Tačiau į šią vietą Lietuvos viduryje ateita nuo Baltijos jūros – tiek iš Klaipėdos pakrantės, tiek iš Gotlando salos, tiek iš Helsinkio. Kodėl jam nepakako rūpintis Klaipėdos krašto kultūros politika? Kokios idėjos sugundė tapatintis su vidurio Lietuva?
Ne ką mažiau svarbi misija – nuolat priminti žydų civilizacijos tragediją. Reikėjo pralaužti užmaršties ir tylos luobą, įveikti didelį pasipriešinimą, kartu teko susidurti ir su labai sudėtinga Lietuvos valstybingumo istorija. Donskio moralinė pozicija skatino intelektualus permąstyti tragiškus įvykius ir liautis gerbti tuos, kurie atsakingi už nusikaltimus nacių okupacijos metais. Visa tai kėlė įtampą, neišvengta kontroversijų.
Vis dėlto Donskis pirmiausia buvo filosofas, turintis savitą kultūros ideologiją. Jam nedavė ramybės klausimai, susiję su blogiu ir išdavystėmis. Solidžiausia mokslinė monografija vadinasi „Neapykantos formos“, iškalbinga ir pokalbių su žydų kilmės lenkų sociologu Zygmuntu Baumanu rinkinio antraštė – „Moralinis aklumas“.
Nuo Baltijos jūros iki Isos slėnio
Gimęs Klaipėdoje, lengvai galėjo susigundyti visam laikui likti Lietuvos pajūryje, tačiau akys nukrypo į Kėdainių rajoną, į Šetenius. Tikriausiai ne iš karto… Gana ilgai Donskis tapatino save su Baltijos regionu, apglėbdamas jį iš visų pusių. Paskelbė fotografijų su eseistiniais komentarais knygą „99 Baltijos istorijos“. Aprašė visus jūros krantus – Helsinkį ir jo universitetą, kur apgynė antrąją disertaciją, įspūdžius iš švediškos Gotlando salos, kur rašė knygas, žinoma, nepamiršo ir gimtosios Klaipėdos. Girdamas Lietuvos pajūrio kultūrą, nesiejo savęs nei su Žemaitijos regionu, istoriškai žinomu kaip Mažoji Lietuva arba Prūsija, nei su protestantiškos germanų kultūros paveldu, ypač persmelkusiu Klaipėdos architektūrą. Galbūt Donskiui, žydų kilmės lietuviui, tai, kas germaniška, atrodė nepakankamai artima sielai. Kažin ar atsitiktinai apsisprendė pasirinkti tą šalies dalį, kuri didžiuojasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Simboliška, kad nusipirko sodybą Šeteniuose, greta Miłoszo namo, kur vaikystėje Czesławas klausėsi vietos istorijų, gėrėjosi kraštovaizdžiais. Romanas „Isos slėnis“ – nuostabus to liudijimas. Restauruotame rašytojo vaikystės name vyksta akademiniai ir kultūros renginiai, Donskis irgi daug kartų skaitė paskaitas, neformaliai kalbėjosi su studentais. Jo žmona čia sykį pagamino Čili kon karne taip aštriai, kaip mėgo Leonido mokytojas Vytautas Kavolis, JAV Dickinsono koledžo sociologijos profesorius. Pamenu tą vakarą, kai mėgaudamiesi šiuo patiekalu klausėmės istorijų apie JAV mokslinės aplinkos specifiką.
