Lietuvos kūrybinio ir kultūrinio sektoriaus atstovas L.Žakevičius: „Didžiausia grėsmė, jeigu viskas liktų taip, kaip yra“

Šis straipsnis yra naujo 15min ciklo „Kultūra yra svarbi“, skirto nagrinėti kultūros politiką, dalis. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais nuo šiol pasirodys kiekvieno trečiadienio vakarą.

– Kokią NKIKIA peremėte iš Živilės Diawaros?

– Man buvo svarbu išlaikyti jos darbų tęstinumą, nes po pandemijos visam sektoriui buvo sudėtinga atsistoti atgal ant kojų. Todėl visas dėmesys buvo skiriamas šią sritį gelbėjančioms priemonėms, pavyzdžiui, finansinėms injekcijoms bei politikams skirtiems pasiūlymams.

Dabar nuosekliai dirbame ties nauju asociacijos įvaizdžio, identiteto formavimu, nes tikime, kad tai turėtų prisidėti prie NKIKIA matomumo. Taip pat svarbu sukurti kontaktą su naujai perrinktomis savivaldybių komandomis. Tad esame jau susiplanavę susitikimus, kuriuose išreikšime poreikius bei lūkesčius.

Deja, vis dar galioja nusistovėjęs požiūris, kad kultūra gyvena sau, finansai ir inovacijos sau, sveikata sau.

Galiausiai bandome integruoti kultūrą į kitas sritis, nes ji natūraliai persidengia su sveikatos, ekonomikos sektoriais. Antai viena tokių priemonių – Socialinis receptas – jau startavo ir tikime, kad ilgainiui ji įrodys savo naudą ir galės veikti kaip pavyzdys ir kitoms ministerijoms. Nes, deja, vis dar galioja nusistovėjęs požiūris, kad kultūra gyvena sau, finansai ir inovacijos sau, sveikata sau.

– Būdamas NKIKIA tarybos nariu ilgą laiką dirbote ties kultūros ir sveikatos sektorių jungtimis. Ką dar kultūra gali duoti sveikatos sektoriui, o šis kultūrai?

– Mes taip pat dalyvaujame nacionalinėje psichikos sveikatos taryboje, kurioje bendrauja skirtingų sričių ministerijų, aukštųjų mokyklų, asociacijų atstovai. Visi ieškome būdų, kaip galėtų būti gerinama lietuvių psichikos sveikata.

Mūsų manymu, kultūra gali prisidėti kuriant sveiką socialinį gyvenimą, pasitikėjimą savimi, motyvaciją.

Visgi galime kalbėti apie bendrą emocinę ir fizinę sveikatą, bet reikėtų atkreipti dėmesį ir į bendrą žmogaus gerovę. Į pastarąjį žodį sugula protas, siela ir kūnas. Kaip tik pradėjome diskutuoti su Užimtumo tarnyba, kuri galėtų prisidėti arba subsidijuoti programas, padedančias žmogui sugrįžti į darbo rinką. Čia jau pereiname iš Sveikatos apsaugos į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lauką. Mūsų manymu, kultūra gali prisidėti kuriant sveiką socialinį gyvenimą, pasitikėjimą savimi, motyvaciją. Taip iš naujo pradėjęs darbuotis žmogus galės laisviau kurti santykius, padėti pačiam sau, šeimai, visuomenei.

– O kaip norėtumėte pagilinti bendradarbiavimą su Ekonomikos ir inovacijų ministerija?

– Prasidėjus pandemijai, dar labiau išryškėjo kūrybinių ir kultūrinių industrijų pridėtinė vertė. Galbūt ji ne visada atsiskleidžia finansiniais ir ekonominiais rodikliais, tačiau ir šie reikšmingai svarbūs. Kaip tik dabar vienas iš mūsų tikslų – įrodyti ir finansinę mūsų atstovaujamo sektoriaus naudą.

Tiek per atskiras sritis, tiek bendrai bandome apskaičiuoti, kiek sukuriame Bendrojo vidaus produkto (BVP), kiek sumokame Pridėtinės vertės (PVM) ar kitų mokesčių, kiek šioje srityje dirba laisvai samdomų ir pagal darbo sutartis žmonių.

Tikime, kad, įvertinus ekonominius rodiklius, jungčių su šia ministerija gali atsirasti daugiau. Pavyzdžiui, suintensyvės finansavimo mechanizmai, nes kultūra iš visų sričių Lietuvoje vis dar yra remiama mažiausiai, bei atsiras strateginis, bet ne projektinis finansavimas

– Gal yra žinoma, kiek tiksliai kūrybinės ir kultūros industrijos prisideda prie Lietuvos BVP?

– BVP skaičiavimai varijuoja, nes nėra vieningos skaičiavimo metodikos. Šiuo metu statistikos departamentas skaičiuoja apie 2,7 proc., bet šie skaičiai labiau kultūrinės veiklos skaičiai. Kiti šaltiniai rodo apie 4,8–5 proc. BVP įskaičiuojant visą Kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektorių. Šiame etape yra tobulinama skaičiavimo metodologija, kuri padėtų matyti realius skaičius.

– Ar tai, kad tenka kreiptis tiesiogiai į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, neparodo, kad Kultūros ministerija yra neveiksni?

– Nemanau, kad Kultūros ministerija yra neveiksni. Tiesiog kiekviena ministerija dirba savo srityje arba ekosistemoje. Tačiau mes, kaip kūrybinis ir kultūrinis sektorius, kūrybiškai įžvelgiame galimybes. Juk patys ministrai turi savo patarėjus, tad NKIKIA taip pat tampa patarėju vienai ar kitai ministerijai, kuriai kartais reikalinga ekspertinė nuomonė iš šalies. Ji tikrai padeda ir nenoriu nuvertinti nei vienos, nei kitos ministerijos ar jose dirbančių specialistų.

Tiesiog būdama viduje NKIKIA gali efektyviau ir nuosekliau mato, kas veikia, kaip dar galima investuoti ar prisidėti, atkreipti dėmesį į užsienyje veikiančius modelius (Lietuvos kūrėjai juk bendradarbiauja ir tarptautiniu mastu). Kartais ministerijos nelabai geba aprėpti tų papildomų sričių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su viena ar kita veikla, pavyzdžiui, tas pats Socialinis receptas, sėkmingai veikęs Didžiojoje Britanijoje bei Skandinavijos šalyse. Šiose valstybėse skaičiuojama pridėtinė vertė per tai, kiek ji sutaupo investuodama į kultūrą.

– Minėjote darbą su naujai perrinktomis savivaldybių komandomis. Ko iš jų tikitės?

– Tikimės to, kas buvo žadėta rinkimėnese kampanijose. Netgi buvo kalbų, kad gerbiamas meras Valdas Benkunskas pats imsis kultūros koordinavimo ir stengsis prisidėti. Dabar planuojame susitikimą ir esame pasirengę keletą klausimų. Tačiau susitiksime ne tik su Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų savivaldybėms. Šį kartą pristatysime joms Socialinį receptą.

– Grįžkime prie savivaldybių. Naujasis meras tarp savo tikslų nurodė didesnį projektinį finansavimą. Ar tai būtų vienas iš jūsų su komanda klausimų?

– Finansavimo didinimas visada yra ir bus skiriamas kiekvieno miesto merui. Didesnės investicijos į infrastruktūrą, renginius, menininkus yra vienas iš būdų parodyti, kad kultūra yra svarbi. Kaip tik šiuo metu vyksta ne vienos statybos ir renovacijos, tad visi labai laukiame jų pabaigos.

Iš tiesų savivaldybių projektams skiriamos sumos būna labai mažos, todėl ir patys renginiai savo apimtimi gali būti labai nedideli. Žinoma, taip gali įsitraukti didesnis skirtingų kūrėjų tinklas, tačiau didesniems, tarptautiniams projektams, festivaliams, užsienio partnerių pritraukimui į miestą reikalingos reikšmingesnės sumos. Kol kas reikia galvoti, strateguoti, kaip per penkis etapus išskaidyti vieną didelį projektą, kad pritrauktum didesniam renginiui reikalingą finansavimą.

Kad problema būtų išspręsta, meras ir jo komanda turi būti susipažinę su tuo, kas vyksta mieste ir jame veikiančiais žaidėjais.

– Žvelgiant į geopolitinę situaciją, atrodo, kad galbūt daugiausia dėmesio ministerijos bei savivaldybės turėtų skirti gynybai. Kaip manote, ar tokiu momentu verta prašyti daugiau dėmesio kultūrai?

– Abu klausimai yra vienodai svarbūs. Dėl nepalankios geopolitinės situacijos gynybos klausimas tampa vis aktualesnis, savo šalyje norime jaustis saugūs. Štai prasidėjus pandemijai atsirado diskursas apie emocinę sveikatą bei tai, kokią didžiulę įtaka ji turi mums. Negalėjimas burtis, eiti į kultūrinius renginius, pramogauti turėjo įtakos mūsų asmeniniam saugumo jausmui. Tad šį kartą kalbu ne apie nacionalinį saugumą, bet apie kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimą, jo asmenybę.

Be to, kultūra ypač lavina kritinį mąstymą. Ji padeda geriau orientuotis neramumų, karų laikotarpiu, ugdo pilietinę visuomenę. Mus apgins ne tik kariuomenė, bet ir pilietiškai nusiteikę, sprendimus priimti, atskirti melą nuo tiesos bei kritiškai mąstyti gebantys žmonės. 100 proc. tikiu, kad investicijos į kultūrą prisideda prie bendro valstybės saugumo.

– Kokias didžiausias grėsmes kūrybinių ir kultūrinių industrijų sektoriuje matote?

– Matau, kad tam tikros sritys, priklausomai nuo pasiekimų, yra labiau matomos ir remiamos. Įvairūs procesai turėtų būti finansuojami horizontaliau. Tarkime, šie metai buvo ypač sėkmingi kino industrijai, bet dėmesys turėtų būti skiriamas ir kultūrai regionuose ar scenos bei tardisciplininiam menui.

Bet didžiausia grėsmė slypi tame, jeigu viskas liktų taip, kaip yra. Didžioji dalis valstybės finansavimo keliauja į ir per biudžetines įstaigas, o Nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) skiriama viso labo 10 proc., nepaisant to, kad būtent NVO kuria daug ir inovatyviai bei generuoja pridėtinę vertę. Tai mūsų siekis, kad ši proporcija, remiantis įvairiais sėkmės pavyzdžiais, kistų.