Lyg gyvenimas prasidėtų iš naujo

Šiuo metu Amerikoje gyvenančiam rašytojui Sauliui Tomui Kondrotui sausio 30-ąją sukanka 60 metų.
„Mano reikalavimai literatūrai tokie dideli, sietas toks tankus, kad pro jį beveik niekas negali prasiskverbti į literatūrinę sritį. Faktiškai ir aš pats“, – yra sakęs S.T.Kondrotas.
„Mano reikalavimai literatūrai tokie dideli, sietas toks tankus, kad pro jį beveik niekas negali prasiskverbti į literatūrinę sritį. Faktiškai ir aš pats“, – yra sakęs S.T.Kondrotas. / G.Žilinsko/ELTA nuotr.

Gimęs 1953 m. Kaune, 1976 m. baigęs Vilniaus universitete psichologiją ir filosofiją, išgarsėjęs ne tik romanu „Žalčio žvilgsnis“ (1981 m.), išverstu ir į kitas kalbas, bet ir tuo, kad įplieskė diskusiją apie keiksmažodžius – neregėtas įvykis okupuotoje Lietuvoje, S.T.Kondrotas, 1986 m. rudenį išvykęs į turistinę kelionę Vokietijon, iš jos nebegrįžo.

Dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, vėliau susidomėjo fotografija. Kitos S.T.Kondroto knygos: apsakymų rinkiniai „Pasaulis be ribų“ (1977 m.) ir „Įvairių laikų istorijos“ (1982 m.) bei romanas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985 m.).

„15min“ bandė jubiliejaus proga pakalbinti rašytoją, tačiau jis liko ištikimas savo laisvai prigimčiai – numojo į interviu ranka. Bandydama užpildyti jubiliejinį vakuumą, redakcija siūlo skaitytojams S.T.Kondroto interviu, duotą Čikagos „Akiračiams“ tuoj po rašytojo pasitraukimo į Vakarus 1987 m.

Juolab kad ir interviu autoriai – tikrai neeiliniai: Vytautas Kavolis ir Liūtas Mockūnas (abu jau mirę). Interviu, kurį skelbiame kiek sutrumpintą, ne tik nepasenęs, priešingai, rašytojo įžvalgos tik dar kartą patvirtina jo aštrų protą ir talentą.

– Jūsų paskutinysis romanas „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ buvo išleistas 40 tūkst. tiražu kaip pirmoji „populiariosios bibliotekos“ serijos knyga. Todėl spėjama, kad ir materialiai buvote geriau aprūpintas už vidutinį Sovietų Sąjungos pilietį. Kokios aplinkybės privertė palikti pripažinto rašytojo šlovę bei materialinę gerovę ir ieškoti laimės Vakaruose, kur rytojus nėra garantuotas?

– Nežinau, ar verta ką nors kalbėti apie materialinę gerovę, nes ji tikrai nevaidino jokio vaidmens, kai reikėjo galutinai apsispręsti. Aš manau, kad nevaidintų nė tada, jei mano materialinis standartas būtų kur kas žemesnis už vidutinį. Šlovė – tai vėlgi labai reliatyvus daiktas.

Galima gyventi kaime, nusipelnyti ten šlovę ir niekad nevažiuoti į miestą, kur kaimietiškos šlovės greičiausiai jau niekas nenorės pripažinti. Bet ar ši šlovė verta, kad dėl jos liktum paralyžiuotas ir negalėtum pajudėti iš vietos? Garantuotas rytojus?

Kur rytojus garantuotas mažiau negu Sovietų Sąjungoje? Ypač menininkams, kurių likimas visiškai priklauso nuo dvaro (šiuo atveju – Kremliaus) nuotaikų, įgeidžių, politikos. Ir ypač tiems menininkams, kurie nori patys rinktis temas ir vaizdavimo būdus, o ne būti tik paklusniais ideologinių užsakymų vykdytojais. Niekas, ir visų pirma jie patys, neduotų nė sudilusio skatiko už jų „garantuotą rytojų“. Bet ir taip dar galima būtų gyventi – iliuzijomis. Galima, pavyzdžiui, jaustis kankiniu, gyventi ir patirti pasitenkinimą iš kančios. Arba kitas būdas, populiaresnis: tarnauti partijai, socializmui, bet įtikinti save, kad tarnauji visai ne jiems, o tautai, absoliutaus gėrio idėjai.

Labai tipiškas tokios iliuzijos pavyzdys pavaizduotas M.Sabo filme „Mefistofelis“. Jo herojus aiškina: „Aš netarnauju naciams. Aš aktorius, statau teatre Šekspyrą ir nedalyvauju politikoj. Aš tarnauju menui“. Jis nenori suprasti (jam taip patogiau), kad teatras yra Berlyne, nacių sostinėje, ir kad dirbdamas tame teatre jis prisideda prie fašizmo šlovės.

Aš nenorėjau gyventi tokiomis iliuzijomis, nenorėjau tarnauti totalistinei sistemai, pavergusiai tautas ir sukūrusiai tiek blogio. Nesu šventasis ir nesu kankinys. Neturėjau jėgų, neturėjau drąsos garsiai pasakyti „Ne!“, būdamas ten, tos sistemos viduj. Nusprendžiau tiesiog nebedalyvauti tame žaidime, ir tiek.

Kol dar nėra per vėlu. Kol dar nesu papirktas įvairiomis privilegijomis, garbės vardais. Kol tas pasaulis dar netapo man savas. Šis papirkimas kaip tik prasidėjo. Faktiškai leidimas aplankyti Vakarus jau buvo viena iš tokios rūšies privilegijų, ženklas, kad esu priimamas tarp išrinktųjų.

– Ką darysite Vakaruose? Ar tikitės reikštis kaip rašytojas?

– Jaučiuosi iš dalies jau atsakęs į šį klausimą: Vakaruose aš gyvensiu. Pasakyti ką daugiau, konkrečiau, nėra lengva. Pernelyg trumpai čia esu. Turiu išmokti anglų kalbą, apsiprasti, tada paaiškės, kuo galiu verstis, kokį darbą dirbti. Daug kas dar neaišku. Kas dėl rašymo, neturiu jokių abejonių. Tikiu, kad rašysiu. Kaip bus su publikavimu, yra jau kitas klausimas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai Vakaruose: kas stebina, džiugina ar apvilia?

– Vakarų pasaulis man kol kas nepateikė jokių staigmenų. Viskas atitinka tą vaizdą, kurį iš anksto turėjau. Aš radau šį pasaulį tokį, kokį tikėjausi rasti, ir tai džiugu. Tiesa, esama vienos aplinkybės, kurios nebuvau numatęs. Mėgindamas įsivaizduoti savo emigracinę ateitį, pasiklioviau vien tik savimi.

Negaliu rašyti kelionėje, kelyje, svetimoje, naujoje vietoje, jeigu žinau, kad esu ten tik neilgam. Naujas stalas ar nauja kėdė išblaško, naujas interjeras neleidžia susikaupti. 

Nežinojau, kas manęs laukia, negalėjau tikėtis, kad kas nors parems, padės, paguos. Buvau pasiruošęs tam. Tačiau išėjo visai kitaip. Nė vienu momentu nebuvau vienas, nebuvau paliktas likimo valiai, be jokios globos. Daug nepažįstamų žmonių, įvairių tautybių, rodė norą padėti, pagelbėti. Aš jau nekalbu apie išeivijos lietuvius. Kai kurie iš jų man tapo artimesni už gimines.

Kitas dalykas, kad aš pastebiu tam tikrų nelauktų dalykų savyje. Mano pojūčiai tokie pat aštrūs ir ryškūs kaip kažkada vaikystėje. O aš jau buvau manęs, kad tai negrįžtamai praėję. Ir dar: nepaprastas, ypatingas jausmas, kad gyvenimas prasideda iš naujo. Visi keliai atviri, galiu tapti kuo noriu. Aš turiu galvoj ne profesiją, o galimybę sukurti save, savo vaidmenį, nulipdyti kitokią asmenybę.

– Išeivijos lietuviai mano, kad rašytojas Sovietų Sąjungoje negali rašyti, kaip nori, kad jo knygos cenzūruojamos ir jis pats save cenzūruoja. Galvojama, kad jeigu tas rašytojas patektų į Vakarus, jis rašytų kitaip. Jeigu turėtumėte laiko perredaguoti savo romanus, ką keistumėte ir kodėl?

– Išeivijos lietuviai neklysta dėl cenzūravimo – tiek vidinio, tiek išorinio. Cenzūra yra griežta. Takas, kuriuo gali eiti rašytojas, – tai siauresnis, tai platesnis, bet nužengti nuo jo nevalia. Išties daug rašytojų ir patys mano, kad jei atsidurtų Vakaruose, tai rašytų visai kitaip. Ne visuomet taip būna, kai tokia galimybė pasitaiko. Nesiimu čia svarstyti priežasčių, nors jas nujaučiu.

Kas dėl mano dviejų knygų, tai kažin ko jose nekeisčiau. Išskyrus vieną dalyką – veiksmo laiką. Ne tik aš, bet ir daug kitų sovietinių rašytojų, norėdami kalbėti apie tam tikrus dalykus, yra priversti perkelti siužetą arba į praeitį, arba į kitą, sąlygišką, tikrovę. Taip galima tikėtis, kad kūrinys išvys dienos šviesą. Cenzūra tą mato ir žino, bet nelabai ką gali padaryti. Juk nepriversi visų rašyti tik apie dabartį. Kita vertus, man asmeniškai šitoks kompromisas nebuvo labai skausmingas, nes aš visuomet teikiau pirmenybę universalumui, o ne konkretumui.

– „Dešimt klausimų rašytojams“ esate sakęs: „Lengvai pasiduodu aplinkos poveikiams; menkiausias gyvenimo ritmo sutrikimas ar nesklandumas gali ilgam sukliudyti kūrybiniams procesams, sustabdyti juos, bet tai jau ne įkvėpimo, o greičiau darbo sąlygų klausimas.“ Kokią įtaką aplinkos pakeitimas iš Rytų į Vakarus turės kūrybingumui?

– Kai sėdžiu kėdėje už rašomojo stalo, man nėra nei Rytų, nei Vakarų, nei Šiaurės, nei Pietų. Tai prasideda, kai atsikeliu nuo tos kėdės, kai vaikštau, veikiu, mąstau, jaučiu. Tada bet koks aplinkos, gyvenimo pasikeitimas ne tik kad nekenkia, o netgi priešingai – yra labai sveikintinas dalykas. Nauji vaizdai, įspūdžiai sužadina nelauktų naujų idėjų.

Negaliu rašyti kelionėje, kelyje, svetimoje, naujoje vietoje, jeigu žinau, kad esu ten tik neilgam. Naujas stalas ar nauja kėdė išblaško, naujas interjeras neleidžia susikaupti. Tačiau po mėnesio kito priprantu prie interjero, nebepastebiu jo – jau galima dirbti. Stalas ir kėdė jau patogūs. Ir jie stovi ne Rytuose ar Vakaruose. Jie man visuomet stovi pasaulio centre.

– „Dešimt klausimų rašytojams“ pasisakėte, kad „perspektyviausi ir bus tie nūdienės literatūros bruožai, kurie neleis įsigalėti literatūroje baikščiai netiesai.“ Ar tokių perspektyvių bruožų yra šiandienėje lietuvių literatūroje? Kuriuos sovietinės lietuvių literatūros bruožus labiausiai vertinate ir kurių ne?

– Poezijoje jų daugiau, prozoje – mažiau. Menui negalioja tokie apibūdinimai kaip „sovietinis“ ar „nesovietinis“. Šios kategorijos laikinos, politinės. Kai komunizmas jau bus tik apgailėtinas praeities faktas (mūsų tada gal jau nebebus), literatūra, menas, manau, žengs tolyn, ir niekas nenorės aiškintis, ar tas geras mėgstamas rašytojas gyveno sovietinėje epochoje, ar kokioje kitoje. Kam šiandien rūpi, kokioje politinėje santvarkoje kūrė Petrarka ar Shakespeare‘as?

Apskritai, kai imu galvoti apie meną, apie literatūrą, darausi labai griežtas ir kategoriškas. Mano reikalavimai literatūrai tokie dideli, sietas toks tankus, kad pro jį beveik niekas negali prasiskverbti į literatūrinę sritį. Faktiškai ir aš pats. Aš nesakau „bloga literatūra“. Aš sakau tik „literatūra“ arba „neliteratūra“.

Čia nesvarbu žanras, autoriaus pažiūros ar kokie formalūs dalykai, o tik kokybė, profesionalumo lygis. Deja, šitaip žiūrint, Lietuvoje beveik nebelieka literatūros, prozos. Bet, šitaip žiūrint, ne kažin kas lieka ir visame pasaulyje.

Vis dėlto dabar Lietuvoje esama, mano nuomone, keleto rašytojų, turinčių teisę taip vadintis. Tai Vilimaitė, Jasukaitytė, Aputis, Granauskas, Kanovičius, jauna prozininkė Kalinauskaitė. Ne visų jų pažiūros man priimtinos. Bet tai nesvarbu. Kitiems žmonėms jos gali atrodyti labai patrauklios. Svarbu kvalifikacija. Kas man iš to, jeigu pats geriausias turinys bus perduotas blogu stiliumi, primityvia forma? Išvardyti žmonės turi literatūrinę „klausą“, žino, kaip daroma literatūra. Jie nėra paprasti mėgėjai. Kiek daug, deja, yra mėgėjų net tarp profesionalų!

– Girdėjome, kad šiuo metu pats populiariausias rašytojas yra Justinas Marcinkevičius. Kodėl? Kaip vertina jo kūrybą jūsų kartos rašytojai?

– Marcinkevičius išties labai populiarus, skaitytojų labai mėgstamas, dažnai tiesiog garbinamas. Net ir tie, kurie neskaitė nieko, jokios poezijos (taip pat ir Just.Marcinkevičiaus), žino, kad reikia žavėtis Marcinkevičiumi. Ypač jį mėgsta moterys. Moterys verkia per jo kūrybos vakarus, moterys išsirašo iš knygų jo eilėraščius ir mokosi juos atmintinai. Aš manau, tai yra todėl, kad Marcinkevičius nepaprastai prieinamas skaitytojams, labai lengvai suprantamas, tiesiog išvis be jokių pastangų. Aišku, sėkmei to neužtenka, bet tai jau gera prielaida.

Skaitytojus ypač jaudina Marcinkevičiaus ištikimybė tradicinėms vertybėms. Jo meilė Moteriai, meilė Motinai, meilė Tėvynei ir kitos vertybės yra lygiai tokios pat, kaip daugumos žmonių, kurie tų dalykų nekvestionuoja, tiki jais be įrodymų.

Šiais tradicinėms vertybėms nepalankiais laikais žmonėms atrodo, kad poetas pamatė tai, kas paslėpta kiekvieno jų širdy. Žmonėms atrodo, kad šie dalykai yra verti to, kad apie juos būtų sudedamos eilės, kad jie būtų supoetinti (irgi tradicine prasme). Ir kai poetas tą padaro, jis virsta jų akyse tikru Poetu.

Marcinkevičius – ne avangardinis poetas. Jis – maironiškos, bet ne, pavyzdžiui, bodleriškos tradicijos atstovas. Patys poetai jo kūrybą vertina santūriau ir įvairiau nei publika. Kai kurie mano kartos rašytojai atmeta ją visai ir griežtai būtent dėl jos tradiciškumo, laikydami ją pernelyg vienareikšme, pernelyg banalia. Kiti, mažiau radikalūs, sutinka, kad ji „turi teisę“ egzistuoti šalia kitų poezijos formų.

Aš asmeniškai galvoju, kad Marcinkevičius yra vienas didžiausių lietuvių tautos poetų. Bet ne daugiau... Lietuvoje šiuo metu esama poezijos ir poetų, kurie, „nebūdami pranašai savam krašte“, man regis, turi visas galimybes pakliūti į pasaulinę poezijos istoriją. Šių pastarųjų kūryba nėra taip lengvai suprantama liaudžiai, ją įvertinti ir mėgti gali tik palyginti nedidelis žmonių ratas, sakykim – ekspertai. Tačiau tik ekspertų dėka pasaulis šiandien turi Rilke, Rembault, Baudlaire‘ą ir kitus didžiuosius poetus, pakeitusius pačią poezijos sampratą, o sykiu ir pasaulį.

– Praeitų metų vasarą Kremliuje vykusiame Sovietų Sąjungos rašytojų suvažiavime, kur buvo diskutuojamos ekologinės ir mažųjų tautų problemos, lietuviai pasirodė blankiausiai. Kodėl?

– Tai ne lietuvių kaltė apskritai, o blogų lietuvių atstovų kaltė. Lietuvoje esama pakankamai žmonių, kurie būtų galėję tame suvažiavime ne tik pagauti, iš kur pučia vėjas, bet ir patys jį pakelti. Deja, šiuo metu Lietuvoje vidutinybė yra įsigalėjusi beveik visose valdžios vietose, t.y. tose vietose, kurios paskiria ir atstovus į panašius suvažiavimas.

Tai jau yra tapę net tam tikra „lietuviška filosofija“. Girdi, nereikia kištis, reikia palaukti, pažiūrėti, kas ir kaip, tada išliksi. Kur kiti žmonės neria stačia galva ir kartais išties žūva, lietuvis neva palauks, devynis kartus išmatuos. Dorovine prasme tokią filosofiją sunku įvertinti teigiamai. Bet praktiškai... sunku pasakyti, kas geriau: rizikuoti ir žūti, bet turėti švarią sąžinę, ar turėti ją suteptą, bet užtat išlikti ir gyventi?

– Čingizo Aitmatovo romano „Ešafotas“ ir kitų panašių romanų Sovietų Sąjungoje pasirodymas rodo, kad bent literatūroje ten vyksta atodrėkis. Taip pat nuolat girdime apie M.Gorbačiovo pastangas radikaliai pagerinti gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Ar tas jam pavyks?

– Nežinau. Labiau panašu, kad eilinį kartą bus pakeista „gero gyvenimo“ sąvoka ir paskelbta, kad gyvenimas jau pagerėjo. Tai tokia sistema... Kai dėl paties Gorbačiovo, tai jau dabar jis yra užsitarnavęs vietą istorijoje, net jeigu nepadarys nieko daugiau. Tai, ką jis nuveikė, toje šalyje yra negirdėti žygiai. Tačiau visuotinis žavėjimasis Gorbačiovu neturėtų užtemdyti situacijos esmės. Viskas, kas padaryta ir daroma, yra daroma ne „iš apačios“, ne liaudies pastangomis, o „protingo valdovo“ dėka.

Rašytojas yra rašytojas tada, kai rašo. Kai jis kapoja malkas, gaudo žuvį ar užsiima politika, jis yra tik žmogus, kuris visa tai daro. 

Dialektika sako, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ciesorius davė, ciesorius gali ir atimti. Tai yra tragiškiausia. Jei Gorbačiovas būtų nušalintas, kaip tai atsitiko su Chruščiovu, per keletą dienų visi varžtai galėtų būti užveržti, viskas sugrąžinta į senas vėžes. Tas valdovas ar kitas – sistema yra ta pati, per savo gyvavimo neilgą laikotarpį ji parodė, ką gali, ir kol kas nėra padaryta nieko, kas ją pakeistų.

Reikia dar labai daug nuveikti: pakeisti politinę ir ekonominę struktūrą, paleisti visus politinius kalinius, atrišti spaudai rankas, faktiškai atskirti ją nuo valstybės, leisti žmonėms kalbėti absoliučiai apie viską (religiniai klausimai, sistemos ir partijos kritika vis dar yra už „viešumo“ politikos ribų), panaikint geležinę uždangą ir atidaryt sienas. Po viso to, kai praeis koks penkiasdešimt metų, kai žmonės atsigaus, apsipras ir liausis bijoję, jau galima bus išmatuoti tikrąją Gorbačiovo svarbą.

– Buvote Dailės instituto marksizmo-leninizmo katedros dėstytojas. Kokios yra marksizmo, kaip filosofinio mąstymo krypties, ateities perspektyvos?

– Marksizmas yra sudarytas iš trijų stambių dalių. Tai marksistinė filosofija grynąja prasme, klasikine (su viskuo, kas tokiai filosofijai pridera), materialistinis istorijos supratimas, taip pat vadinamoji mokslinė komunizmo teorija.

Ši pastaroji, kaip utopija, man regis, niekada neturėjo jokių perspektyvų. Istorinis materializmas, moksliškai žiūrint, jau virsta gerokai atgyvenusia teorija, vienu iš istorijos faktų. Tačiau marksistinė filosofija, kitaip tariant, dialektinis materializmas, kaip mokslų metodologija, man atrodo, tebėra labai perspektyvus. Bent jau kol kas nematyti, kodėl turėtų prarasti savo pozicijas.

– Ar Vakarų pasaulio ir Rytų Europos literatūros yra vieno dvasinio pasaulio dalys, ar rytų europiečiai turi spręsti problemas ar išsaugot tradicijas, apie kurias vakariečiai neturi net supratimo?

– Manau vis dėlto, kad Vakarų pasaulio ir Rytų Europos literatūros (ir kultūra apskritai) yra vieno pasaulio dalys. Taip žiūrėsi ar kitaip, bet tai, kas ištiko Rytų Europą, yra bendro Vakarų pasaulio procesų pasekmė. Ir pats komunizmas yra dalis to bendro pasaulio, jo vaisius, Vakarų civilizacijos auglys, gimęs jos viduriuose, suleidęs šaknis į ją.

Net ir dabar, kai jau kartais gali atrodyti, kad tarp Rytų Europos ir Vakarų tvyro bedugnė, praraja, leidžianti kalbėti apie du atskirus pasaulius, išties taip nėra. Rytų Europos ir Vakarų pasaulio santykiai tokie tvirti, kad jie tiesiog negali vienas be kito, nors kartais oficialiai atrodo, kad stipriausias jausmas, kuris juos jungia, yra neapykanta.

Pasaulis išties subyrės į gabalus tada (ir tada mes galėsim kalbėti apie savarankiškas ir nepriklausomas kultūras), kai visi žmonės taps abejingi, kai jie nebejaus nei meilės, nei neapykantos.

– Ką manytumėte šiuo metu labiausiai būtina lietuvių literatūrai pajėgti pasakyti? Kokias problemas aktualiausia spręsti, kokias išraiškos formas įgyti, kokia kalba kalbėti, apie ką?

– Iškart noriu pabrėžti, kad nemanau ir niekada nemaniau, kad literatūra, ir menas apskritai, turi spręsti kokias nors problemas, išskyrus menines. Kas dėl lietuvių literatūros, tai jai, mano nuomone, kaip tik ir stinga meniškumo.

Patikėjusi (įtikinta), kad literatūra turi spręsti kažkokias visuomenines problemas ir negalėdama spręsti tų, kurios išties svarbios tautai ir visuomenei, ši literatūra ėmė kapstytis po smulkų, pilką sovietinės buities pasaulėlį ir kartais net randa jame kuo pasidžiaugti. Man regis, kad Sovietų Sąjungoje nuo šio chroniško marazmo yra išgijusi tik estų literatūra ir gal iš dalies gruzinų. O visur kitur, nors pasitaiko vienas kitas įdomus autorius, bendrieji literatūriniai procesai yra visiškai anemiški, bespalviai, grafomaniški iš esmės.

– Ar esminga iš Rytų Europos į Vakarus ištrūkusiam rašytojui dalyvauti politinėje veikloje?

– Nemanau, kad tai būtų esminga. Bent jau rašytojui tai nieko nepriduria kaip rašytojui. Čia ne rašytojo, bet žmogaus sąžinės klausimas, jo asmeninio apsisprendimo klausimas. Rašytojas yra rašytojas tada, kai rašo. Kai jis kapoja malkas, gaudo žuvį ar užsiima politika, jis yra tik žmogus, kuris visa tai daro.

***

Mintys apie S.T.Kondrotą (kalbino Mindaugas Nastaravičius)

Žurnalistas, filosofas Mykolas Drunga:

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žurnalistas, filosofas Mykolas Drunga (dešinėje)
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Žurnalistas, filosofas Mykolas Drunga (dešinėje)

„Su S.T.Kondrotu bendravome apie 14 metų – nuo 1990-ųjų. Susitikdavome „Laisvosios Europos“ radijo redakcijoje, iš pradžių – Miunchene, vėliau – Prahoje. Todėl jis man pirmiausia yra kolega žurnalistas, rengęs labai įdomius straipsnius. Turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad šis žmogus – tikras originalas. Nelengva jį apibrėžti, priskirti kokiai nors pasaulėžiūrai. S.T.Kondrotas labai atidžiai klausydavosi pašnekovo ir įtaigiai pasakodavo savas istorijas – su tokiu žmogumi visiems įdomu bendrauti. Jis atvirai reikšdavo pažiūras, pavyzdžiui, kad šiame pasaulyje nėra aukštesnių būtybių už žmogų, kad lietuvių tauta atsirado tik prieš šimtą metų. S.T.Kondroto manymu, aukščiausia etikos taisyklė yra tai, kas naudinga man. Jo etinis egoizmas grįstas įsitikinimu, kad gera yra tik tai, kas gera būtent jam. Ir kiti žmonės, norėdami būti dori, turi elgtis taip, kad būtų gera S.T.Kondrotui. Manau, nėra sunku įsivaizduoti, kokios diskusijos kildavo po tokių jo pasisakymų.“

Poetas, vertėjas Antanas A.Jonynas:

Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Poetas, vertėjas Antanas A.Jonynas
Tomo Urbelionio/BFL nuotr./Poetas, vertėjas Antanas A.Jonynas

„Su Sauliumi buvome ir esame draugai, todėl mano santykis su jo kūryba yra labai asmeniškas. Bet jeigu mėginčiau kalbėti šiek tiek atsitraukęs, turėčiau pasakyti, kad tuometėje gerokai „agrarinėje“, psichologiškai ir socialiai determinuotoje mūsų literatūroje Sauliaus proza išsiskyrė universalumu, intelektualumu, mitiškumu. Jam tikrai tinka žodis „kitoks“. Jo tekstų racionalumas buvo prisodrintas gaivališko kūniškumo. Ir taip beveik nuo pirmų jo apsakymų, dar mokykloje rašytų. Vėlesnėje kūryboje tai tik ryškėjo. Žengdamas tarsi greta pagrindinės literatūros linijos, S.T.Kondrotas ją natūraliai plėtė. Literatūros žmonės – rašytojai, skaitytojai, kritikai – tai suprato ir vertino. Be abejo, kai kam jo kūryba nepatiko, tačiau tai – natūralu, nes jis yra geras rašytojas. Tų, ne iš kaimo kilusių, rašytojų buvo nedaug, o S.T.Kondrotas savo tekstais rodė, kad eskaluojama kaimo-miesto prieštara literatūroje yra dirbtinė ir bereikšmė. Gaila, kiek žinau, grožinių tekstų Saulius nerašo. Galima svarstyti, kaip ir ką jis rašytų, jeigu nebūtų išvažiavęs iš Lietuvos. Arba ką galėjo dar parašyti ten. Tačiau ir tai, ką turime – apsakymų rinkiniai ir du romanai – labai didelis įnašas į mūsų literatūrą.

Rašytojas, filosofas Liutauras Degėsys:

BFL nuotr./Rašytojas, filosofas Liutauras Degėsys
BFL nuotr./Rašytojas, filosofas Liutauras Degėsys

„Gyvybingumas, talentas ir drąsa – trys žodžiai, geriausiai man apibūdinantys Saulių Tomą Kondrotą, jaunystės draugą, su kuriuo buvome kartu apie dvidešimt metų – maždaug nuo 1970-ųjų, kai pirmą kartą susitikome du dešimtokai – Lietuvos moksleivių literatų konkursų nugalėtojai. Penkerius metus kiekvieną dieną studijavome unikaliame – Pirmosios Universiteto Pokarinės Lietuvos filosofų laidos – kurse. Skaitėme tūkstančius puslapių hėgelių, kantų, platonų, akviniečių, augustinų... Modernų ir postmodernų, semantikų, semiotikų, ir dėstė mums tuomet dar visai jauni (nors mums, septyniolikmečiams, atrodė beviltiškai seni) – Arvydas Šliogeris (tuo metu kokių 26-erių), Evaldas Nekrašas – 25-erių, Antanas Nesavas – 23-ejų, Rolandas Pavilionis – 27-erių, Romualdas Ozolas – 32-ejų. Jauna chebra, kai pagalvoji... Tik mums jie atrodė jau visai mamutai. Jau nekalbant apie tai, kad Romanas Plečkaitis buvo 38-erių, Bronislovas Genzelis – 37-erių.

Mūsų ketvertukas, susidaręs truputį vėliau – Gavelis, Raguotis, Kondrotas, Degėsys – gyvavo dar ilgiau. Visi keturi anksti vedėme, kaip sakoma „draugavome šeimomis“, vėliau kai kurios šeimos subyrėjo, du iš mūsų ketvertuko – jau po žeme, vienas – anapus Atlanto. Draugystė mutavo, transformavosi – dar nuvažiuodavau pas Kondrotą į Miuncheną, Prahą, kur jis dirbo „Laisvosios Europos radijuje“. Dar susitikdavome Lietuvoje. Jam išvykus į Jungtines Valstijas, jau ir nebesusitikome.

Manau, kad pagrindinė, skiriamoji jo talento savybė buvo ir liko gyvybingumas ir drąsa. Galvoju, kad tiek Sauliaus Tomo Kondroto, tiek Ričardo Gavelio įtaka lietuvių literatūrai taip ir liko neįvertinta. Atrodo, kad visi net lengviau atsikvėpė – vienam išvykus, kitam atsidūrus po žeme. Nėra ir nereikia.

Rizikuojantis, eksperimentuojantis, neriantis galva žemyn – toks jis buvo, toks, manau, vis dar yra.  Gal tiesiog jam dabar atsibodo literatūra, gal jis vis tebefotografuoja savo deimantus arba tiesiog – gyvena. Manau, kad net ir emigravo jis ne dėl kažkokių politinių motyvų, o tiesiog – jam atsibodo Lietuva. O vieną dieną mes apie jį dar išgirsime iš naujo. Gal kaip apie režisierių, operatorių, rašytoją, o gal tiesiog – apie įdomų, originalų, nestandartinį žmogų, su kuriuo kam nors bus taip įdomu pasikalbėti.“

Naujienas apie knygas, konkursus ir knygų recenzijas sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų