Per šventes ir aš neiškenčiau, prisišnekėjau. Gal ir be reikalo, reikėjo tik daugiau valgyti ir tylėti. Ko neprisidirbi, žmogau, nenulaikydamas liežuvio. Trumpai tariant, buvau baliuje. Tokiame tolimų ir beveik nepažįstamų giminaičių pasisėdėjime.
Antrą pobūvio dieną, kai pensininkės jau aptarė didžiausius joms gresiančius pavojus – pabėgėlius ir gėjus, kai vyrai iškeikė ir prakeikė politikus, o moterys pasmerkė visas jaunesnes pasileidėles, kažkas prisiminė ir neatsargiai prabilo apie mokesčius. Prie stalo staiga visi verslininkai atkuto, atsigavo ir pradėjo vienas per kitą girtis – kaip moka savo darbininkams minimumą, o likusius – grynais, kad išvengtų kvailų ir niekam nereikalingų mokesčių. Kaip gudriai, kaip apsukriai jie moka: nerodyti, slėpti, išsisukti, apgauti.
O kitame stalo kampe toks kitas giminaitis-gydytojėlis tik ką buvo pasiskundęs mažu atlyginimu savo gydykloje. Tai aš neištvėręs ir sakau: „Matai, daktarėli, tavo algelė tokia mažytė todėl ir yra, kad tavo giminaičiai mokesčių nemoka. Valstybė visokiems gydytojams, mokytojams ir gaisrininkams pinigus skirsto iš biudžeto (kiek mokesčių surenka, tiek ir išdalina). Jei pinigų surenka mažai, tai viskas kaip toje pasakoje: tam davė, tam pridėjo, o tam ir neliko. Iš tavo giminaičių-verslininkų nesumokėtų, nuslėptų mokesčių – tavo algai ir neliko pinigų. Valstybė, kaip žinia, neturi savo pinigų – turi tik tiek, kiek surenka iš mokesčių mokėtojų. Tai, žinok, daktarėli, kad tavo giminė liko tau skolinga.“
Jei mes laikomės įstatymų, tai tie įstatymai ir veikia. O jeigu ne – tai taip ir sakome vienas kitam, merkdami akį ir gudriai šypsodami: „Kur yra įstatymas, ten yra ir apstatymas“.
Galėjau dar sustoti, užsičiaupti, negadinti giminaičiams švenčių. Tik velnias ir vėl patraukė mane už liežuvio. „Tu, – sakau kitam tolimam giminaičiui, – rūkai dabar čia prie stalo baltarusiškas ir rusiškas cigaretes – laisvai, net nesislėpdamas. O tos cigaretės tai nupirktos gretimoje valstybėje – kur akcizas mažesnis. Kontrabandininkas prisiperka pigių cigarečių, sumoka savo mažą baltarusišką ar rusišką tabako akcizą savo valstybei, ir tau parduoda pigiau. Kontrabandininkai uždirba, bet ir tu sutaupai. Pagalvok, pirkdamas tas cigaretes – tu moki tabako akcizą Putino ir Lukašenkos valstybei. Turi naudos, pigesnes cigaretes rūkydamas. Tik kaip tau ne gėda: koks gi tu patriotas. Jei pirktum cigaretes Lietuvoj, sumokėtum tabako akcizą tėvynei, tie pinigai patektų į valstybės biudžetą, tai, žiūrėk, ir tavo sūnėnui, kuris buvo tiek kvailas, kad mokėsi būti mokytoju – irgi algą pakeltų. Matai, koks jis visas liesas, perkaręs ir su akiniais. Studijavo, vargšelis, dvylika metų gimnazijoje, ketverius metus Pedagoginiame, o dabar vis tebegauna savo 300 eurų, nes jo algai biudžete pinigų neliko. Vienžo, tu, rūkaliau, skolingas mokytojui visą savo sutaupytą nuo rūkymo mokestį. Per tavo rusiškas cigaretes – mokykloje mokiniai sėdi šaltose klasėse su apsilupinėjusiom, dešimt metų nedažytom sienom. Per visus nuslėptus mokesčius ir nesumokėtus akcizus neliko pinigų bibliotekoms, ligoninėms, gaisrininkams ir ugniagesiams....“
Matau, turėjo poveikį mano bliuznijimai: verslininkas susigėdo, rūkalius rusišką cigaretę numetė. O vienas dar tolimesnis giminaitis atsistojo ir mušdamasis kumščiu į krūtinę, prisipažino: „Ir aš, ir aš – nesirgau visai, bet reikėjo čia tokiam žmogui namą sumūryti, tai pasidariau pas pažįstamą daktarą netikrą biuletenį, ėmiau socialines išmokas, ir dirbau sau privačiai – mūrijau. Ir už darbą dar gavau pinigus be jokių mokesčių – tiesiai iš savininko rankų į mano kišenę.“ O kitas jautresnis giminaitis prie stalo pradėjo verkti, susigėdęs ir prisiminęs, kaip užsiregistravo darbo biržoje, bedarbio pašalpą ėmė, o tuo metu – iš Vokietijos mašinas varinėjo ir turguje stovėjo, ir jas pardavinėjo. Aišku, nuslėpęs tikrąją mašinos kainą – kad tik mokesčių valstybei mažiau sumokėti reikėtų.
„Tai va, sakau, negana, kad jūs visi mums – varganoms biudžeto pelėms – skolingi, tai jūs dar visi ir vienas kitam skolingi, nes iš jūsų nemokėtų mokesčių, akcizų ir neteisėtai pavogtų socialinių išmokų – stadionas nepastatytas, gatvės duobėtos, poliklinikos neremontuotos ir mieste beveik nebeliko fontanų. Net Gedimino pilis iš gėdos pradėjo šliaužti kalnu žemyn.“
„Gerai, jau gerai, – sako kitas verslininkas, jau visai susigėdęs. – Leisiu tau, mokytojėli, retkarčiais su mano „Leksusu“ į darbą važinėtis – tegu mato mokiniai, kad mūsų mokytojai ne iš kelmo spirti. Pamatysi, kaip tuoj visi pradės tave gerbti. Ir dar duosiu pinigų ligoninės remontui. Suremontuosiu kokį dešimtį palatų už savus, nes tiek maždaug ir nesumokėjau mokesčių praeitą savaitę. Kas žino, gal ir man teks kada į ligoninę atsigulti, tai nors pagulėsiu blizgančioj palatoj, kaip normalus žmogus, ne koridoriuje kur nors. Reikėtų žinoma, ir kalėjime kokią vieną kamerą suremontuoti. Atsarga gėdos nedaro.“
Rūkalius irgi prabilo: „Aš už tuos akcizus, kurių nesumokėjau, kai kontrabandines cigaretes rūkiau, kokiam bibliotekininkui kiaušinių ir pieno nupirksiu. Ir gaisrininkui Kalėdoms žąsį padovanosiu.“ O statybininkas, kur ligoniu buvo apsimetęs, sako: „Gal aš vaikų namams kokių žaislų nupirksiu ir vienam mūsų savanoriui-šauktiniui uniformą pasiūsiu, o gal net ir šovinius apmokėsiu.“ Sėdi visi giminaičiai laimingi, linki vienas kitam ramybės ir mintyse vienas kitam skolas atidavinėja. Sako: matai, taip ir galvojom, kad galėtume ir visai be mokesčių gyventi – tik reikėtų labai tiksliai susirokuoti: kas – kam – kada ir už ką skolingi. Ir tuomet tiesiogiai – vienas kitam – natūra, paslaugom, vokeliais ir krepšeliais atsimokėtume. Net visokiems artistams, muzikantams ir poetams duotume pavalgyti, kad jie čia prie stalo mums padainuotų, padeklamuotų ir pagrotų...
Ir čia jau aš prisipažinsiu, kad labai didelė mano gyvenimo dalis vyksta ne tikrovėje, o galvoje. Bijau, kad ir šita istorija – iš mano galvos. Jūs sakysite: e, viskas pas tave išgalvota. O aš atsakysiu – jūsų gyvenime irgi viskas iš galvos: išgalvojote nemokėti mokesčių – tai tie mokesčiai taip ir liko nesumokėti, taigi, liko išgalvoti, netikri, neįvykę. Jei koks nors įstatymas, kokia moralės norma, koks visuomenės gyvenimo principas – neįvyksta galvoje, tai jo niekur ir nėra. Meilė, laimė, Tėvynė, garbė – pirmiausia atsitinka mūsų galvose – arba niekur ir niekada taip ir neatsitinka.
Jei mes laikomės įstatymų, tai tie įstatymai ir veikia. O jeigu ne – tai taip ir sakome vienas kitam, merkdami akį ir gudriai šypsodami: „Kur yra įstatymas, ten yra ir apstatymas“. Tuomet ir mes patys – išgalvoti, ir mūsų valstybė – neapgalvota, ir visas mūsų gyvenimas begalvis. Kokius save sugalvojame – tokie ir esame. Tuomet ir manykime, kad tos problemos, apie kurias čia pasakojau – irgi išgalvotos.
Lendu atgal į savo galvą. Pasižiūrėsiu, kas ten darosi.
