Kompozitorius Faustas Latėnas sako, kad jo atsiminimai apie maestro – tik patys šviesiausi ir gražiausi.
„Žinodamas, kad Saulius Sondeckis ligoninėje, dar vakar pagalvojau, ar apie jį yra parašyta knyga. Tai irgi rodo mūsų pagarbą žmonėms, nusipelniusiems kultūrai. Maestro garsino Lietuvą, praplėtė ją, padarė ją didesnę,“ – sakė kompozitorius.
F.Latėnas prisimena, kad S.Sondeckis buvo vienas pirmųjų, grojusių jo kūrinius ir nepabijojusių kitokios muzikos – tai tapo svarbiu moraliniu paskatinimu jaunam kompozitoriui.
Su S.Sondeckiu apie meną, Lietuvos ir užsienio muzikos pasaulį bei politiką diskutuodavęs F.Latėnas sako, kad šiandien Lietuva neteko tokios asmenybės, kokios iki tol nebuvo, o ir ateityje nežinia kada bus.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkerstro meno vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius sako, kad S.Sondeckio mirtis yra labai didelė netektis Lietuvos kultūrai ir mūsų mažai šaliai.
Jis neslepia tikėjęsis, kad atsisveikinti teks vėliau – S.Sondeckio tėtis, visuomenės veikėjas Jackus Sondeckis gyveno net 96-erius metus, tokios lemties G.Rinkevičius linkėjo ir jo sūnui.
„Patys kartais nelabai suvokiam, kokius žmones prarandam. Maestro gyvenime buvo visko: valdžia ne visad tiek gerbė ir mylėjo, kiek turėjo“, – sakė G.Rinkevičius, reikšdamas savo pagarbą S.Sondeckiui ir jo indėliui į Lietuvos kultūrą.
S.Sondeckis niekad neidavo lengviausiu keliu, jis visad turėjo tikslą, siekiamybę.
Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė ir kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė teigia, kad S.Sondeckio gyvenimui nupasakoti neužtektų dešimties, šimtų biografijų, o kartais unikalūs asmeninio gyvenimo įvykiai net užgoždavo jo meninę kūrybą.
A.Žigaitytė-Nekrošienė pasakoja vieną dieną važiuodama automobiliu net turėjusi sustoti kelkraštyje, išgirdusi nuostabų Mozarto atlikimą. Tai, be jokios abejonės, buvo Sauliaus Sondeckio interpretacija.
„S.Sondeckis niekad neidavo lengviausiu keliu, jis visad turėjo tikslą, siekiamybę. Todėl ir jo vadovaujamas kamerinis orkestras pasižymėjo nepaprasta darna, skambesiu, daugiu“, – dėl šių priežasčių, A.Žigaitytės-Nekrošienės nuomone, S.Sondeckis pelnė pasaulinę šlovę.
Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė apgailestauja, kad pasiėmėme ne viską, ką maestro galėjo duoti. Tačiau šiuo metu itin svarbu nepamiršti jo kūrybos, ją analizuoti ir siekti tos kokybės kartelės, kurios visad siekė S.Sondeckis.
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas Modestas Pitrėnas teigia nelinkęs sudievinti žmonių po jų mirties. Tačiau nors likimo nebuvo apdovanotas artimai bendrauti su S.Sondeckiu, jį prisimena kaip pedagogą iš didžiosios raidės – negailėjusį laiko ir jėgų ugdymui.
M.Pitrėnas teigia, jog S.Sondeckis stengėsi tobulinti muzikinį lavinimą Lietuvoje – dirbo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, užaugino ištisą muzikantų kartą. Dirigentas prisimena, kaip spindėdavo vaikų akys, klausantis maestro, ir teigia, jog ne veltui jo vardu pavadinta ir Šiaulių menų gimnazija.
„Nors mūsų susitikimai buvo pavieniai, tačiau įsimintini. Kiekvienas jų – tarsi savotiškas gyvenimo ir muzikos kelio atradimas. S.Sondeckis buvo dosnus savo laiku, žavėjosi jaunųjų dirigentų, menininkų veikla. Todėl šiltas mūsų santykis išlieka ir amžinybėje“, – pasakojo M.Pitrėnas.
Dirigentas, nacionalinio simfoninio orkestro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Juozas Domarkas S.Sondeckį prisimena kaip talentingą muziką ir didelės erudicijos asmenybę.
„Jis išvedė kamerinį orkestrą į meninio profesionalumo aukštumas. Daug gastroliavo, tapo populiarus tarp solistų – vieno Rostropovičiaus pavardė vien ką sako,“ – pasakojo J.Domarkas.
Dirigentas prisimena, kad grįžęs iš mokslų Sankt Peterburge, norėjo kuo greičiau sukurti simfoninį orkestrą, tačiau 8-eriais metais už jį vyresnis S.Sondeckis tuomet tarė: „Neskubėk, be 10 metų nieko nebus“. Anuomet gerokai pyktelėjęs ant kolegos, šiandien J.Domarkas pripažįsta: „Sondeckis apsiriko dešimčia metų, nes man prireikė dvidešimties“.
J.Domarkas sako, kad S.Sondeckis nuolat domėjosi kultūros naujienomis, kultūros politika, diskutuodavo su rašytojais, poetais, noriai dalinosi savo mintimis ir samprotavimais, o jo asmenybės bei talento fenomenas bus tyrinėjamas dar ne vienerius metus.
