Šis straipsnis yra naujo 15min ciklo „Kultūra yra svarbi“, skirto nagrinėti kultūros politiką, dalis. Pokalbiai su politikais, aktyvistais, institucijų vadovais nuo šiol pasirodys kiekvieno trečiadienio vakarą.
– Kokias didžiausias politines šiuolaikinio meno problemas Lietuvoje išskirtumėte?
– Visam kultūros laukui vis dar būdingas per mažas finansavimas turint omeny, kokį kokybišką meną kuriame. Tereikia įsijungti paskaityti užsienio portalus ir pamatysime, kaip stipriai pasaulyje vertinami mūsiškiai. Rodos, prieš keletą metų net viešai buvo paskelbti duomenys, kiek kartų lietuvių meno dueto „Pakui Hardware“ vardas buvo paminėtas tarptautinėje spaudoje. Pasirodo, kad jie lenkė visus kitus sektorius.
Užsisukame užburtame rate – nepakankamai dalyvaujame ir išsikovojame, daug ir sunkiai dirbame su tuo, ką turime.
Žinoma, manau, kad dėl didesnio finansavimo kovoti turėtume ir mes, kultūrininkai, patys. Reikėtų aktyviau dalyvauti kultūros politikoje, reikšti savo nuomonę priimant sprendimus. Aišku, tą padaryti nėra lengva, užsisukame darbuose ir nerandame laiko. Užsisukame užburtame rate – nepakankamai dalyvaujame ir išsikovojame, daug ir sunkiai dirbame su tuo, ką turime. O rezultatas tas pats – vėl neturime laiko pakankamai dalyvauti kultūros politikoje ir sprendimų priėmime. Kaip jau ne kartą yra sakyta, bedalinant finansavimą kultūrai skiriama „kas liko“. Dėl šios priežasties šiuolaikinio meno lauką apima abejingumas. Manau, lyginant skirtingus laukus turbūt labiausiai kultūros politikoje dalyvauja kino laukas – pasekmes, manau, visi matome.
Su pinigais, deja, susijusi ir atlygio šiuolaikinio vizualaus meno kūrėjams problema, apie kurią šiuo metu nemažai diskutuojama. Labai retai išgirsime, kad muzikos atlikėjo būtų prašoma pagroti nemokamai, nes „organizatoriai labai faini“ ir „bus gera reklama“. Tuo metu vizualiojo meno atstovai už kūrinių rodymą parodose, projektuose ir kitur atlygio iš institucijų negauna. Ypač pažeidžiami yra jauni menininkai, prieš kuriuos dažnai įstaigos naudoja galios poziciją. Šios atlygio problemos mastą puikiai parodė Lietuvos kultūros tarybos (LKT) ir mūsų (LTMKS) vidinis tyrimas, kurios metu apklausėme narius apie jų situacijas.
Kalbant apie regionus ir atokesnes miesto erdves, deja, iki šiol šiuolaikinis menas vis dar labiau pasiekiamas didžiųjų miestų centruose gyvenantiems žmonėms. Žinoma, situacija gerėja, bet menas į regionus vis dar keliauja labai sunkiai.
Stabilumo nebuvimas kenkia bendram kultūros laukui.
Dar norėčiau akcentuoti, kad Lietuvoje turime bėdų su tęstinumu ir tvarumu. Tai sunkiai išgyvena ne tik šiuolaikinio meno sektorius, bet ir visas kultūros laukas. Užsitikrinti stabilias pajamas Lietuvoje nėra lengva ir tai turi tiesioginės įtakos ilgesnių projektų įgyvendinimui. Tai puikiai atsiskleidžia LKT finansavimo rezultatuose – daugybė puikių iniciatyvų, vykusių vienais metais, kitais metais gali likti už brūkšnio. Taip idėjos pakimba ant plauko. Ką tada daryti? Uždaryti projektų erdvę? Stabilumo nebuvimas kenkia bendram kultūros laukui. Ir čia aš kalbu ne tiek apie pačios sistemos problemas (manau, kad LKT su savo ekspertiniu vertinimu yra būtina ir labai reikalinga finansavimo sistema), bet apie patį finansavimo dydį. Juk kasmet regime, kiek daug gerų projektų netelpa į biudžeto rėmus. Gaila matyti tas puikias iniciatyvas už brūkšnio. Gaila matyti, kiek daug potencialo prarandama.
– Ar tai reiškia, kad Lietuvos finansavimas yra nepritaikytas kurti ambicingiems projektams, kaip antai Venecijos bienalė, „Documenta“ ar „Art Basel“?
– Na taip, su dabartiniu Lietuvos šiuolaikinio meno finansavimo dydžiu tokių dalykų padaryti neįmanoma, nesvarbu, kad Lietuvoje turime nemažai gabių kuratorių bei organizatorių. Jeigu turėtume tam galimybių, esu užtikrinta, kad į Vilnių tikrai atvyktų dar daugiau pasaulinio garso kūrėjų. Jų atvyksta ir dabar, bet galėtų atvykti ir daugiau.
Vilniuje būtų labai sunku organizuoti didelį renginį, į kurį galėtų atvykti didelis būrys turistų.
Esame ne kartą kalbėję su kitų sričių žmonėmis – Vilniuje būtų labai sunku organizuoti didelį renginį, į kurį galėtų atvykti didelis būrys turistų. Dažnai tai ne tik finansavimo, bet ir ilgalaikės kultūros strategijos klausimas, mes vis dar labai dažnai „mąstome kadencijomis“, tai NVO sektoriui tikrai nepadeda matyti savęs kaip stipraus kultūros lauko dalyvio ilgalaikėje perspektyvoje.
– Minėjote menininkų atlygio problemą. Iš ko jis susideda?
– Keliolika metų esu vizualiojo meno lauke, tad iš patirties žinau, kad kūrėjų pajamos diferencijuojasi. Vieniems menininkams dėl vienų priežasčių sekasi parduoti savo kūrinius, kitiems nelabai, labai priklauso nuo medijos. Tiesa, meno rinka Lietuvoje keičiasi, bet tai vyksta ne taip greitai, kad menininkai galėtų išgyventi vien iš kūrinių pardavimų, nes rinkoje iki šiol nėra aišku, kaip tą daryti. Kolekcininkai šiuolaikinį meną pirkti pradeda, bet vis dar pamažu. Valstybiniai muziejai taip pat lėšų šiuolaikinio meno įsigijimui ir kolekcijos turtinimui turi per mažai, tad vien tik iš kūrinių pardavimų išgyvena retas.
Kartais sveika atsitraukti nuo kūrybos, deja, Lietuvoje tas atsitraukimas labai per didelis, jis kūrėjus blaško, vargina ir demotyvuoja.
Kitas atlygio šaltinis – LKT stipendijų programa. Jau teko girdėti, kad stipendijoms skiriamas biudžetas bus didinamas, kas yra ypač svarbu šiuolaikinio meno kūrėjams. Meno kūrėjai taip pat aktyviai dirba ir švietime – dėsto akademijose, dirba dailės mokyklose, organizuoja savo kursus, tai yra labai svarbu, tad būtų galima ir dar labiau skatinti šią sritį. Taip pat visai nemažai kūrėjų, ypač dirbantys su erdviniais sprendimais, įsidarbina kino industrijoje arba reklamoje ir taip prisideda prie savo finansinio stabilumo.
Taip stipriai diferencijuotų pajamų situaciją galima vertinti dviprasmiškai – kartais sveika atsitraukti nuo kūrybos, deja, Lietuvoje tas atsitraukimas labai per didelis, jis kūrėjus blaško, vargina ir demotyvuoja.
– Dauguma menininkų dirba pagal individualią veiklą. Kaip 15min rašė anksčiau, naujoji mokesčių reforma turėtų paveikti ir kūrybininkus, uždirbančius daugiau nei 10 tūkst. per metus.
– Manau, kad toks pokytis menininkų atžvilgiu būtų neteisingas. Mokesčių reformos iniciatoriai dirbančius pagal individualią sutartį sulygina su darbo santykius turinčiais. Tačiau tai yra du skirtingi dalykai. Dirbant pagal darbo sutartį už daugelį dalykų (nuo darbo vietos iki mokesčių administravimo) yra atsakingas darbdavys, tuo metu dirbdamas savarankiškai žmogus daug dalykų organizuojasi pats, kas lemia daugiau išlaidų. Juolab kultūros sektorius labiau pažeidžiamas – turi mažiau finansavimo bei uždarbio galimybių.
– Jūsų vadovaujamas kultūros kompleksas „Sodas 2123“ perėjo per nemažai turbulencijų – nuo pandemijos iki didžiulių šildymo ir elektros kainų. Ar situacija stabilizavosi? Sulaukėte pagalbos iš atsakingų institucijų?
– Šiaip ne taip negandas išgyvenome, bet visiškai dar neatsigavome. Finansiškai mums labiausiai smūgiavo energetinė krizė (elektros ir šildymo kainos padidėjo keliais kartais), iškėlusi ir komplekso egzistencijos klausimą, bet negandas išgyvenome. Ir toliau vykdome vieną svarbiausių šios įstaigos funkcijų – siūlome finansiškai prieinamas ir ypač reikalingas studijas įvairių sričių kūrėjams, kultūros organizacijoms.
Pagalbos sulaukėme, bet ji nebuvo skirta specialiai mums ir padėjo tik iš dalies. Rašėme raštus, pildėme paraiškas į viešas programas, tai, ką pamatėme, tuo ir naudojomės. Reikšmingiausia pagalba turbūt buvo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuota subsidija NVO organizacijų patalpų išlaikymo kaštams.
– Ar netrūksta Lietuvoje meno rezidencijų?
Kalbant apie bendrą rezidencijų situaciją Lietuvoje, tai, mano požiūriu, jų galėtų būti daugiau.
– „Sode 2123“ šalia visų kitų veiklų turime ir tarptautinių rezidencijų programą. Panašias rezidencijų programas jau kurį laiką vysto Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija ar „Rupert“. Mūsų rezidencijos skiriasi tuo, kad įtraukiame ne tik vizualaus meno kūrėjus, bet ir muzikantus, architektus, dizainerius bei kitų sričių kūrėjus. Kalbant apie bendrą rezidencijų situaciją Lietuvoje, tai, mano požiūriu, jų galėtų būti daugiau. Mūsų patirtis rodo didžiulį jų poreikį. Sulaukiame daug paraiškų nepaisant to, kad nekūrėme jokios didesnės komunikacijos kampanijos. Dar didesnė jų paklausa jaučiama Vilniuje, kuris šiandien vis labiau ryškėja tarptautiniame meno pasaulyje.
– Kodėl verta investuoti į šiuolaikinį meną?
– Šiuolaikinis menas ypač daug kalba apie tai, kas yra aktualu pasaulyje. Ir kalba pasitelkdamas įdomias, netikėtas, neįprastas meninės raiškos priemones. Šiuolaikinis menas skatina atkreipti dėmesį į opias pasaulio, bendražmogiškas problemas, skatina smalsumą bei, svarbiausia, kritinį mąstymą. Tai šiais laikais labai svarbu. Esu įsitikinusi, kad šiuolaikinį meną ypač svarbu stiprinti.
