Paklaustas apie pagrindinę knygos idėją, R.Szoszynas atsakė, kad svarbiausia knygoje buvo aprašyti tai, kas vyksta su žmonėmis, o ne asmeninius išgyvenimus, susijusius su S.Cichanouskaja. „Ji yra žmogus, kurio balsu pasakojama istorija. Tai turėjau išversti popieriuje“, – komentavo rašytojas.
Pasak jo, sudėtingiausia rašant buvo padėti pašnekovui atsiverti – o tai yra esminė autoriaus užduotis. Jis tikėjosi pateikti tokią informaciją, kokios žiniasklaidoje ar socialinėse medijose dar nebuvo.
R.Szoszynas sakė, kad buvo labai įdomu iš vidaus pažvelgti, ką iš tiesų veikia S.Cichanouskajos štabas: „Tai labai sunkus darbas, o ne vien diplomatinės kelionės. Jos dienotvarkėje kiekviena minutė suplanuota.“
„Jie neprivalo manimi pasitikėti, tačiau jie tai padarė ir elgėsi su manimi nuoširdžiai. Sugrįžus prie 2020-ųjų aptarimų, žmonės nenorėjo jų atsiminti, tačiau tai buvo svarbu padaryti“, – komentavo R.Szoszynas.
Be to, ši knyga, jo požiūriu, svarbi ir Lenkijai, kuri turi daug politinių problemų: „Baltarusijos tema vienija lenkus. Tikiuosi panašaus efekto ir Vakarų Europoje, todėl norėčiau, kad ji būtų išversta į anglų kalbą.“
S.Cichanouskaja mano, kad ši knyga ne apie ją, bet apie tai, kas atsitiko kitų žmonių akimis: „Ši forma neleido man meluoti, nes čia žmonės papasakojo apie savo išgyvenimus. Kalbėdama su autoriumi, nežinojau, kad tai bus paversta knyga. Tikiuosi, kad žmonės geriau supras, kokie skaudūs ir baisūs buvo 2020-ieji Baltarusijoje.“
„Dėl šios knygos turėjau galimybę nuvykti į Krokuvą ir Balstogę, kurioje šiuo metu gyvena baltarusiai, – pasakojo S.Cichanouskaja. – Man buvo labai svarbu susitikti su mūsų diaspora, palaikyti su ja ryšį. Tikiuosi, kad ir jie pasijautė šios knygos bendraautoriais.“
„Prasidėjus karui, visas dėmesys nukrypo nuo baltarusių, kurie pradėti matyti kaip agresoriai. Tačiau ši knyga padės pasauliui suprasti, kad baltarusiai nėra agresoriai, o Aleksandras Lukašenka ir baltarusiai yra du skirtingi dalykai“, – sakė ji.
„Manau, kad baltarusiai visada buvo prieš režimą ir proeuropietiški, tačiau tai buvo paslėpta labai giliai, – teigė ji. – 2020-ųjų metų revoliucijos metu atsirado žmonių, kurie išsivadavo iš baimių, atvėrė širdis ir pagaliau prabilo garsiai, pademonstruodami, ką ilgą laiką slėpė savyje. Anksčiau apie režimą kalbėta virtuvėse, saugantis... Taiki revoliucija buvo būtina, kad režimas ir Lukašenka suprastų, jog žmonės yra laisvi. Galiausiai žmonės suprato, kad jie kaip baltarusiai turi savo identitetą, ukrainiečiai tą suprato 2014 metais.“
Pasiteiravus, kaip ji mato savo vyro vaidmenį šiandien bei kokią įtaką jis padarė jai, S.Cichanouskaja sakė: „Sergėjus buvo vienas iš pagrindinių variklių baltarusių pabudimui, nes jis atvirai pradėjo kalbėti apie korupciją ir važinėjo po miestelius pasakodamas bei bandydamas išklausyti. Jis iškart tapo režimo priešu, ir mačiau, kaip žingsnis po žingsnio jis įgijo daugiau įtakos.“
Ji yra įsitikinusi, kad per 2020-ųjų revoliuciją baltarusiai tapo pripažinti tarptautinėje erdvėje bei susigrąžino savo tikrąjį identitetą, o ne kaip „satelitinės Rusijos šalies“. S.Cichanouskaja dėkojo lietuviams už paramą.
Kol kas knygą galima perskaityti tik lenkiškai, bet vėliau planuojama knygą išversti ir į lietuvių kalbą.
Renginį organizavo Lenkijos ambasada Vilniuje, Rytų Europos studijų centras prie Varšuvos universiteto bei S.Cichanouskajos štabas.
