gali pakeisti šį pasaulį ir šis amžius yra paskutinis, kai to galime imtis. Nemanau, kad turėsime kitą progą.
Geranoriški žmonės gali pakeisti šį pasaulį ir šis amžius yra paskutinis, kai to galime imtis. Nemanau, kad turėsime kitą progą
– „Wunderbar“ aprašyme teigiama, kad tai paskutinis jūsų turas prieš žingsnį į politiką. Ar tai reiškia, kad atsisveikinate su komedija?
– Taip, aš palieku komediją dėl politikos ir tai tikriausiai įvyks po 2020 metų rinkimų į Jungtinės Karalystės parlamentą. Kaip žinote, situacija mano šalyje dabar tokia, kad rinkimai gali įvykti net rytoj, o gali būti atidėti iki 2022 ar 2024 metų. Bet taip, tai bus paskutinis originalus mano pasirodymas. Galbūt dar surengsiu turą, kuriame pakartosiu labiausiai pasisekusius monologus iš senesnių pasirodymų.
– Prieš naująjį turą jūs parašėte autobiografinę knygą „Believe Me: A Memoir of Love, Death and Jazz Chickens“ („Patikėk manim: meilės, mirties ir džiazo viščiukų memuarai“). Neprašysiu pasakoti apie meilę ar mirtį, ką ten veikia džiazo viščiukai?
– Tiesą sakant, džiazo viščiukai nė karto nepaminimi mano knygoje, kas, mano manymu, yra labai juokinga. Apie juos užsimenu tik savo pasirodyme „Stripped“, kuriame pasakoju apie gyvūnų leidžiamus garsus ir tylinčias žirafas ar švelnias salamandras ir nukrypstu kalbėti apie tai, kad viščiukai šiaip leidžia kvailus garsus (aut. – E.Izzardas pamėgdžioja vištų kudakavimą). Bet jei viščiukui įtaisytum trimitą, tai jo skleidžiamas garsas primintų džiazo melodiją (aut. – E.Izzardas pamėgdžioja trimito garsus).
– Kalbant rimčiau, kas paskatino jus parašyti autobiografinę knygą? Esate dar ne toks senas, kad dėliotumėte gyvenimo atsiminimus.
– Būsiu atviras. Man tiesiog pasiūlė ir nusprendžiau to imtis, nes nevaidinu komediniuose serialuose ar filmuose, labiau mėgstu dramatinius vaidmenis. Pamaniau, kad tai galimybė papasakoti, iš kur aš kilau, kaip susiformavo mano asmenybė. Apie mane jau buvo sukurtas ir dokumentinis filmas, tad knyga buvo savotiška mano paties perspektyva. Tai buvo tiesiog pasiūlymas, pateiktas tinkamu laiku, ir aš sutikau.
– Britų komedijos legenda, „Monty Python“ komikų grupės narys Johnas Cleese'as yra pavadinęs jus „prarastuoju Pythonu“. Kuris iš legendinių „Monty Python“ narių, jūsų manymu, artimiausias jums?
– Visą laiką maniau, kad tai Michaelas Palinas. Jis turėjo nuostabią savybę suvaidinti daugybę personažų, atskleisti daug charakterių. Bet skaitydamas J.Cleese'o autobiografinę knygą supratau, kad esu šiek tiek panašus į jį, o požiūrio į finansus prasme ir į Ericą Idle'ą. Negalėčiau savęs sulyginti su Terry Gilliamu, kuris turi nuostabų vizualinį talentą, ar Terry Jones'o, kuris režisavo filmus, buvo savotiška Pythonų siela (dėl ko tikriausiai pasiginčytų Cleese'as).
– Esate žymus ne tik komedijos ar politikos pasaulyje. 2009 metais nubėgote 43 maratonus per 51 dieną, gavote BBC apdovanojimą kaip metų sporto asmenybė. Ar planuojate nubėgti dar kokį vieną ar du?
– (Juokiasi). Esu nubėgęs ir 27 maratonus per 27 dienas Pietų Afrikos Respublikoje. Iš viso apie 90 maratonų.
– Kodėl pasirinkote maratono bėgimą? Ar tai savotiška meditacijos, proto pailsinimo forma?
– Tai labiau nuotykis, padedantis surinkti lėšų žmonėms, kurie susiduria su įvairiais sunkumais. Įvairūs labdaros fondai visame pasaulyje prisideda prie kilnaus tikslo. Be to, tai padeda sukurti teigiamą įvaizdį. Bėgdamas Pietų Afrikos Respublikoje buvau nusidažęs nagus jų vėliavos spalvomis ir apsisiautęs pačia vėliava, simbolizuojančia laikotarpį po apartheido politikos, Nelsono Mandelos erą. Tai prisidėjo ir prie LGBT+ pozityvaus įvaizdžio kūrimo – transvestitas vyrukas, galintis nubėgti maratoną.
Taigi, daugybė dalykų viename procese. Turiu pripažinti, kad dariau tai ir norėdamas susigrąžinti tą energiją, kurią visi mes turime būdami vaikai, kai galime lakstyti ir mėgautis pačiu bėgimu. Manau, mes neturėtume šio jausmo pamiršti ir turėtume nuolat judėti.
– Esate leiboristų partijos narys, kandidatuosite į parlamentą. Kodėl būdamas populiariu komiku, popkultūros žvaigžde, nusprendėte eiti į politiką? Ar politikoje lengviau keisti visuomenę?
– Neįsivaizduoju pasaulio be politikos. Neturėti politikos, tai lyg sakyti: gerai, gyvenkime anarchijoje, visi gaus tai, ko nori, kada nori. Politika yra ta vieta, kur susitinka pasaulį norintys pakeisti žmonės. Ar jų siūlomi pokyčiai priimtini, ar ne, tai jau ne pačios politikos svarbos klausimas.
Neįsivaizduoju pasaulio be politikos. Neturėti politikos, tai lyg sakyti: gerai, gyvenkime anarchijoje, visi gaus tai, ko nori, kada nori.
Dabar matome tendenciją, kad kraštutinės dešinės politinės jėgos siūlo politinius sprendimus, kurie naudoti praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jie nieko neišsprendė ir netgi atvedė pasaulį prie didžiulių tragedijų, prie kurių mes nenorime grįžti, bet žmonės pamiršę, kaip jos prasidėjo.
Aš esu žmogus, kuris nori kovoti už humanistines vertybes, už susitarimą ir laimingą gyvenimą bendrystėje. Aš palaikau Europos Sąjungos idėją. Ši sąjunga sukurta, kad būtų užkirstas kelias pasauliniams karams. Taip, ji nėra tobula, bet pamačius tą netobulumą staiga bėgti ir slėptis yra klaida.
Visi mes turėtume susėsti ir kartu spręsti problemas, užuot bėgę, statę sienas ir slėpęsi vieni nuo kitų. Tribalizmas vyravo daugelį žmonijos gyvavimo amžių ir nieko gero neatnešė.
– Ar manote, kad tradicinės politinės partijos išlaikys savo pozicijas? Ar joms priklauso politikos ateitis?
– Manau, kad taip. Mes turėjome referendumą dėl proporcinio reprezentavimo ir jis neįvyko, britai nebalsavo už tai. Konservatorių ir leiboristų partijos išlaiko savo įtaką, tačiau neaišku, kokia kryptimi jos progresuos. Šiuo metu konservatoriai yra labai susiskaldę, o mes, leiboristai, nesame susivieniję.
– Ką jūs manote apie „Brexit“ procesą? Kaip suprantu, tai neišvengiamai tapo ir viena iš jūsų naujojo pasirodymo temų.
– Aš buvau prieš „Brexit“ ir aktyviai pasisakiau prieš kampanijos metu. Maniau ir manau, kad tai didelis žingsnis atgal. Didesnis žingsnis atgal būtų tik Škotijos, Šiaurės Airijos, Velso atsiskyrimas ir grįžimas į genčių kovų lygį. Žmonija negali judėti į priekį, jei visi susiskaldo ir apsitveria.
Žmonija negali judėti į priekį, jei visi susiskaldo ir apsitveria.
„Brexit“ idėją karščiausiai palaikę kraštutiniai dešinieji turėjo 10–12 proc. palaikymą, bet jiems pavyko įkalbėti ir įtikinti žmones, kad 2008 metų ekonominė krizė buvo ES kaltė. Jie buvo žmonės, kurie nenorėjo įsileisti daugiau demokratijos į ES ir tie patys, kurie skundėsi, kad ES per mažai demokratijos. Jie sukūrė neapykantos ir baimės atmosferą ir sugebėjo tik sugadinti reikalus, tačiau nepasiūlė kaip juos sutaisyti.
– Nebijojote, kad pigių stand-up komikų iš Lietuvos banga užplūs Jungtinę Karalystę ir išstums jus iš rinkos?
– Suprantu jūsų ironiją. Manau, kad jei esi pakankamai geras toje veikloje, kuria užsiimi, tai niekas tavęs neišstums iš rinkos. Rinkos esmė yra konkurencija ir jei tu nori konkuruoti pagal taisykles, tai puiku. Jungtinė Karalystė pritraukė daug žmonių, kurie nori dirbti ir gyventi šalyje, anglų kalba gana lengvai išmokstama, tad čia jiems patrauklu. Migracijos problemos išties svarbios ir turi būti sprendžiamos, bet nuo jų negalima bėgti ir slėptis, kaip siūlė „Brexit“ aktyvistai.
– Ką manote apie pastarųjų metų socialinius judėjimus, tokius kaip „MeToo“, kurie palietė ir žymius komikus (Louis CK, Aziz Ansari)? Ar jautrių temų viešas aptarimas, politinio korektiškumo reikalavimai nepaveikė ne tik populiarių komikų, bet ir paties humoro supratimo?
– Politinis korektiškumas, mano manymu, yra netinkamas terminas. Manau, kad turėtume vartoti terminą „pozityvus požiūris“. Politinis korektiškumas nurodo į cenzūravimą, pozityvus požiūris – į atvirumą. „MeToo“ judėjimas susikūrė iš to, kad labai daug moterų kentėjo situacijose, kurios buvo sukurtos vyrų dominavimo, žinojimo, kad jie gali išvengti kaltės.
Labai gerai, kad apie šias situacijas kalbama ir reikėtų, kad jose būtų sąžiningai išklausytos visos pusės. Nesu tikras, kad visais atvejais tas sąžiningas išklausymas įvyko, bet „MeToo“ privalėjo įvykti ir puiku, kad tai įvyko.
– O tai nepadarė žmonių jautresnių ir mažiau atvirų komedijai? Ar žmonės nepradėjo dažniau diskutuoti, kas juokinga, o kas ne?
– Manau, kad tai, kas neigiamai veikia komediją, yra minėtas politinis korektiškumas. O komedijai reikalingas būtent pozityvus požiūris. Alternatyvios komedijos scena, kuriai aš priklausau, kūrėsi būtent su tokiu tikslu, kad nebūtų pajuokiamos mažumos ar silpnieji, neturintys galios ir galimybės apsiginti. Mes norėjome juoktis iš galingųjų mažumų, tokių kaip monarchijos atstovai, vadovai ar turtingieji.
Aš nesakau, kad komikai neturėtų juokauti tam tikromis temomis, ar kad negalima pašiepti mažumų, silpnųjų, jokiu būdu nesiūlyčiau juos cenzūruoti, bet tvirtai laikausi nuostatos, kad tai nėra tikrasis komedijos tikslas.
– Paskutinis klausimas. Tai ką visgi rinktumėtės pabaigai: pyragą ar mirtį?
– (Juokiasi). Pyragas visada yra malonesnė opcija.
Naujausias ir paskutinis (prieš žingsnį į politiką) E.Izzardo turas „Wunderbar“ Lietuvoje lankysis balandžio 10 d. Pasirodymas vyks COMPENSA koncertų salėje.
