Anot humanitarinių mokslų daktarės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos archyvo skyriaus vadovės Astos Skujytės-Razmienės, tradicinėje lietuvių kultūroje mirtis buvo priimama kaip labai natūralus gyvenimo įvykis, o bendravimas tarp gyvųjų ir mirusiųjų – kelis kartus per metus nutinkanti išskirtinė šventė.
Jos metu žmonės atverdavo namų duris savo giminės mirusiesiems ir padengdavo jiems stalus. „Šitaip gyvieji išreikšdavo pagarbą ir padėką savo genties mirusiesiems, o šis susitikimas buvo laukiamas kaip bendrystės ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų patvirtinimas“, – teigė A.Skujytė-Razmienė.
Šitoks harmoningas gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių susitikimas buvo leistinas kelis kartus per metus. Tačiau ne visada viskas vyko pagal nustatytą tvarką. Ką reiškė sapnuoti išėjusį Anapus? Ar matyti mirusiojo siluetą – blogas ženklas? Kokiais būdais įmanoma įveikti mirusiojo baimę? Ir ką daryti, jei jūsų namuose lankosi vaidulis – mirusysis su kūnu? – apie tai pokalbis su mokslininke A.Skujytė-Razmienė.
