– Jūsų kelias į cirką nebuvo tiesus. Baigusi mokyklą Lietuvoje, metus studijavote norvegų liaudies šokius Norvegijoje, vėliau mokėtės Danijoje.
– Taip, bet su norvegų liaudies šokiais susipažinau dar Vilniuje, nes čia net yra įkurtas Norvegų liaudies šokio klubas. O šį šokį studijuodama jau Norvegijoje, turėjau daug skirtingų mokytojų, kurie mokė vis kitų Norvegijos regionų ypatumų, nes visi regionai Norvegijoje labai skiriasi tiek tradicijomis, tiek šokio ypatumais, tiek kalba. Pora iš buvusių mano mokytojų šoka norvegų šiuolaikinio ir tradicinio šokio trupėje „Frikar“ – keli jos nariai dalyvavo ir „Euroviziją“ prieš keletą metų laimėjusio Aleksandro Rybako pasirodyme. Jų šokis greta šio dainininko buvo tikrų tikriausias norvegų liaudies šokis.
– Šiandien studijuojate garsiojoje „Codarts“ menų akademijoje, Olandijoje. Kodėl pasirinkote būtent šią ugdymo įstaigą?
– Ne pirmą kartą girdžiu tokį klausimą. Ir dažniausiai į jį atsakau taip: „Ne aš pasirinkau, o mane pasirinko.“ Prieš „Codarts“ akademiją mokiausi vienoje Danijos mokyklų, kuri surengė išvyką į Roterdamą, cirko akademiją – susipažinti su vietiniais cirko artistais, pabuvoti jų erdvėje, pamokose ir panašiai. Bet tai buvo ne tik paprasta viešnagė, o ir atranka, norintiems ten mokytis.
Iš pradžių tikrai neplanavau ir net negalvojau mokytis cirko, bet viena draugė pasiūlė pabandyti. Būna, kartais žmonės įstoja per klaidą. Tai aš, liaudiškai tariant, ir pabandžiau. Kone juokaudama. Ir po poros mėnesių gavau atsakymą, kad įstojau. Nežinau, per klaidą ar ne, bet įstojau.
Šiandien to tikrai nesigailiu, nors būna visokių dienų: ir smagių, ir įdomių, ir sunkių. Aš čia papuoliau gana vėlai, būdama jau 21-erių, tad tenka susidurti su įvairiais sunkumais. Būna ir ašarų, ir streso, ir abejonių – visko, bet niekur nepasislėpsi. Visgi, manau, būtų buvę kvaila nepabandyti. Nežinau, kur mane nuves cirkas, bet cirkiška gyvenimo patirtis – garantuota.
– Ar šioje akademijoje yra daugiau lietuvių, ar jūs vienintelė lietuvaitė? Anksčiau ją yra baigusi klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko.
– Girdėjau, kad yra vienas kitas lietuvis, rodos, šokio ar muzikos kursuose, bet iki šiol nė vieno jų nesu sutikusi. Mūsų cirko departamentas yra atskirtas nuo pagrindinio universiteto pastato, tad natūralu, kad visas mano gyvenimas universitete verda tik cirkininkų draugijoje.
– O kaip atrodo eilinė jūsų darbo diena?
Beveik kiekvienas studentas turi individualų tvarkaraštį, atsižvelgiant į tai, kokia yra jo disciplina. Pirmaisiais mokslo metais kurso draugai turi daugiau bendrų klasių, tačiau vėliau visi labai išsiskirsto.
Įprastai mano darbo diena prasideda devintą ryto, o baigiasi apie pusę šešių vakare, bet, jei noriu, akademijoje galiu būti ir ilgiau. Diena prasideda nuo bendro apšilimo, vėliau laukia dvi valandos treniruočių. Po jų – valandos trukmės pertrauka ir tada dar keturios valandos treniruočių su 15 minučių pertrauka. O treniruotės yra labai įvairios. Mokomės įvairių rūšių akrobatikos – partnerių, oro ir paprastosios akrobatikos, taip pat objektų manipuliacijų, stovėjimo ant rankų, turime batuto pamokas, taip pat šokio, muzikos, teatro bei kelias teorines paskaitas.
Tačiau, jei atvirai, kiekviena diena yra labai skirtinga. Būna, kad kartais pirmadieniai yra labiau teorinės dienos, o antradieniai vien aktyvios pamokos ir panašiai. Kaip jau minėjau, ne visi kurso draugai mokosi to paties, viską lemia disciplina, kurioje specializuojamės. Pavyzdžiui, aš esu labiau „žemės“ žmogus, ore daug neskraidžioju, o mano pagrindinė disciplina kol kas yra stovėjimas ant rankų. Bet man dar reikia daug mokytis. Labai daug. Tai yra sunki ir daug laiko reikalaujanti disciplina.
***
Itin užsiėmusi ir veikli M. Neverauskaitė Lietuvoje yra vis retesnė viešnia, tačiau viena tų retų viešnagių bus jau visai netrukus. Į Lietuvą rugsėjo pradžioje Monika atvyksta neatsitiktinai. Į Vilnių ji atveža Europos naujojo cirko ateitį – savo kolegas iš geriausių cirko menų mokyklų Europoje, susivienijusius į „CirqueGebouw“ trupę, kuri rugsėjo 7 d. pasirodys „Menų spaustuvėje“, festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“.
Trupė, kurią sudaro artistai iš kone viso pasaulio – Prancūzijos, Olandijos, Belgijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, Meksikos, Venesuelos, Brazilijos ir Argentinos, Lietuvoje pristatys pasirodymą „Atvira scena“ („Open Stage“). Tai serija inovatyvių cirko etiudų, nenuglaistytas sceninis humoras ir dauguma žinomų šiuolaikinio cirko technikų, kurias pasirodymo pabaigoje vainikuos interaktyvus susitikimas su žiūrovais ir jie patys galės išmėginti artistų ką tik pristatytas šiuolaikinio cirko disciplinas.
„Esu labai laiminga, kad turiu tokią galimybę – bent mažą dalelę šiuolaikinio cirko importuoti į Lietuvą ir juo pasidalinti su lietuvių auditorija“, – pokalbį baigė turbūt pirmoji būsima lietuvių šiuolaikinio cirko profesionalė M. Neverauskaitė.
