Nors šis modelis suteikia stabilumo ir skatina kultūros patirčių plėtrą, trečiasis finansavimo ciklas išryškino ne tik teigiamus aspektus, bet ir problemas, susijusias su ribotu tarybos biudžetu ir augančia konkurencine aplinka. Tarybos nariai Rimvydas Laužikas, Vaidas Jauniškis, Jūratė Katinaitė ir Rolandas Palekas pasakojo apie šios programos sėkmes ir iššūkius, taip pat aptarė galimus ateities pokyčius.
Strateginio finansavimo iššūkis – neaugantis biudžetas
Rimvydas Laužikas pastebėjo, kad vienas didžiausių iššūkių yra neaugantis tarybos biudžetas, dėl kurio itin sudėtinga situacija darosi ir strateginio finansavimo programoje. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad per pastaruosius penkerius metus infliacija, energetinių išteklių ir paslaugų kainų augimas nebuvo pakankamai atspindėtas tarybos biudžete finansavimui.
„Kiekvienais metais vis daugiau ekspertų gerai įvertintų projektų lieka „už brūkšnio“, – pabrėžė jis, akcentuodamas, jog tai daro neigiamą įtaką ypač nevyriausybiniam kultūros sektoriui. R.Laužikas minėjo, kad dabartinė situacija susiformavo dėl nuožmios konkurencinės aplinkos ir finansų stokos, o ne dėl esą skaidrumo ar objektyvumo trūkumo, kuriems pastaraisiais metais buvo skirta labai daug dėmesio.
Jam antrino Jūratė Katinaitė, kuri teigė, kad tarybos strateginis finansavimas suteikia „stiprų impulsą kultūros apykaitai“. Ji minėjo, kad šiemet sulaukta solidžių paraiškų, kultūros sektorius stiprėja, tačiau „ne visos veiklios, prasmingos organizacijos tilpo į kvotą“. Deja, bet „norėtume būti tik gerų naujienų skelbėjais, tačiau konkursuose negali būti visi laureatai. Negalime šioje programoje užsidaryti nuo naujų besistiebiančių organizacijų vien tam, kad išlaikytume senbuves“.
Ji vylėsi, kad „politikai ne tik išklausys tarybą ir viso sektoriaus rūpestį dėl dramatiškai per mažo tarybos biudžeto, bet ir išgirs. Išgirs tai, kad į kultūrą investuojamos lėšos kurtų sveikesnę, saugesnę, socialiai jautresnę aplinką, stiprintų piliečių lojalumą valstybei ir atsparumą saugumo iššūkiams“.
Kalbėdamas apie esamą finansavimo situaciją, Vaidas Jauniškis pastebėjo, kad „kokių nors ryškesnių proveržių, regis, nebesitiki niekas“, pirmiausia dėl finansavimo apimčių. „Jau 6–7 metai kaip mes sukamės iš esmės tose pačiose ribose“, – pridūrė jis. Festivaliams finansavimas lieka toks pat kaip ir praeitą trimetę kadenciją, o organizacijoms jis kiek paaugo. V.Jauniškis pabrėžė, kad visų festivalių lėšos prilygsta tik vieno Vidurio Europos festivalio biudžetui, o strateginio finansavimo suma, siekianti 4,57 mln. eurų, negali prilygti net turtingos šalies mėnesio trukmės festivaliui. „Tai, ką sukuria mūsų organizacijos, prilygsta stebuklui, tačiau tas „stebuklas“ jau atsimušė į lubas“, – apibendrino V.Jauniškis, išryškindamas kritišką situaciją finansavimo srityje.
Nors dabartinis strateginio finansavimo modelis daugeliui organizacijų suteikia stabilumo, V.Jauniškis pabrėžė, kad ši programa tapo įprastu, netgi rutinišku veiksmu tiek iš pareiškėjų, tiek iš vertintojų pusės. „Viena organizacija jį mato kaip vienintelį ar patikimiausią būdą vykdyti savo sumanymus ir tai puikiai daro, kitos, negavusios finansavimo, pranašauja mirtį ne tik sau, bet ir visam sektoriui“, – teigė V.Jauniškis.
Anot jo, trečiosios organizacijos tiesiog pasitraukė, galbūt pamačiusios, kad paraiškų pildymas reikalauja daug dėmesio pasiruošimui arba suryja pernelyg daug laiko, o gautos lėšos ne visada atitinka lūkesčius. „Laukas dinamiškas, ir kiekvienas jį regi savaip“, apibendrino V.Jauniškis, išryškindamas įvairialypę situaciją tarp kultūros organizacijų.
Ateities vizijos ir galimos permainos
Kalbėdami apie strateginio finansavimo ateitį, tarybos nariai sutiko, kad reikia permąstyti šio modelio principus. Rolandas Palekas kaip ir kiti tarybos nariai pirmiausia pabrėžė būtinybę didinti strateginio finansavimo kvotą, tačiau „ne stipendijų ar meno sričių sąskaita, kad galėtų likti ir seni pasiteisinę žaidėjai, ir rastųsi vietos naujiems“.
R.Laužiko teigimu, dabartinis modelis labai diskutuotinas ir svarstė pereiti prie atviros programos, skirtos ilgesnio laikotarpio (2–3 metų) organizacijų projektams finansuoti. Tačiau tam būtinas stipriai padidintas tarybos biudžetas. Priešingu atveju, pokyčiai neturės prasmės – „tai bus tarsi lopo kirpimas nuo švarko skverno, tam, kad užsiūtume skylę rankovėje“, – sakė jis. R.Laužikas taip pat minėjo, kad pasigenda „didesnio pačių kultūros organizacijų ir jų asocijuotų struktūrų lobizmo“. Jis teigė, kad kaip „tarybos narys, kartais jaučiuosi pakankamai vienišas. Atrodo, tarsi didesnis tarybos biudžetas yra vien tarybos interesas.“
Tuo tarpu V.Jauniškis, kuris buvo vienas iš strateginio finansavimo priemonės iniciatorių, išreiškė susirūpinimą dėl dabartinio modelio. „Buvau vienas iš šios finansavimo priemonės iniciatorių, pirmoje Lietuvos kultūros tarybos kadencijoje apsilankęs Anglijos menų taryboje ir sužinojęs, kad jie strategiškai keleriems metams finansuoja per 70 organizacijų“, – pasakojo jis.
Tačiau šiandien, pasak V.Jauniškio, „šis modelis išvirsta į elitinį klubą, kuriame atsidūrusios organizacijos pasiekia savo lubas“. Jis kėlė klausimą, ar šias organizacijas reikėtų traktuoti kaip startuolius, suteikiant joms pirmąją finansinę dozę keleriems metams, ar palaikyti stabilų kone biudžetinį klubą su viena-dviem naujomis organizacijos per ciklą.
„Įšaldytos laike, niekaip neaugančios visos tarybos lėšos sukuria bjaurią situaciją“, – sakė V.Jauniškis, pažymėdamas, kad „konkurencija yra aštri, konkursai persikelia į teismus, laiškus institucijoms ar tarpusavio pjautynes su reikalavimais stabdyti sprendimus“. Šalia jau nustatytų finansavimo kriterijų dar galėtų atsirasti ir vertybinis: „Ar puikiai surašyta paraiška atitinka valstybės politikos prioritetus, ar veikla kuriama tik pačiai organizacijai išsilaikyti?
Kaip tai atrodo bendrame šalies kultūros kontekste, kaip balansuojama tarp sričių ir veiklų?“ Jis priminė tarybos įstatymą, pagal kurį siekiama „sudaryti sąlygas įvairiapusei kultūros ir meno plėtrai ir sklaidai, užtikrinant racionalų ir pagrįstą skirstomų lėšų panaudojimą“, vadovaujantis kultūros politikos prioritetais.
V.Jauniškis siūlė „demokratiškesnį variantą ne su 14, o bent 40 organizacijų – ir su mažesniu finansavimu joms arba mažesniais skirtumais tarp finansavimo rėžių“. Jis mano, kad festivalinės iniciatyvos galėtų teikti paraiškas į tarptautinių renginių ar meno sričių programas, sumažinant strateginio finansavimo organizacijoms svarbą, kaip vienintelę išlikimo priemonę. „Bet kokiu atveju, mūsų galutinis tikslas yra visuomenė ir jai pateikiama kokybiška kultūra ir menas, ir mes turime galvoti apie tai, o ne apie naudą organizacijoms ir pavieniams menininkams“, – apibendrino V.Jauniškis.
J.Katinaitė taip pat pabrėžė, kad svarbu keisti strateginių programų modelį ir ieškoti naujų būdų, kaip organizacijoms finansuoti savo veiklas. Pasak jos, „dabar justi inercijos, pripratimo, patogumo. To ir buvo siekta, tuo džiaugėmės, nes kaimyninėse šalyse tokių programų, užtikrinančių trejų metų organizacijų stabilumą, nėra.“ Tačiau šiuo metu išryškėjo ir silpnosios pusės, nes „ši programa leidžia imituoti biudžetinį sektorių, o tai ne į gera.“
Ji atkreipė dėmesį, kad nevyriausybinis sektorius, nors ir neturėdamas stabilumo garantijų, išlaiko laisvumą nuo biurokratinių procedūrų ir gali lanksčiau ieškoti alternatyvų. „Taryba nėra nė vienos nevyriausybinės organizacijos steigėja, atsakinga už jos išlikimą“, – pridūrė ji, – svarstydama, kad kai kurių organizacijų veikla gali būti būtina tam tikroms sritims. Tad kyla klausimas, ar kai kurios organizacijos neturėtų įgyti biudžetinio statuso su atitinkamomis pareigomis bei kontrole. „Kol kas esame apmąstymuose ir diskusijose“, – apibendrino J.Katinaitė.
