Tai ne pirmasis A.Kimuros vizitas į Lietuvą. Į Vilnių ji atvažiavo 2016 metais ir tyrė muziejų skaitmenizaciją. Šiandien pagrindinė jos tema – Lietuvos memorialinių muziejų likvidavimas ir reformavimas.
„Atvažiavau pagal lygybės ir įvairovės programą, kurią inicijavo mano universitetas. To prireikė, nes moterų mokslininkių mūsų institucijoje tėra 17 proc., o visi likę – vyrai. Taigi, esu viena iš anų mokslininkių, gavusių finansavimą savo tyrimams Lietuvoje“, – pasakojo pašnekovė.
A.Kimura taip pat yra vertėja, į japonų kalbą verčianti S.Nėries poeziją.
Interviu metu su mokslininke kalbėjome apie tai, kodėl ji susidomėjo Lietuva, memorialinių muziejų likimą, desovietizaviją ir S.Nėrį.
– Kodėl susidomėjai lietuvių kultūra?
– Pirmąjį kartą į Vilnių atvažiavau 2016-ųjų liepos pabaigoje, gavusi valstybės studijų paramą užsieniečiams, norintiems išmokti lietuviškai. Šią informaciją radau interneto svetainėje. Japonijoje taip pat yra tokių paramos fondų, tačiau galimybės labai ribotos. Supratau, kad visiškai nenoriu važiuoti ten, kur yra daug japonų, mat jie ima grupuotis į japonų kaimelius (juokiasi). Kaip antai Malaizijoje ir Kombodžoje, kurioje vaikystėje teko gyventi, nes mano tėvas gavo ten darbą. Galbūt tai būtų gera išgyvenimo strategija, tačiau bendravimas siaurame rate nepraplečia pasaulėžiūros.
Be to, mūsų universitetuose yra įvairių kalbų kursų – anglų, prancūzų, ispanų, danų, vengrų, bet lietuvių kalbos nėra. Tad pagalvojau, kad galėčiau atrasti kažką naujo. Taip 2016 metais ėmiau mokytis lietuvių kalbos Lietuvos edukologijos universitete. Kaip tik buvau magistrantė: lankiau muziejus, mokiausi kultūros politikos.
Kartą teko būti vienoje ceremonijoje, kurioje dalyvavo ir kultūros viceministras. Pagalvojau, kad tai būtų gera proga jo paprašyti susitikimo su muziejų ekspertais. Taip gavau viceministro elektroninį paštą, gavau jo laišką ir netrukus apsilankiau Kultūros ministerijoje, kurioje su viena iš muziejų eksperčių kalbėjau apie tris valandas. Tai buvo mano pirmasis interviu Lietuvoje.
– O kas labiausiai Lietuvos kultūros politikoje nustebino?
– Lietuvos Kultūros ministerija kiekvienais metais publikuoja labai detalią muziejų statistiką: kiek jie turi eksponatų, kiek ateina lankytojų, kiek dirba žmonių. Japonijoje, turinčioje beveik 5500 muziejų, tokių dalykų nėra. Lietuvoje viskas yra labai atvira.
– Galbūt pavyko rasti kokių nors sąsajų tarp lietuvių ir japonų kultūrų? Ar viskas labai skirtinga?
– Kai buvau magistrantė, populiariausia paroda Japonijoje buvo apie europietišką ir amerikietišką dailę. Ten buvo eksponuojami darbai iš populiariausių Vakarų muziejų (tiesa, įdomu tai, kad parodą finansavo didžiulės japonų žiniasklaidos įmonės). Visgi, tokių parodų Japonijoje labai daug ir ilgainiui supratau, kad daug žinau būtent apie Vakarų, bet ne japonų dailę: nuvykusi į Luvrą Paryžiuje dalį darbų jau buvau mačiusi Tokijuje. Tuo metu Lietuvoje ir mažieji, didžiabiudžečiai muziejai dažniausiai reprezentuoja savo šalies meną. Čia geros parodos sukuriamos naudojantis savo archyvu. Tad jeigu didžiosios žiniasklaidos priemonės nebefinansuos Japonijos muziejų ir jie nebegalės atsivežti parodų iš užsienio, ar bus ekspertų, galinčių sukurti parodą iš darbų savose saugyklose?
– Rašėte apie Lietuvos memorialinių muziejų, kuriuos įtraukėte į gidą japonams, situaciją. Gegužės viduryje Lietuvoje išėjo informacija, kad trys memorialiniai muziejai – Venclovų namai, Putino ir Krėvės memorialiniai butai – gali būti uždaryti, nors savivaldybė tai vėliau neigė. Vis dėlto, tai iškėlė klausimą, kokia yra šių muziejų funkcija Lietuvos kultūroje. Ką manote jūs? Ar jie reikalingi? Ką jie duoda tau, kaip užsienietei, tiriančiai šiuos muziejus?
– Prieš atsakydama apie jų funkciją pirmiausia norėčiau papasakoti apie pirmąjį savo apsilankymą juose. 2018 metais dariau tyrimą apie mobiliąją programėlę „Daugiau nei matai“. Tai yra Papildytosios realybės (angl. Augmented Reality) technologija, padedanti sužinoti daugiau informacijos (per 3D vaizdinius, filmukus, nuotraukas) parodų salėse. Mane kaip mokslininkę sudomino tai, kad dideliuose muziejuose programėle aprašyti ekspozicijos konceptai, o mažuose muziejuose – vaizdai tiesiog atsiranda ir dingsta. Norėjau visa tai dokumentuoti.
Taigi, užsukau į Venclovų ir Beatričės Grincevičiūtė namus-muziejų, V.Mykolaičio-Putino ir V.Krėvės memorialinius butus. Paprastai užsieniečiai neturi galimybės apsilankyti kieno nors namuose, dažniausiai jie renkasi turistiškas vietas, kaip antai Gedimino kalnas ar Katedros aikštė. O tokie muziejai tampa puikia galimybe apsilankyti labiau privačioje, autentiškoje ir kamerinėje erdvėje. V.Krėvės bute daugiausia orientuojamasi į informaciją, o štai V.Mykolaičio-Putino ir Beatričės Grincevičiūtės butai yra tikri namai. Stebuklinga ir ypatinga.
Be to, kadangi atrodau kaip asmuo iš Azijos (juokiasi), muziejininkai mane labai šiltai priėmė: „O! Mokslininkė iš Japonijos? Ateik čia arbatos ar kavos!“ Jie man su mielu noru pravedė ekskursijas po tų butų miegamuosius, svetaines, aprodė ten saugomas knygas. Todėl galiu teigti, kad šių muziejų tikslas yra labai žmogiškas. Čia nereikia nusipirkti bilieto, ateiti į didžiulę ekspociziją, kurioje į tave piktu veidu žiūri apsaugos darbuotojai. Šie memorialiniai muziejai yra labai arti lankytojo, jie per vieno žmogaus istoriją pasakoja valstybės naratyvą, todėl juos būtina išsaugoti. Kiekvieno dydžio muziejus turi savo vertę.
– Kaip teigė savivaldybė, jie nebus likviduoti, tačiau turės reformuotis. Kaip, tavo požiūriu, jie turėtų keistis?
– Tai vienas iš mano dabartinio tyrimo klausimų. Pirmiausia, kaip ir daugelis žmonių Lietuvoje, nesupratau, kas įvyko – ar muziejai bus likviduojami, uždaromi ar reformuojami? Kadangi tyrinėjau Vilniaus savivaldybės muziejų edukacijas karantino metu, pagalvojau, kad būtų gera proga panagrinėti šią situaciją. Visų pirma – tai, ar muziejai išliks, yra politinis sprendimas. Paprastas muziejininkas to nuspręsti negali, tačiau jis yra svarbus elementas diskusijoje, komunikacijoje tarp savivaldybės ir muziejų.
– Ką įdomiausio teko pakalbinti Lietuvos muziejuose?
– V.Krėvės memorialiniame bute sutikau tokį muziejininką Vladą Turčinavičių. Jis yra tikra gyvoji enciklopedija.
– Taip pat domiesi viena iš labiausiai prieštaringai vertinamų poečių Lietuvoje Salomėja Nėrimi. Kodėl ja susidomėjai?
– Pirmą kartą perskaičius jos eilėraščius man pasirodė, kad jos kūryba yra susijusi su japonų kalba. Kiti klasikiniai lietuvių poetai, kaip pavyzdžiui, Maironis rašo apie Lietuvą, o S.Nėris rašo apie gamtą ir save. Tai artima haiku. Visgi, nusipirkau pirmąjį jos eilėraščių rinkinį todėl, kad knygyne „Eureka“ man jį rekomendavo (juokiasi).
– Ar tave jaudina tai, kad sovietmečiu ji pasuko į kairiąją pusę ir važiavo „Stalino saulės parvežti“? Tiesa, reikia turėti omeny, kad gyvenimo pabaigoje ji to gailėjosi per savo eilėraščius.
– Kai pirmąjį kartą 2020 metais publikavau jos pirmojo eilėraščių rinkinio „Anksti rytą“ vertimą, šią knygą dovanojau draugams, bibliotekoms ir t.t. Tiražas buvo nedidelis, bet atsitiktiniai žmonės man sakė: „Aja, ar žinai, kad S.Nėris yra labai kontroversiška, problematiška poetė.“ Tačiau man ji – didžiulio talento rašytoja.
Vis dėlto, dabar daugelis neskaito poezijos, o žiūri „TikToką“ ar „Netflixą“. Daug žmonių taip pat neturi jokio poezijos rinkinio savo namuose, visai kitaip nei mano ir mano antrosios pusės (jis pat yra mokslininkas) namuose, kuriuose yra šimtai knygų. Aš asmeniškai manau, kad poeziją skaityti yra labai svarbu. Bet grįžtant prie S.Nėries, tai tikiu, kad ją ateityje apskritai pamirš: dabar ji – kontroversiška, bet po 20 metų ji bus pamiršta. Tada ateis geras laikas ją iš naujo perskaityti. Lygiai taip pat, kaip tą darė žmonės XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai dar niekas nežinojo, kas ji tokia ir kad ji – šiuo metu savotiškas desovietizacijos simbolis.
– Dar girdėjau tokią istoriją. Norėjote savo rinkinį su S.Nėries eilėraščiais iliustruoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais, tačiau M.K.Čiurlionio muziejus Kaune nesutiko.
– Norėjau publikuoti šešis eilėraščius, skirtus M.K.Čiurlioniui, iš jos ciklo „Iš M.K.Čiurlinio paveikslų“. Tada muziejaus paprašiau didelės rezoliucijos vaizdų, kurias radau LIMIS sistemoje. Pradžioje gavau teigiamą atsakymą, o netrukus parskriejo antras laiškas, kuriame buvo parašyta, kad muziejus nenori susieti S.Nėries su būsima M.K.Čiurlionio paroda Tokijuje. Galbūt jie pagalvojo, kad aš su ta paroda kažkaip susijusi (šypsosi). Aš jiems pasakiau, kad nesu tos parodos kuratorė ar vadovė, o tiesiog paprasta mokslininkė. Tada jie sutiko duoti vaizdų. Visgi, pastebiu tendenciją, kad viešosios įstaigos bijo visuomenės kritikos.
– Kaip Japonijoje žmonės reagavo į S.Nėries eilėraščius?
– Kaip tiesiog į gražius eilėraščius. Japonams sunku suprasti vietinį kontekstą. Taip, mes mokomės pasaulio istorijos, bet tarkime apie kinų imperiją, Vakarų Europos istoriją, oLietuva yra labai maža viso to dalis. Juk visą sovietinį laikotarpį jūsų šalis buvo už geležinės uždangos.
– Kaip pati žiūri į desovietizacijos procesą? Ar jis reikalingas?
– Suprantu, kad daugelis žmonių nori daryti kažką, o ypač Rusijai užpuolus Ukrainą.Tai yra nepaprastas karas, o terorizmas tikrąja to žodžio prasme. Visgi, desovietizacija Lietuvoje vyksta iš baimės. Lygiai taip pat po 2001 metų rugsėjo 11-osios JAV visi bijojo skristi lėktuvu. Bet bėgti iš baimės – labai sudėtinga, baimė tarsi tvyro mūsų galvose ir ją reikti įveikti tam, kad bent kažkiek pasijusti saugiu. Visgi, laikausi pozicijos, kad šis atsakymas nėra lengvas.
– Jeigu galėtum iš visų lietuvių kultūros veikėjų pasirinkti kokį rašytoją, o gal menininką su kuo norėtum išgerti arbatos?
– Asmeniškai labai myliu Aušrą Kiudulaitę, knygos „Laimė yra lapė“ dailininkę, bet vakar su ja jau gėriau arbatos (juokiasi). Su Jurga Vile, knygos „Sibiro Haiku“ autore, jau pietavome. O šiaip norėčiau susitikti su S.Nėrimi.
– Ko jos paklaustum?
– Kodėl ji rašė eilėraščius? Ne prozą, ne kito žanro literatūrą, bet poeziją.
– Kaip japoniškai poezija?
– 詩 – šio žodžio fonetika tokia pati kaip žodžių „poezija“ ir „mirtis“.
