-
„Pussy Riot“ prodiuseris: apie grupės narės Mašos pabėgimą iš Rusijos, Lietuvą kaip pavyzdį ir baimę sugrįžti namo
-
Olga metė darbą Rusijos policijoje ir tapo „Pussy Riot“ aktyviste: lūžis įvyko, kai nužudė B.Nemcovą
-
Ukrainos kino kompozitorius A.Baibakovas: apie oro pavojaus sirenų muziką ir pavogtą savo profesiją
Būtent tai šių metų balandžio pabaigoje patyrė tuomet dar 33-ejų Maria Aliochina – menininkė aktyvistė, įvairių pilietinių akcijų sumanytoja ir rengėja, grupės „Pussy Riot“ narė.
Pasaulio žiniasklaidos bei žmogaus teisių gynėjų dėmesio šio kolektyvo narės sulaukė lygiai prieš dešimt metų Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvėje atlikusios, jų žodžiais tariant, „pankiškas pamaldas“, nukreiptas prieš Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ryšius su Vladimiru Putinu.
Tuomet reakcijos Maskvoje ilgai laukti nereikėjo – po šio pasirodymo paviešinimo „YouTube“ platformoje M.Aliochina su kitomis dviem grupės narėmis buvo sulaikyta, joms iškelta baudžiamoji byla dėl chuliganizmo. Ir, galiausiai, drauge su Nedežda Tolokonnikova nuteistos dviem metams laisvės atėmimo bausme.
„Politinis įkalinimas tikra nėra malonu, bet, žinote, yra ir kur kas bjauresnių dalykų“, – sako šiuo metu Europoje su koncertiniu turu keliaujanti aktyvistė ir menininkė. Jos teigimu, dveji metai kolonijoje jai padėjo dar geriau suprasti Putino režimo prigimtį, išeiti į laisvę ne „pataisytai“, bet užsigrūdinusiai tolesnei kovai.
„Savo veiklą mes pradėjome kaip anoniminė grupė, tačiau po mūsų sulaikymo ir įkalinimo tapome tuo, kas esame. Ir mes neketiname sustoti pusiaukelėje“, – sako M.Aliochina.
Politinio įkalinimo pionierės
– Plačiai nuskambėjusi jūsų grupės akcija Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje įvyko lygiai prieš dešimt metų. Tuomet nebuvo nei Krymo aneksijos, nei karo Ukrainoje – atrodo, visi gyvenome kitokiame pasaulyje. Vis dėlto, pamenu, Lietuvoje buvo žmonių, kurie jūsų pasirodymą tada vertino kaip šventvagystę, tačiau, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, tai buvo labai pranašiškas veiksmas. Kaip, praėjus šitiek laiko, jūs pati į visa tai žiūrite?
– Tiksli akcijos data tuomet buvo atsitiktinė – 2012 metų vasario 21 diena. O dešimtąsias jos metines sutikau sėdėdama už grotų – buvau eilinį kartą uždaryta penkiolikai parų nepaisant net to, kad ir taip jau nešiojau elektroninę apykoję. Nuo 2021-ųjų liepos iki šių metų kovo mėnesio už dalyvavimą protestuose penkiolikos parų bausmė man buvo skirta šešis kartus.
Akcijos jubiliejaus dieną sėdėjau vienutėje ir klausiausi pusantros valandos Putino kalbos apie karo paskelbimą. Po dviejų dienų į Ukrainą buvo įvesta kariuomenė ir prasidėjo realūs kariniai veiksmai.
Nuo 2021-ųjų liepos iki šių metų kovo mėnesio už dalyvavimą protestuose penkiolikos parų bausmė man buvo skirta šešis kartus.
Dabar, žinoma, sunku apibūdinti tuomet užplūdusias emocijas – aš tiesiog blaškiausi po kamerą, viena vertus, negalėdama suvokti, kad tai realiai vyksta, kita vertus, galvodama apie tai, kaip greitai prabėgo tiek metų, per kuriuos bandėme pasakyti, koks siaubūnas yra Putinas ir kad jis turi būti vertinamas ne kaip pasaulinio lygio politikas, bet kaip nusikaltėlis, su savo gauja užgrobęs valdžią Rusijoje ir engiantis šalį bei jos žmones.
Tačiau tais 2012 metais mūsų siekiai buvo gerokai paprastesni – Putinui turėjo būti surengta apkalta ir uždrausta dalyvauti rinkimuose. Tačiau šiandien šis taip vadinamas žmogus turėtų stoti prieš tarptautinį karinį tribunolą.
Na, o kalbant apie Bažnyčios vaidmenį, tai yra įdomi ir kartu labai tragiška istorija. Bažnyčia, kuri Sovietų Sąjungoje buvo naikinama, o dvasininkai ir tikintieji įkalinami lageriuose bei persekiojami už savo tikėjimą, šiandien ši institucija įteisina Putino valdymą ir visus kraugeriškus jo veiksmus. Būtent nuo Bažnyčios Rusijoje ir prasidėjo švento ir amžino jo prezidentavimo įtvirtinimas. Kristaus Išganytojo katedra, kurioje surengėme akciją, kaip tik ir buvo pradinė aikštelė.
Bažnyčios oligarchai Rusijoje yra tokie patys oligarchai, kaip visi kiti Putino veikėjai.
Būtina suprasti, kad Bažnyčios oligarchai Rusijoje yra tokie patys oligarchai, kaip visi kiti Putino veikėjai. Jie tokie patys niekšai ir vagys, tik kitokiais drabužiais. Tai mums buvo akivaizdu prieš dešimt metų. Ir ne tik mums vienoms. Juk išties tai akivaizdus ir elementarus cinizmas – krikščionybė, kurią sovietmečio saugumiečiai kalino ir kankino, šiandien pateisina svarbiausio šalies saugumiečio veiksmus ir net mėgina jį pakylėti iki šventųjų lygio. Tai šlykštu ir niekšiška. Deja, tokia yra tiesa.
– Per tą laiką surengėte gausybę akcijų, ne kartą buvote sulaikyta ir tardyta, patyrėte tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, jau nekalbant apie dvejus metus, praleistus už grotų. Ar imdamasi akcijų, išeidama į viešumą su protestu, niekada nedvejojate? Ar anuomet supratote, kuo rizikuojate?
– Pradžioje tikrai nesitikėjome, kad už savo veiksmus galime sulaukti baudžiamosios atsakomybės ir persekiojimo. Tenka konstatuoti, kad šiuo laikotarpiu tarp Rusijos menininkų bei aktyvistų esame politinio įkalinimo pionierės.
Iki tol viena garsiausių bylų buvo prieš Michailą Chodorkovskį, kuris ir pats buvo oligarchas, turėjęs didžiulį verslą ir surizikavęs legaliu keliu suburti jėgą, galinčią konkuruoti su Putinu. Na, ir tuomet jį pasodino. Tačiau „Pussy Riot“ – ne M.Chodorkovskis.
Iki mudviejų su Nadežda bylos, visi politiniai įkalinimai būdavo trumpalaikiai. Tačiau viskas radikaliai pasikeitė dabartiniu metu. Rusijoje įvesta karinė cenzūra prilygsta Trečiojo Reicho cenzūrai. Dabar šalyje yra baisiausias laikas, kokį tik mačiau per savo gyvenimą.
Dabar šalyje yra baisiausias laikas, kokį tik mačiau per savo gyvenimą.
2012 metais viskas buvo kiek kitaip. Tuomet šimtas tūkstančių žmonių galėjo susiburti per kelias dienas ir protestuoti. Kai kuriuos jų sulaikydavo dešimčiai parų – tai buvo maksimali taikoma bausmė. Tačiau už dalyvavimą protestų mitinguose baudžiamųjų bylų niekas nekėlė. Bet po Putino inauguracijos 2012 metais prasidėjo naujas etapas.
Taigi, į jūsų klausimą, ar tikėjomės tokios valdžios reakcijos 2012 metais Maskvos Kristaus Išganytojo katedroje, turėčiau atsakyti neigiamai. Politinis, net ir trumpalaikis įkalinimas, tuomet buvo labai reta išimtis.
Bet žinote, visa tai, kas nutiko vėliau, šiandien įvardyčiau kaip labai įdomią ir reikalingą patirtį. Mes buvome sulaikytos, teisiamos, ne kartą man siūlė bendradarbiauti, pripažinti kaltę, gailėtis ir panašiai, bet tai būtų buvę nesąžininga. Todėl, žinoma, nesutikau.
Per visą tą laiką aš žymiai geriau pamačiau ir supratau sistemą, kuri yra apraizgiusi mūsų šalį.
Per visą tą laiką aš žymiai geriau pamačiau ir supratau sistemą, kuri yra apraizgiusi mūsų šalį. Sulaikymo izoliatoriaus Petrovka Nr.38 kieme iki šiol stovi Felikso Dzeržinskio biustas. Nuo jo grandinė tęsiasi per sovietinį saugumą iki pat dabartinių teisėsaugos organų. Ir niekas to neslepia. Tai palikimas ir tradicija, kuri yra vertinama ir branginama.
– Ar niekada nesigailėjote pradėjusi maištą ir kovą prieš šitokią valdžią?
– Ne. Tačiau buvo akimirkų, kai gailėjausi, kad nepadariau daugiau.
Bet tai dar ne pabaiga. Būdų veikti yra daugybė, tiesiog reikia juos tinkamai išnaudoti.
Nėra jokios idėjos, tik pinigai
– Dvejus metus praleidote kolonijoje, tačiau išėjusi į laisvę tęsiate aktyvią veiklą, už kurią vėl ir vėl būdavote sulaikoma ir įkalinama. Vadinasi, jūsų taip ir nesugebėjo pataisyti?
– Ne, pataisyti manęs nesugebėjo (juokiasi). Kolonijoje pamačiau, kad nuo to laiko, kai gulaguose būdavo įkalinami disidentai, niekas iš esmės ir nepasikeitė. Tiesa, atsirado dantų pasta ir skalbimo milteliai, bet požiūris į žmogų liko toks pats niekingas.
Pavyzdžiui, priverstinio darbo sistema. Nuteistieji čia dirba po dvylika valandų per parą, šešias dienas per savaitę siūdami uniformas Rusijos policijai bei kariuomenei. Už šį darbą kaliniai gauna tris eurus per mėnesį. Tai yra įteisinta vergystės forma, išnaudojanti šimtą tūkstančių žmonių. Deja, ši tema rūpi tik žmogaus teisių aktyvistams – visiems kitiems į tai nusispjauti.
Pabuvusios anoje spygliuotos tvoros pusėje, ėmėme kelti įkalinimo sistemos ydas ir nužmogėjimą. Pagrindinis šios sistemos tikslas yra sulaužyti žmogų, sunaikinti suvokimą, kad jis turi pasirinkimą ir gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Pagrindinis šios sistemos tikslas yra sulaužyti žmogų, sunaikinti suvokimą, kad jis turi pasirinkimą ir gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Tačiau kuo labiau žiūriu į skirtingas Rusijoje veikiančias institucijas, tuo labiau suvokiu, kad kalėjimas panašus į armiją, armija – į psichiatrinę, mokykla panaši į visa tai kartu sudėjus. Ir visa tai vyksta todėl, kad nėra jokios politinės valios iškuopti carinę bei sovietinę praeitį. Vietoj to yra adoruojamas taip vadinamosios „tvirtos rankos“ kultas, kuriam žmogus ir perduoda visą sprendimo galią – kaip ta ranka padarys, taip bus gerai...
Na, o prieš tuos, kas nepaklūsta šiai sistemai, kas gimsta už šio principo ribų, yra nukreiptos represijos. Ir tai daroma pastaruosius du dešimtmečius nuosekliai naikinant pilietinę visuomenę, uždarant nepriklausomas organizacijas ir žiniasklaidą, mušant, įkalinant, nuodijant ir žudant nepaklusniuosius. Todėl visiškai natūralu, kad žmonės po 2014 metų ir ypač dabar masiškai bėga iš Rusijos.
Tačiau man bėgti neįdomu, juolab kai tiek daug yra nebaigtų darbų…
– Kaip jūs pati įvardijate: kas dabar vyksta Rusijoje?
– Tai nusikalstama pastanga plėsti imperijos ribas, veržiantis į svetimos šalies teritoriją, naikinant jos žmones, miestus bei ekonomiką. Tai nėra istorija apie Krymą, tai istorija apie bandymus prikelti Sovietų Sąjungos lavoną.
Man bėgti neįdomu, juolab kai tiek daug yra nebaigtų darbų…
Po 2014 metų įvykių Kryme ir Donbase visuose interviu ir įvairių šalių parlamentuose mes kalbėjome apie būtinas griežčiausias sankcijas prieš Putino režimą. Tai, ką Europos Sąjunga daro dabar, turėjo būti padaryta prieš aštuonerius metus. Gal mes būtume išvengę dabartinio Ukrainos naikinimo.
Kodėl tai neįvyko? Nes daugelyje šalių Putinas pirko politikus bei jų įtaką. Pavyzdžiui, Vokietija, nepaisydama sankcijų, pardavinėjo Kremliui ginklus, oligarchai Europoje supirkinėjo nekilnojamąjį turtą, jachtas, bankuose atidarinėjo sąskaitas ir kaupė iš šalies pavogtus pinigus. Ir nemažą dalį Vakarų politikų šitokia situacija tenkino. Pinigai buvo svarbiausia vertybė, daug svarbesnė už žmonių gyvybes. Deja, tai labai ciniška laikysena, tačiau ji turi pasekėjų ne tik Rusijoje.
– Esate minėjusi, kad net tarp nuteistųjų nesutikote tokių, kurie palaikytų Putino valdžią. Tad kaip jūs manote, ant ko laikosi šis režimas?
– Neegzistuoja jokie menami 80 proc. rusų, kurie palaikytų Putino valdžią ir norėtų, kad jų pinigai atsidurtų oligarchų kišenėse, arba leistų savo sūnus į armiją, kad jie mirtų Ukrainos žemėje kovodami už įsivaizduojamos imperijos idėją. Iš tiesų šis skaičius sugalvotas propagandos, kuri, kaip ir armija bei prabangus oligarchų gyvenimas, didžiąja dalimi finansuojamas Vakarų valstybių už jų perkamas dujas bei naftą.
Pusė mano draugų sėdi už grotų gavę du ar net tris kartus didesnes bausmes, nei savo laiku buvo skirta man.
Beje, tai, kad 80 proc. yra grynas melas, puikiai parodo ir vienas pavyzdys. Šiais metais, jau vykstant karui, Maskvoje buvo surengtas eilinis biudžetininkų mitingas, turėjęs parodyti tautos ištikimybę Putinui. Žinoma, žmonės buvo gąsdinami atleidimais iš darbo, jei nedalyvaus šioje Kremliaus viešųjų ryšių akcijoje. Na, ir tokiu būdu buvo suvaryta tūkstantinė minia, kuri mosavo jiems išdalintomis Rusijos vėliavėlėmis. O mitingui pasibaigus, šios vėliavėlės atsidūrė šiukšlių dėžėse – internete paplito įspūdingi vėliavų šiukšlynų vaizdai. Tai yra akivaizdi Putino „palaikymo ir ištikimybės“ iliustracija.
– Nors esama kultūros, meno, mokslo, sporto asmenybių, kurie Rusijoje išreiškė savo poziciją prieš karą, tačiau didžioji dalis pasirinko tylą ir abejingumą. Kodėl rusai neišėjo ir iki šiol neišeina į masinius protestus?
– Dažnai girdžiu klausimą apie tai, kodėl rusai nesipriešina. Kaip nesipriešina? Pusė mano draugų sėdi už grotų, gavę du ar net tris kartus didesnes bausmes, nei savo laiku buvo skirta man. Jie darė tai, ką galėjo, ką privalėjo daryti. Būtina suprasti, kad vos tik tu išeini į Maskvos ar kito Rusijos miesto gatvę su plakatu prieš karą, Ukrainos vėliavos spalvomis, o kartais net ir tuščiu popieriaus lapu – tave iš karto sulaiko. Iškart. 300 proc. Ir čia jau kalbama ne apie 15 parų, bet penkerių ar daugiau metų įkalinimą.
Prieš dešimt metų, kai Vakarai rašė apie dopingo skandalus ir kitus reikalus, Rusijoje žmonės ėjo į gatves, aikštes ir protestavo. Tai nebuvo koordinuoti veiksmai, tiesiog vietinės protesto akcijos, vykusios daugelyje didesnių Rusijos miestų. Kai kuriuose miestuose protestai vyko ir po kelis mėnesius. Tačiau visa tai baigėsi areštais ir ilgalaikiais įkalinimais.
Pastaruosius dvejus metus gyvenau skirtingomis formomis apribotos laisvės gyvenimą. Mentai buvo mano kaimynai.
Na, o dabar, prasidėjus karui, kaip jau minėjau, atsirado dar griežtesni suvaržymai ir bausmės. Vien už žinutę socialiniame tinkle apie Bučą arba Mariupolį žmogaus gali būti nuteistas bausme nuo penkerių iki penkiolikos metų.
Aš pati pastaruosius dvejus metus gyvenau skirtingomis formomis apribotos laisvės gyvenimą. Mentai buvo mano kaimynai. Vasario 24 dieną padariau plakatą ir perdaviau draugei, nes jei su juo išeičiau iš laiptinės, iškart būčiau sulaikyta. Bet man buvo svarbu, kad tą plakatą žmonės pamatytų. Tačiau po dviejų dienų mane vis tiek sulaikė.
Prieš kelias dienas mano pažįstamas Maskvos Krasnoselskio rajono deputatas Aleksejus Gorinas buvo nuteistas 7 metams kalėjimo už tai, kad karą įvardijo karu ir pasisakė prieš siūlymą rengti vaikų šokio ir piešimo konkursą tol, kol Rusija naikina Ukrainą.
Šiandien svarbu kalbėti ne apie priežastis, kodėl taip nutiko, bet apie būdus, kaip Ukrainai padėti kuo greičiau laimėti karą.
Iš tiesų Rusija jau seniai yra okupuota. Tačiau šiandien svarbu kalbėti ne apie priežastis, kodėl taip nutiko, bet apie būdus, kaip Ukrainai padėti kuo greičiau laimėti karą, ir kaip nubausti tuos, kurie visa tai pradėjo. Būtent tai šiandien turėtų būti viso civilizuoto pasaulio tikslas.
– Kas, jūsų manymu, gali pakeisti šią situaciją?
– Visų pirma, reikia šimtaprocentinio Europos Sąjungos embargo Rusijos naftai ir dujoms. Šiandien humanitarinė pagalba Ukrainai dešimt kartų nusileidžia sumoms, kurias kas mėnesį Vakarų šalys moka Putino režimui ir tokiu būdu finansuoja karą. Šį vamzdį būtina kuo greičiau užsukti.
Visuose interviu, pokalbiuose, koncertuose mes kalbame apie embargą. Be šio žingsnio situacija nesikeis dar ilgą laiką, o žmonės Ukrainoje ir toliau žus, miestai, mokyklos, gyvenamieji namai bus sprogdinami. Suprantu, kad dabar tai padaryti greitai nėra lengva, bet tai būtina. Putino režimas egzistuoja tol, kol yra pinigų ir yra ką vogti. Jokios didžios idėjos ar idealo čia nėra. Tik pinigai. Kol bus pinigų, jie laikysis į juos įsikibę. Kai pinigų srautas išseks, situacija ims realiai keistis.
Putino režimas egzistuoja tol, kol yra pinigų ir yra ką vogti. Jokios didžios idėjos ar idealo čia nėra.
Antra, ir čia būtina paminėti Lietuvą. Jūs esate šaunuoliai, jūsų parama Ukrainai yra įkvepiantis pavyzdys – tai realūs veiksmai, o ne kalbos. Daugeliui Europos šalių iki jūsų labai toli. Žinoma, nesunku įspėti, kodėl taip yra – Lietuva labai gerai supranta situacijos rimtumą ir grėsmę. O Vokietija tai suvokia žymiai blogiau. Kitos, toliau nuo karo esančios šalys, dar blogiau. Nėra suvokimo, kad dabar tai gali nutikti bet kur. Tačiau tai jau nebėra vien tik karas Ukrainoje, tai principinė priešprieša tarp barbarizmo ir civilizacijos, nusikaltėlių ir vertybių, tarp blogio ir, noriu tikėtis, gėrio. Šiandien be galo svarbu nepriprasti prie šio karo, negalima leisti, kad jis taptų vien fonu. Tik ne šį kartą.
Ir trečia... Visa tai yra didžiulė Putino įsukta teroro, gąsdinimo ir smurto mašina. Ją sudaro įvairios sudedamosios dalys. Ne taip seniai Aleksejaus Navalno bendražygiai paskelbė 60 tūkst. žmonių bei jų šeimų sąrašą – jie ir stovi už šios sistemos. Visiems jiems turi būti kuo greičiau pritaikytos griežtos sankcijos. Nes politikai ir kiti veikėjai per savo artimuosius apeina apribojimus ir toliau gyvena lyg nieko nebūtų nutikę.
Palyginkite šį A.Navalno komandos sąrašą su sąrašu tų, kuriems Europos Sąjunga jau taiko sankcijas. Taigi jūs pamatysite, kad yra dar kur pasistengti. Visas Vakaruose esantis šių žmonių turtas turi būti areštuotas, o jų pinigai perduoti kovojančiai Ukrainai.
„Neturiu teisės įprastam gyvenimui“
– Balandžio 28 dieną kirtote Baltarusijos ir Lietuvos sieną ir išvykote iš savo šalies. Kodėl galiausiai priėmėte tokį sprendimą?
– Dar gerokai iki prasidedant karui buvo suplanuotas mūsų grupės turas po Europą, kuris turėjo prasidėti gegužę. Metus aš negalėjau niekur išvykti iš šalies ir nešiojau apykoję, vėliau, kaip įprasta, ši bausmė pratęsta dar pusmečiui. Nepaisant to, aš vis tiek planavau leistis į turą.
Tačiau aš nenumačiau karo ir valdžios represijų prieš protestuotojus. Man ne problema pasėdėti už grotų – per pastaruosius metus jau beveik prie to pripratau. Bet...
Mano tikslas nėra emigruoti ir pradėti gyvenimą kurioje nors iš Europos šalių ar JAV. Aš neprašau politinio prieglobsčio ir neketinu to daryti.
Mano tikslas nėra emigruoti ir pradėti gyvenimą kurioje nors iš Europos šalių ar JAV. Aš neprašau politinio prieglobsčio ir neketinu to daryti. Prieglobstis, kurį man suteikė Lietuva ir Islandija, reikalingas ne man pačiai, bet veiklai.
Mes koncertuojame, renkame pinigus, siunčiame juos Ukrainai. Ką tik keliasdešimt tūkstančių eurų perdavėme vaikų ligoninei Kyjive. Mes ir toliau ketiname tai tęsti, įvairiais būdais platinti antikarinius pareiškimus, dainas – kol galiu tai daryti, taip ir bus. Nenoriu sustoti ir gyventi įprastą gyvenimą. Kol Putinas ir jo banditai puola Ukrainą ir yra užgrobę valdžią Rusijoje, aš nesijaučiu turinti tam teisę.
Labai paprasta savo kūną perkelti į saugesnę aplinką ir čia sustoti. Bet aš gimiau Rusijoje, protestavau Rusijoje ir noriu daryti viską, kad Rusija taptų kitokia, o Putino režimas išnyktų nuo žemės paviršiaus.
– Ar dabar jaučiatės saugi? Ar eidama gatve nesižvalgote per petį?
– Žinote, tai visai neblogas įprotis, kurio nereikia pamiršti. Žiūrėti aplink ir stebėti, kas vyksta, yra svarbu. Tačiau dabar mentai paskui mane nebėgioja ir tai tikrai džiugina. Atvirai sakant, politinis įkalinimas tikrai nėra malonu, bet yra ir kur kas bjauresnių dalykų (juokiasi).
Aš gimiau Rusijoje, protestavau Rusijoje ir noriu daryti viską, kad Rusija taptų kitokia.
Na, o dėl baimės ir saugumo... Kiekvienas turime ką prarasti, visų pirma, savo gyvybę. Bet vilų ir jachtų aš neturiu ir to nesigailiu. Turiu tai, ko iš manęs niekas negali atimti.
– Ką jūs šiandien vadinate savo namais?
– Aš neturiu namų. Šiuo metu keliaujame po Europą ir koncertuojame, sustojame trumpam skirtingose vietose ir vėl išvykstame. Namai – tai sudėtingas klausimas. Nors gyvenau ir protestavau Rusijoje, tačiau pusę laiko praleisdavau Europoje. Mano tapatybėje tai yra viena ir nedaloma visuma.
Turiu tai, ko iš manęs niekas negali atimti.
Bet žinote, kas skausmingiausia? Nuo įvykių Kryme mes nuolatos kalbėjome ir įspėjome, kad artėjame prie katastrofos, kad bus blogiau, kad geležinė uždanga vėl nusileis ir perkirs šią pasaulio dalį. Deja, taip ir atsitiko... Šiandien mūsų užduotis yra daryti viską, kad jos neliktų. Bet pradžiai Ukraina turi laimėti prieš Putiną. Tai pirmoji sąlyga galimiems pokyčiams.
– Gal kada planuojate surengti koncertą ir Lietuvoje?
– Labai to noriu. Nuo rugpjūčio turėsime didelį koncertinį turą po Europą, Didžiąją Britaniją, Norvegiją bei Islandiją. Viliuosi.
