Jo teigimu, vienas tokių sakinių – „pagaliau atėjo ta diena“ – J.Marcinkevičiaus buvo pasakytas atidarant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 metų spalio 22 dieną.
„J.Marcinkevičius kūryba buvo aukščiausio meninio lygio ir jį pavertė tokiu žmogumi, kuris iš mūsų menininkų bendruomenės tapo pirmąja figūra, nusipelniusia žmonių pagarbos. Buvo laukiama kiekvieno J.Marcinkevičiaus žodžio, kiekvienas žodis buvo išklausomas, jo autoritetas yra neabejotinas“, – „15min“ tvirtino V.Sventickas.
Kalbėdamas apie J.Marcinkevičiaus kūrybos tėkmę ir raidą, literatūros kritikas siūlo žvelgti jau į pirmąsias šio autoriaus knygas ir prisiminti, kad praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje visa lietuvių poezija dar buvo sustingdyta, deklaratyvi, gyvenanti privalomomis eilėmis „partijai ir Stalinui“.
„Ateidamas į poeziją, J.Marcinkevičius sugebėjo užčiuopti labai gyvybingas atramas – liaudies dainas, Salomėjos Nėries lyrizmo tradiciją ir kt. Eidamas šiuo keliu, poetas padėjo visai mūsų literatūrai išeiti iš sustingusios frazeologijos“, – aiškino literatūros kritikas.
V.Sventicko teigimu, J.Marcinkevičius ištobulino lietuvių poetinę kalbą, tropo kultūrą, kompozicijų paslankumą. „Prisiminkime ir tiek, kiek jis nusipelnė žanrų ir formų raidai. Elegijos, sonetai, poemos, eiliuotos dramos... Svarbu ir tai, kad jo kūryba buvo ne tik labai populiari, bet ir puikiai parašyta“, – sakė pašnekovas.
Pasak literatūros kritiko, poetas iki paskutinių gyvenimo metų išlaikė atsinaujinimo pastangą – pastarųjų metų kūryboje J.Marcinkevičiaus poetinės miniatiūros išsiskyrė lakoniška išraiška ir amžinybės projekcija.
