O jei pradėtume nuo pradžių? Lina Jankauskaitė nuo vaikystės svajojo būti pramoginių šokių šokėja. Šoko daug, tačiau tik ne minėtus šokius. Natūralu, kad niekada tokia netapo. Šiauliuose baigė aktorės specialybę. Vėliau tobulėjo judesio teatro srityje, analizavo Lietuvos kiną,
Paskutinė darbovietė Lietuvoje prieš dvejus metus – Radviliškio kultūros centro renginių organizatorė. Tačiau nuolat ramybės nedavė mintis, jog kažkas ne taip. Tik neaišku, kas.
– Kodėl palikote gimtuosius Šiaulius ir darbą Radviliškyje?
– Visada kirbėjo mintis – man jau tiek metų, o darau kažką ne tai, ką noriu. Man patiko darbas. Jis reikalavo daug atsidavimo. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Ėjosi lyg per sviestą. Tačiau kažko trūko.
– O dabar ar jau gerai?
– Negerai. Manau, kad niekada nebus gerai. Dabar žinau, kad Šiauliuose ir Radviliškyje aš subrendau kaip kūrėja. Suprasdama, kad kažkas ne taip, suvokiau, kad turiu kažką keisti. Supratau, kad paliksiu mamą, namus, darbus. Išvyksiu kažkur, daryti nežinia ko.
Supratau, kad paliksiu mamą, namus, darbus. Išvyksiu kažkur, daryti nežinia ko.
– Kur likimas nubloškė?
– Išvykau į Edge Hillo universitetą Anglijoje studijuoti šokio. Netrukus dėstytojai man pasakė, kad gaištu laiką. Nebeturiu ką veikti su jaunais studentais. Pasiūlė iškart magistrantūros studijas.
Vėliau pasiteiravo, ar kolekcionuoju diplomus? Jeigu ne – gal norėčiau ką nors padaryti dar iki diplomo? Kitaip tariant – pasiūlė sukurti spektaklį, tačiau viską susiorganizuoti turėjau pati.
– Tai kaip Liverpulyje tampama režisieriumi?
– Teko vaidinti su žymiais žmonėmis, su jais pradėjau kalbėti apie savo situaciją. Pasiūlė nueiti į vieną mažą bohemišką privatų „Lanter“ teatrą. Pasiskambinau, pasiruošiau ir nuėjau. Ilgai kalbėjau.
Maniau, kad manęs niekas nesiklauso. Teatro vadybininkė staiga sako – duodame salę ir visą techninį aptarnavimą. 70 procentų pelno eina teatrui. Visa kita – mano. Pelno didelio negaliu tikėtis, nes tai tiesiog iniciatyvinis projektas. Apgalvok ir pranešk. Ar pakaks laiko pastatyti spektaklį iki vasario?
– Juk tuo metu buvo spalio mėnuo, o turėjai tik gerą idėją?
– Užsidegiau. Pasirašiau sutartį ir ėmiau ieškoti aktorių. Įvyko dvi atrankos, į jas atėjo profesionalūs aktoriai, žinodami, kad atlygis nebus didelis. Man labai pasisekė. Mane iki šiol tai stebina.
Atrinkau tris moteris ir vieną vyrą: dvi Lidijas, Mariją ir Styveną. Vasarį judesio spektaklis „Batai“ buvo pristatytas Liverpulio publikai – pilnai salei. Antrame spektaklyje visi žiūrovai netilpo. Kelios dešimtys liko už durų.
– Ar galima sakyti, kad tai buvo jūsų triumfo akimirka?
– Po antro spektaklio sulaukiau pasiūlymo ir teatro „The Black-e“. Tai seniausias Anglijoje projektinis meno centras. Anksčiau čia buvo milžiniška bažnyčia. Vėliau – teismas.
Pastate su didžiuliu kupolu vyksta cirko spektakliai. Didžiulė erdvė. Šiame teatre yra praminti Johno Lennono ir menininkės Judy Chicago takai. Tai teatras su didžiule istorija.
„Lanter“ teatrui nuostolių tikrai nepadariau, o mažiukas projektas pavirto didžiuliu. Premjera „The Black-e“ teatre numatoma jau rugsėjį. Aktoriai, kurių tikrai garsinti nereikėjo, dalyvavo spektaklio kūrime iš entuziazmo. Dabar, tikiuosi, jie iš to gaus ir apčiuopiamos naudos.
Premjera „The Black-e“ teatre numatoma jau rugsėjį.
– O kaip išvis atsirado „Batai“? Apie ką spektaklis?
– Viskas prasidėjo nuo manęs. Pirmiausia galvoje pasigirdo melodija. Groju pianinu. Tuomet iš kažkur atsirado periodiškai pasikartojantis siuvimo mašinos garsas.
Jei yra mašina, kažkas dirba su ja? O ką jis siuva? Gal batus?
Spektaklyje yra trys skirtingo amžiaus moterys. Viena moteris pradeda karjerą visomis prasmėmis. Kita jau turi patirties, o trečia – jau labai patyrusi.
Veiksmas vyksta prie greitkelio. Šalia jo nei iš šio, nei iš to veikia batų siuvykla, parduotuvė, taisykla. Joje gyvena Likimas arba Dievas. Dievą vaidina Styvenas – vyras Stevie Wonderio balsu. Labai geras aktorius.
Batai – tavo likimas. Kažkas ateina be batų, o kažkas juos pasikeičia, remontuoja. Trečias atneša visą krūvą batų ir nė vieni netinka. Dievas kiekvienai pasiūlo vis kitokius batus, tačiau nešioti turi pačios.
– Bet jūsų spektaklyje ne vien moterys. Dievas yra vyras.
– Tai nėra feministinis spektaklis. Beje, Styvenas pas mane atėjo labai komplikuotu gyvenimo metu. Pirmiausia Dievą turėjo vaidinti vienas žymus aktorius, tačiau jis gavo kitą pasiūlymą.
Vėliau labai norėjo šį vaidmenį atlikti Billas Harpe – „The Black-e“ teatro vadovas. Labai įdomus žmogus su barzda ir skoningais drabužiais. Jis susirgo, todėl teko ieškoti kito aktoriaus.
Tada pamačiau Styveną. Jam dabar apie 70 metų. Prieš dieną sužinojau, kad nebeturiu Dievo. Kai jį pamačiau, jam prieš porą mėnesių buvo amputavę pėdą. Sakau Styvenui – gal norėtumėte vaidinti Dievą, batsiuvį?
Jis atsitraukė, nužvelgė ramentus, aukščiau pakeltą koją su tvarsčiu, pro kurį dar šiek tiek sunkėsi kraujas. Sako: „Gerai.“
Simboliška. Dievas batsiuvys – be kojos. Jis sau niūniuoja, siuva, reguliuoja šviesoforą.
Visada žino, kas pas jį užsuks ir su kokiomis bėdomis. Bet batus avi kiekviena kaip išmano. Kiekviena moteris pati turi atrasti savo kelią. Spektaklio pabaigoje viskas pereina į vieną šokį. Kad ir kokie likimo vingiai, jie visus veda ten pat.
Kai žiūrovai pamato, jog batsiuvys Dievas – be kojos, netenka amo. Be to, jie judesio spektaklyje tikisi ištiso veiksmo. Mano spektakliuose – ne vien judesys. Teatras gali ir privalo labai daug – šokiruoti, sukrėsti, o svarbiausia – priversti mąstyti.
