Nuo 1974 metų šalia dabartinės Vyčio gimnazijos, anksčiau turėjusios S.Nėries vardą, stovintis poetės biustas, turėtų būti nukeltas kaip propaguojantis totalitarinį režimą ir jo ideologiją – tokią išvadą prieš savaitę pateikė desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.
„Po ilgų diskusijų sutarėme vieningai, kad Salomėja Nėris ir Vilnius yra mažai susiję ir jokia paaiškinamoji lenta neatstos to, ką reiškia paminklas, todėl jis turėtų būti nukeltas“, – BNS tuomet teigė V.Karčiauskas.
Anot jo, įvertinus meninę šio biusto vertę, rekomenduojama paminklą perkelti į muziejų.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė sprendimą dėl S.Nėries paminklo žada duoti per tris mėnesius, sulakusi oficialių Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, kuriam ir pavaldi desovietizacijos komisija, išvadų.
Paminklas kelia didžiulę grėsmę?
Su tokiomis išvadomis visiškai nesutinka Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas bei buvęs kultūros ministras M.Kvietkauskas.
Anot jo, poetės skulptūra, sukurta žinomo skulptoriaus Vlado Vildžiūno bei architektų Gedimino Baravyko ir Gyčio Ramunio, neturi nieko bendra su ideologija, o perteikia dramatišką ir nevienareikšmę S.Nėries asmenybę.
„Skulptūroje nėra jokio ideologinio heroizavimo, ji nedominuoja erdvėje tarp Šv. Kotrynos bažnyčios ir dabartinės Vyčio gimnazijos pastato, todėl ją suvokti kaip propagandinį ženklą yra tiesiog neįmanoma. Tai, pirmiausia, subtilus ir vertingas meno kūrinys“, – teigė M.Kvietkauskas.
Anot jo, tokiomis išvadomis desovietizacijos komisija tartum pabrėžia, kad šis S.Nėries paminklas Lietuvos visuomenei ir jos sąmoningumui kelia didžiulę grėsmę.
„Nejaugi šiai Komisijai atrodo, kad šiandien kas nors, pasižiūrėjęs į šį mąslų poetės veidą, ūmai pajus susižavėjimą ir potraukį Sovietų Sąjungai ir užsikrės sovietine ideologija?“ – retoriškai klausė literatūrologas.
M.Kvietkauskas pabrėžė, kad tokiu atveju desovietizacijos komisijos nariai visuomenę tebelaiko naiviais vaikais, kuriuos iki šiol reikia mokyti stipria ranka ir drausti tai, ko jie, rodos, patys nesugeba įvertinti kritiškai.
„Ši Komisija siekia diktuoti ir nurodinėti, o šalia, paradoksalu, bijo viešinti savo posėdžių įrašus“, – stebėjosi M.Kvietkauskas.
Literatūrologas apgailestavo ir dėl to, kad šiuo atveju taip pat nebuvo atsižvelgta į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, taip pat Istorijos instituto mokslininkų bei dalies visuomenės argumentus palikti šį istorinį ženklą, skirtą nevienareikšmiškai vertinamai poetei.
Anot M.Kvietkausko, tokia situacija po 34-erių Nepriklausomybės metų tiesiog nuvilia.
„Šitokiu būdu įgyvendinimas Desovietizacijos įstatymas iliustruoja tai, kad politinė valdžia nepasitiki Lietuvos švietimo sistema ir daugybe tyrimų, tekstų bei iki šiol vykusių debatų, kuriuose atskleista ir išaiškinta S.Nėries biografija bei jos padaryta klaida. Atrodo, kad iki šiol yra baiminamasi, jog visuomenėje kažkam dar gali kilti naivus susižavėjimas šios poetės polinkiu 1940-aisiais metais palaikyti Sovietų Sąjungos okupaciją“, – kalbėjo M.Kvietkauskas.
Primityvi atminties politika
Literatūrologas pažymėjo, kad jei sprendimas iš viešųjų erdvių šalinti nevienareikšmius atminimo ženklus būtų priimtas iškart po Nepriklausomybės atkūrimo, juos galima būtų suprasti ir pateisinti.
Tačiau dabar, jo manymu, Lietuvos visuomenė jau yra tiek subrendusi, kad gali nebebijoti savo praeities, nekompleksuoti dėl jos ir jaustis laisva nuo sovietinės ideologijos.
Tuo tarpu atminties politika, kuri vykdoma priėmus Desovietizacijos įstatymą, M.Kvietkausko teigimu yra labai primityvi, o jos siekis drausti, naikinti bei trinti atminties ženklus neieškant jokių kitų galimų sprendimų – apgailėtinas.
„Net aiškinamoji lentelė šalia S.Nėries paminklo Vilniuje desovietizacijos komisijai pasirodė per menkas ženklas – geriau šį atminimo ženklą išvis nukelti“, – ironizavo M.Kvietkauskas.
Anot jo, tai tik liudija, kad Desovietizacijos įstatymo vykdymas pasiekė absurdą, todėl po Seimo rinkimų bus būtina koreguoti tiek patį įstatymą, tiek ir desovietizacijos komisijos sudėtį, kurioje turėtų būti daugiau skirtingoms nuomonėms atstovaujančių specialistų, nebijančių viešų ir atvirų diskusijų.