A.Martinaitis yra pagaminęs tūkstančius kanklių įvairių muzikos instrumentų folkloro ansambliams bei muzikantams. Galima vadinti tai nuopelnu arba duokle visuomenei.
Džiazas – šį žodį tenka vartoti ne vieną kartą, nes tai tiksliausiai apibūdina meistrą ir jo darbus. Kartais mintis pagimdo naują instrumentą, o kartais atvirkščiai.
Kartais mintis pagimdo naują instrumentą, o kartais – atvirkščiai.
Meistras kaskart pakeri ne tik nuveiktais dideliais darbais, bet ir džiazuojančia fantazija, kuri padeda bent trumpam pajausti anksčiau gyvenusius kūrėjus, atrasti muziką ir poeziją ten, kur niekada nesitikėjai.
Turime paprastą lauko akmenį. Meistras iš jo išdrožia paukščio siluetą, pragręžia reikiamo gylio skylę – štai jums akmeninis skudutis, kuris tarp šalies folkloristų tapo populiariu.
Tai ne autentiškas iš kokio skudutmedžio išpjautas muzikos instrumentas. Bet jei žmonės anksčiau būtų mokėję taip minkyti akmenį, jie būtų darę tokius grojančius paukčius. Dar vienas pliusas. Tai ne plastmasinis vamzdis, kuriais, anot A.Martinaičio, užtvindyta švietimo sistema.
Kaip santechnikai gamina skudučius? Išgeria butelį vyno, tarą priduoda, kamščiu užkiša vieną vamzdžio galą, o per kitą pučia. Tą per kelias sekundes pademonstravo meistras.
Skudutį galima pasigaminti iš daugelio dalykų – bet kokio vamzdžio. Pavyzdžiui, iš kulkos tūtos. Medžiotojai kur nors Panevėžyje nušauna šernę, o iš tūtų pasigamina muzikos instrumentus. Džiazas?
Akmuo lyg sviestas
Norite rimto muzikos instrumento, o ne kokios skubios improvizacijos? Meistro rankose – paprastas dailus lumzdelis. Groja švariai, atrodo puikiai.
Tik paėmęs į rankas, supranti, jog tai jau ne juokai – akmeninis. Retiems nagams įkandamas darbas. Pakreipsi neteisingai grąžtą – akmuo subyrės į gabalus.
Akmuo meistro dirbtuvėse – garbinga medžiaga. Žmonės jam veža akmenis iš savo gimtinės. Iš tokio akmens pagamintas pakabukas – prasmingas suvenyras svarbiai progai.
Taip pat jau sukaupta nemenka kolekcija iš Lietuvos šviesuolių gimtinių akmenų.
Daugelio garbių amžinybėn išėjusių žmonių gimtinių akmenys jau virto skambančiais paukščiais.
Mįslingai atrodo ir iš akmenų suvertas rožinis. Tai šarada, kurią įmintų ne kiekvienas kultūros žinovas. Pirma – rožinis yra ne tik daiktas, bet ir giesmė. Tai susiję su šiandienos tema.
Antra – rožinis pagamintas prieš šimtą metų mirusio skulptoriaus Juozo Gedmino atminimui. Nirtaičiuose šis meistras supylė kapines, kuriose yra daug neįprastų paminklų: grybų, aguonos galvų.
Vienas įdomiausių ir keisčiausių jo darbų – akmeninis rožinis. Dabar šis rožinis yra išlikęs pas vieną jo giminaitį. Reikia pažymėti, kad meistras Gedminas ilgą laiką dirbo be instrumentų – akmenį kalė kitu akmeniu.
Dalgis – papjovimui, kąstuvas – užkasimui?
„Po akmens amžiaus atėjo geležies amžius“, – taria A.Martinaitis ir pereina prie kitokių keistosios serijos instrumentų. Skudučiu gali virsti ir paprasta geležinkelio vinis.
Rugsėjo 7 dieną, 17 valandą, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Alberto Martinaičio liaudiško džiazo klausykite gyvai.
Pirmiausia reikia ją išsitraukti. O tai, pasirodo, nėra taip paprasta. Meistras vėl džiazuoja – sunku griauti išvystytą socializmą. Tam reikia galingo įrankio.
Jei nori, kad neišvežtų į Sibirą – išardyk geležinkelio bėgius. Metalą panaudok muzikos instrumentams, kad iš jo niekas nepagamintų tankų.
Vinį reikia pragręžti. Prireiks ypatingai kietų grąžtų. Tinkamai išgręžus, galima pasigaminti labai tiksliai grojančių skudučių komplektą.
Puikiai skamba ir mažai kieno benaudojamos keptuvės. Nejau perlydysi gerus daiktus į ginklus? Galima jomis pagroti. Skamba lyg bažnyčios varpai. Beje, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, keptuvės turėjo panašią funkciją. Jomis šeimininkės kviesdavo lauko darbininkus pietų.
Dalgis yra kaip ginklas, kuris papjauna, o kąstuvas – įrankis, kuris užkasa. Lemtingi įrankiai, kurių paskirtis gali būti ir kitokia.
Užgroti gali ir paprasta medžio šaka, jei tik pajėgsi ištraukti jos šerdį. Gros ir šiuolaikiniai bei senoviniai čiaupai. Tik skylutes pragręžk.
Tai tik mažytė džiazo simfonija, kurią tądien spėjo papasakoti A.Martinaitis, tačiau tai dar ne pabaiga – trečiadienį jis džiazuos vilniečiams festivalyje „Griežynė“.
Rugsėjo 7 dieną, 17 valandą, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bus atidarytos šiauliečio tautodailininko Alberto Martinaičio liaudies muzikos instrumentų ir Antono Šuminskio fotografijų ciklo „Būsiu muzikantu“ parodos.
