Vėliau, kaip kad buvo ir mano kartoje, ištinka gyvenimas – įdomesni užsiėmimai, rimčiau apmokami darbai, būsto paskolos, vaikai. Tuomet gana ryškiai švietęs vardas ima ir užgęsta (galbūt su viltimi, kad dar ne su visam). Dar kiti vardai įsitvirtina literatūros lauke ir po kelių dešimtmečių įstabu atrasti pirmuosius interviu, iš kurių gali atsekti, kaip, buvusi gana kategoriška, kritiko ar rašytojo laikysena per tuos metus keitėsi, įgavo naujų atspalvių.
M.Pumputis vienas aktyviausių iš savo kartos, jo recenzijos drąsios, šmaikščios ir kandžios. Ir šis mūsų pokalbis sukasi apie jo, kaip daug žadančio kritiko, žvilgsnį į literatūrą.
– Kaip prasidėjo tavo domėjimasis literatūra, kokioje aplinkoje augai?
– Vaikystės aplinkoje kažkokių determinuojančių veiksnių neįžvelgiu. Žinoma, namie knygų būdavo, bet jų turbūt būna daugelyje namų. Skaityti pamėgau kokių 13–14-os, kai gavau kelis detektyvus ir „Eridano“ leistų Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygų. Vėliau nustojau.
Vėl skaityti ir aktyviau domėtis literatūra pradėjau tik universitete. Visai netyčia. Apsilankiau keliuose knygų pristatymuose, susipažinau su kultūrine spauda. O antro kurso pradžioje pamėgau ir recenzijų skiltį. Supratau, kad čia galiu save realizuoti.
– Kaip vertini savo studijas ir jose sutiktus bendramokslius (jų motyvaciją)? Ar pats esi motyvuotas studentas?
– Visose studijų programose turėjau skundų (pavyzdžiui, kad magistrantūros kursų metu skaitomos knygos išvežtos į VU Šiaulių akademijos skyrių), tačiau lyg ir nesigailiu studijavęs. Bakalauro studijos supažindino su lietuvių literatūra, pedagogikos garantavo stipendiją, o magistrantūros paskatino skeptiškesnį žvilgsnį į literatūros teorijas ir literatūrologijos mokslą. Panašu, kad akademikas nebūsiu.
Bendramokslių visur buvo įvairių: nuo tokių, kurių kalbėjimo sunku klausytis, iki tokių, į kuriuos norisi lygiuotis.
Iš pradžių motyvuotas nebuvau, plaukiau pasroviui. Motyvacija atsirado su ambicijomis publikuotis – mano svajonė buvo iki bakalauro baigimo patekti į „Metus“. Ji labiau pasireiškė ne studijose, o už jų ribų, kartais naujausių knygų skaitymui ir recenzijų rašymui skirdavau daugiau laiko nei universiteto darbams – literatūros lauke norėjau įsitvirtinti ne po studijų, o dar jų metu.
Ir dabar savo literatūrinei veiklai norėčiau suteikti prioritetą, tik kad magistro darbas spaudžia.
– Mano vėlyvoje paauglystėje ant bangos buvo Castor&Pollux, buvau savotiška jų gerbėja. Kokia literatūros kritika įkvėpė tave?
– Iš pradžių susižavėjęs skaičiau visas recenzijas iš eilės. Bet didžiausią įspūdį iki šiol daro Virginija Kulvinskaitė (kritiką rašiusi su Cibarauskės pavarde) ir Neringa Butnoriūtė. Castor&Pollux taip pat padarė šiokią tokią įtaką, tačiau rašymas tikruoju vardu pristabdo nuo visiškos stumyklos.
Ne ką mažesnę reikšmę mano stiliui turėjo ir antiįtakos – autoriai ar recenzijos, kurias paskaitęs noriu nuo jų nutolti, rašyti priešingai. Pavyzdys būtų Ramūno Čičelio recenzijos – jas, mano manymu, taikliai apibūdino Rasa Dragenytė (Literatūra ir menas, 2023, 10). Man svetima kritika, kuri visą kūrybą laiko vertybe, knygų trūkumus praleidžia kaip neesmines detales ir dėmesį sutelkia į esą esmę. Ignoruoja prastą stilių, nuvalkiotus įvaizdžius, banalius, nuspėjamus pasažus, kad tik knyga atitiktų jų primestą suvokimą.
– Esi iš tos jauniausios kartos, kuri ateina į pasikeitusį literatūrinį lauką, galbūt vien jau dėl to, kad „rašytojas ir bohema“ yra praeities sąvoka. Ar jauti nostalgiją kažkuriam iš praėjusių literatūrinio gyvenimo etapų, kuriame niekada nedalyvavai?
– Tikriausiai tarpukariui: vienu metu veikė kelios ryškios literatūrinės srovės (avangardizmas, neoromantizmas, simbolizmas), buvo daugybė trumpai pagyvavusių laikraštukų, polemikų, juokingų nutikimų (pvz., Vydūnas dėl Balio Sruogos recenzijos dramai „Jūrų varpai“ pasiskundė Steigiamajam seimui) ir smagiausiai skambantis dalykas – literatūriniai teismai.
– Kaip pasirenki knygas, apie kurias rašysi?
– Skaitau ir galvoju, ar turėčiau ką nors įdomaus apie šią knygą pasakyti. Jei taip, pradedu rašyti. Kai kurias recenzuoti paprašo žurnalų redakcijos.
– Šiųmetiniame „Poezijos pavasario“ almanache rašei: „Kritika turi būti įvairiakryptė ir įvairiapusė. Ji turi sudaryti tinklą. Plius, mums reikia šiek tiek kontroversijos, – ar ne kažkaip taip repavo Eminemas.“ Ar pastebi, kada ta kritikos situacija pasikeitė ir kovų tarp literatūros lauko dalyvių sumažėjo? Kas tokius procesus nulėmė?
– Lygindamas seną ir šiuolaikinę kultūrinę spaudą pastebiu, kad susidūrimo taškų sumažėjo. Atsakymas apie lietuvių literatūros lauko dydį akivaizdus – visi vieni kitus pažįsta, bendradarbiauja, yra priklausomi. Retas kuris gali sau leisti kąsti į ranką, kuri jį maitina, ir spjauti į šulinį, iš kurio geria.
Manau, prie situacijos prisidėjo ir mažesnis pačių rašytojų aktyvumas literatūros kritikoje. Įsitvirtino strategija orientuotis į savo paties kūrybą, kurk ir būsi pastebėtas. Kiekvienas rašeiva, reguliariai skelbdamas eilėraščius, susirinks auditoriją – kam stengtis papildomai, žvelgti ir reikštis plačiau? Suinteresuotumo laukas susitraukė. Pavyzdžiui, Marius Ivaškevičius feisbuke žliumbė, kad jo romanas „Tomas Mūras“ nesulaukė recenzijų (kažkodėl ignoravo apžvalgas, kur romanas įvertintas neigiamai). Bet kiek recenzijų per pastaruosius metus parašė pats Ivaškevičius? Atsakymai ar pasipiktinimai feisbuke nesiskaito.
Jei pažiūrėsime į dešimtojo dešimtmečio kultūrinę spaudą, recenzijas rašė Sigitas Parulskis, Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas ir kiti to meto jaunieji rašytojai. Rašė ir apie vienas kitą, ir apie kitas kartas. Polemizavo ne tik vieni su kitais, bet ir su kritikais, literatūrologais. Štai kelios S.Parulskio citatos iš jo recenzijų: „V.Daujotytė akcentuoja poezijos ontologinį šaltinį – iš praradimo. Kažkokio totalitarinio mąstymo, kolektyvinio mąstymo atplaišos – jeigu nesi išgrūstas iš agrarinės kultūros orbitos, jeigu negali raudoti dėl gimtojo kaimo, gryčios, medžio praradimo, išnykimo, tai prarasti šiame pasaulyje jau nebeturi ko. Plačiąja prasme žemę galima prarasti ir jos neturint (A.Mackaus pavyzdys), ką jau kalbėti apie pavyzdžius iš pasaulinės poezijos – geriausi jos tekstai sukurti ne apraudant gimtąją pirkią. <...> Kultūros ir mito praradimas bei jo rekonstravimas – universalesni dalykai nei priekaištai: tu neturi ko prarasti, nes gimei Karoliniškėse“ (Šiaurės Atėnai, 1998, lapkričio 28). „Ta baimė perduodama kaip estafetės lazdelė ateinančioms kartoms, bet apie tai užmirštama, kai imama priekaištauti dėl tamsumo, neišsaugojimo, dėl griovimo... Ką į tai galėtų atsakyti, anot poeto, „su kažkokiu tėvų gyvenimo skausmu gimę jaunieji“? Jūs rituališkai laidojate savo namus, o mums liko tik plastmasiniai vainikai, jūs apverkiate savo žemę, iš kurio esate pasisėmę tikrojo dvasingumo, tiesiog esate dvasingumo sklidini indai, o mums liko jūsų dvigubo gyvenimo šizofrenija ir iščiulpti, tuščiaviduriai žodžiai“ (Šiaurės Atėnai, 1998, gruodžio 12). Citatos ne atskirų straipsnių, o knygų recenzijų, kurias rašė rašytojas!
Almanache minėjau ir tuo metu spaudoje populiarias anketas, pasisakymus, diskusijas. Kur suvaryti į vieną krūvą literatūros žmonės kalbasi, o ne rašo užsidarę savo kambarėliuose.
Tad dalies rašytojų klaida, skurdinanti kritikos diskursą, – perleisti jį kritikams ir skaitytojams, laukti, kol bus jų aptarnauti, kol kas nors kitas apibrėš vyraujančias tendencijas, išryškins kartų skirtumus. Žinoma, vis dar yra rašytojų, užimančių abu vaidmenis (pvz., aktyviai recenzijas rašo poetė Lina Buividavičiūtė), gerbiu tai.
– Tame pačiame tekste siūlai almanache įtraukti anketą, kurioje būtų klausimas: „Kokių trijų šiuolaikinių poetų kūrybos negalite pakęsti ir kodėl?“ Kaip į jį atsakytum?
– Manęs turbūt reikėtų klausti, kokių trijų šiuolaikinių kritikų tekstų negaliu pakęsti (juokiasi).
Vienintelė „poetų“ grupė, kurios kūrybos negaliu pakęsti – socialiniuose tinkluose valkataujantys (taip vadinu savo „Contribee“ ir „Patreon“ įkyriai reklamuojančius). Kitiems šis veiksmažodis būtų per stiprus. Tačiau yra neabejotinai talentingų poetų, kurių kūryba man tiesiog nepatinka, nedaro įspūdžio.
- Gintaras Bleizgys „Ką matau, tą rašau“ eilėraščiai manęs nepaveikia. Juokavau, ar yra gyvenime nutikimas, iš kurio G.Bleizgys nebūtų bandęs padaryti eilėraščio. Šis juokelis galioja ir naujausiai poeto knygai.
- Vainius Bakas. Gerbiu formos meistrystę, tačiau per daug nudėvėtų tradicinių įvaizdžių (visokių angelų). Kartais atrodo, kad tekstai yra tik atpažįstamų ženklų kompiliacija.
- Nerijus Cibulskas. Iš visų mano skaitytų šiuolaikinių lietuvių poetų jo kūryba man tiesiog neįsimintiniausia. Joje nerandu nieko blogo, paprasčiausiai nelieka nei neigiamo, nei teigiamo įspūdžio.
- Kadangi seku ir įsitvirtinti bandančius poetus, paminėsiu Kfištofą Kšivecą. Labai daug banalybių ir nuspėjamų žaidimų su kalba. Jei pažiūrėtumėte komentarus po knyga „Prokrastinacijos menas“, pamatytume gausybę komentarų, kad žmonės prokrastinavo ją skaityti – tikrai neoriginalus juokelis. Tai bičas parašė lygiai tokį patį eilėraštį ir jį publikavo…
– Man patinka, kad tavo tekstuose niekada netrūksta ir humoro. Ar prieš imdamasis apžvalgos turi iš anksto apgalvojęs jos rašymo strategiją, būtinus elementus?
– Juokelių specialiai negalvoju, dažniausiai jie atsiranda natūraliai. Kai kuriuose tekstuose humoras – atsitiktinumo, įkvėpimo rezultatas (pvz., „Eskalatoriuje į žemutinius poezijos aukštus“ (Literatūra ir menas, 2023, 4), pamenu, aptarinėjau knygas ir bajeriai patys rašėsi). Yra ir neigiama to pusė – lengva įstrigti humoristinius tekstus rašančiojo reputacijoje. O besiguosdami įsižeidę rašytojai kritiką gali nuvertinti kaip nerimtą. Dėl to stengiuosi palaikyti balansą ir neperspausti.
Vadovaujuosi įprasta struktūra: pristatymas, ypatybių, temų aptarimas, įvertinimas (šie du gali maišytis vietomis) ir apibendrinimas. O skaitydamas knygą ir žymėdamasis pastabas pradedu įsivaizduoti pastraipas.
– Esi kandus, kartais aptariamą knygą tiesiog sutriuškini – teko kada už tai atsiimti?
– Gal pats to nežinodamas negavau kokio pelningo pasiūlymo (juokiasi).
Jei rimtai, tai esu sulaukęs tik kelių blokų, komentarų ir postų feisbuke, kai rašytojai ieškojo draugelių paguodos.
Priešingai, kandumas išėjo į naudą. Vienais metais nelabai palankiai aptariau „Literatūrinių slinkčių“ rinkinį, o kitais jau buvo pakviestas prisidėti prie komisijos ir organizatorių. Neseniai pasirodė ir šių metų rinkinys. Vieną iš laureatų apstūmiau šiame interviu.
– Daugiausia rašai apie poezijos knygas – kodėl skiri prioritetą būtent šiam žanrui?
– Kai pradėjau, stengiausi rašyti apylygiai, romanus recenzuoti buvo lengviau nei poezijos knygas. Po to poezijos recenzijų skaičius netyčia išaugo – dėl laiko trūkumo dažniau skaityti rinkdavausi eilėraščių rinkinius, pasitaikė keli, apie kuriuos jaučiau būtinybę rašyti, kelių recenzijų paprašė redakcijos. Taip ir susikaupė.
– Kokios tau atrodo šiuolaikinės literatūros prozos būsenos – pastebi kokias nors tendencijas? Ar seki pasirodančias knygas?
– Naujausios prozos skaitau mažai (pastarųjų metų leidiniai, tiesą sakant, nelabai ir sudomino), tačiau pastebiu, kad reguliariai pasirodo žanrinės literatūros knygų (trileriai, detektyvai, distopijos) ir jos pastebimos profesionalų. Gerai, kad daugiau dėmesio sulaukia populiariajai literatūrai priskiriami žanrai.
Taip pat ir prozoje, ir poezijoje vis išnyra giminės, kolektyvinės atminties temos. Reflektuojamas praeities kartų ir asmeninis santykis su tautos tragedijomis.
– Ar tavo akiratyje esama šiuolaikinių rašytojų, kurie nepelnytai nepastebėti ir neįvertinti?
– Tokių yra, tik šiuo metu nesugalvoju. Esu linkęs skųstis knygomis, kurios yra nepelnytai pastebėtos ir pervertintos.
– Kas tave motyvuoja rašyti literatūros kritiką?
– Mėgstu patį rašymo procesą. Tai suteikia papildomą priežastį įsigilinti į skaitomas knygas. Kadangi neturiu talento grožinei kūrybai, realizuojuos rašydamas apie kitus.
Taip pat rašydamas pasijaučių bendruomenės dalimi, užmezgu ryšius. Pavydžiui, 2022 m. apžvelgiau Uršulės Toleikytės „Literatūrinių slinkčių“ knygelę, o šiemet jau išėjo ir jos debiutinė knyga, kurios paraišką Lietuvos kultūros tarybai rašiau.
Galiausiai, kritiko vaidmuo leidžia išlaikyti ironišką santykį su literatūros lauko taisyklėmis. Jei būčiau autorius, galbūt nesidergčiau tekstuose ir „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ per skaitymus Tado Žvirinskio nevadinčiau narcizu, o stovėčiau kaip kokia Gabija Grušaitė ant raudono kilimo ir užkurtu pijaro aparatu bandyčiau prastumti savo naujausią rašliavą.
