„Šalia kitų literatūros klasikų, kaip Stendhalis, Honoré de Balzacas, Guy de Maupassant'as ir Émile'is Zola, Flaubert'as išlieka didžiausių rašytojų gretose“, – savo pasakojimą apie rašytoją pradėjo tyrėjas.
Anot V.Bikulčiaus, net ir XXI a. skaitytojas negali likti abejingas Flaubert'o personažų likimams.
„Jis pasityčioja ir iš XIX a. pradžioje Europoje vyravusio romantizmo. Savo kūryba šiai epochai jis suduoda galutinį smūgį: juk savo heroję ponią Bovari jis nužudo žiurknuodžiais. Kas žiauriau gali nutikti nepamatuotoms svajonėms?“ –15min teigė V.Bikulčius.
Kalbėdamas apie vieną garsiausių savo romanų „Ponia Bovari“ pats rašytojas yra teigęs: „Jie mano, kad aš viską paėmiau iš tikrovės, tuo tarpu viską sukūriau pats, nes ėmiausi šio romano iš neapykantos realizmui.“
įdomūs rašytojo biografijos faktai
- Jau būdamas mokinys Flaubert'as pajuto norą rašyti, nes kiti dalykai ne itin sekėsi
- Tėvų pageidavimu pradėjo studijuoti teisę Paryžiuje ir pradėjo rengtis advokato karjerai. Tačiau visiškai pasinėrė į bohemos gyvenimą ir atsidavė rašymui
- Pažinojo Victorą Hugo
- Nebuvo laimingas vaikas, gyveno beveik uždarytas namuose, vienintelis džiaugsmas buvo trejais metais jaunesnė sesutė, kuri buvo labai prie jo prisirišusi
- 1839 m. buvo išmestas už nedrausmingumą ir bakalauro diplomą įgijo tik 1940-aisiais.
Apie Flaubert'o šedevrą, pakeitusį literatūrą
V.Bikulčius sutiko, kad „Ponia Bovari“ yra svarbiausias Flaubert'o romanas, „jo emblema“:
„Nors rašytojas ir nesutiko su daugelio kritikų teiginiais, romanas iš tiesų paremtas Delphine'os Delamare iš Ruano apylinkių gyvenimu. Ji įklimpo į meilės istoriją, įsiskolino, o galiausiai nusižudė.
Taigi knyga rašytojui atnešė pasaulinę šlovę, kadangi jis konkrečią istoriją, gyvenimo įvykį pavertė visuotinesniu, mat ponią Bovari pavaizdavo kaip moterį iš provincijos: išsilavinimo pradmenis gavusią vienuolyne, į gyvenimą įžengusią su romantiška dvasia, perskaičiusią daug knygų. Tačiau tikrajame gyvenime ji susiduria su monotonija, net jos pačios vyras jai tampa nuobodus ir ji ima ieškoti meilės nuotykių. Deja, įklimpusi į ji nebesugeba susitvarkyti ir nusižudo žiurknuodžiais.“
Paklausus, ar emancipuotos moters įvaizdžio užuomazgos ėmė rastis kuriant Flaubert'ui, V.Bikulčius atsakė, kad čia atvejis yra sudėtingesnis:
„Aprašydamas ponią Bovari jis nori parodyti, kad gyvenimas kitoks negu svajonės. O Bovari, kuri buvo auklėjama vienuolyne ir prisiskaitė meilės romanų, tikėjo romantišku pasauliu. Deja, gyvenimas turi savo prozą ir reikia su tuo susitaikyti. Jeigu bandysi gyvenime tenkintis tik kažkokiomis iliuzijomis, patirsi pralaimėjimą, kaip patiria pagrindinė romano veikėja. Tai buvo svarbiausias jo tikslas – parodyti, kad svajonės turi turėti saiką.“
Literatūrologo teigimu, Flaubert'as šiame romane atliko kruopščią psichologinę analizę, kuri ir tapo didžiąja menininko inovacija.
„Jam nerūpėjo atpasakoti įvykius, bet parodyti, kaip žmogaus sąmonėje jie atsispindi“, – 15min teigė V.Bikulčius.
Tiesa, ilgainiui atsirado ir sąvoka „bovarizmas“, pabrėžiantis gyvenimo monotoniją, kuriai nori pasipriešinti romano herojus.
Ne tik „Madam Bovari“ autorius
Su V.Bikulčiumi pakalbėjome ir apie kitus ne ką prastesnius Flaubert'o romanus bei įtaką, kurią jis padarė kitiems ryškiausiems Prancūzijos rašytojams.
Pasirodo, septynių dalių epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ kūrėjas Marcelis Proustas taip pat iš jo mokėsi.
„Savo knygoje „Mėgdžiojimai ir įvairenybės“ (pranc. „Pastiches et mélanges“) jis imitavo Flaubert'o stilių, kuriuo kūrė pastišus“, – komentavo V.Bikulčius.
„Kiti romanai taip pat rodo Flaubert'o norą atskleisti XIX a. Prancūzijos gyvenimą. Tai galima perskaityti romane „Jausmų ugdymas“, „Salambo“ ir netgi gyvenimo pabaigoje sukurtose „Trijose apysakose“. Pirmoje jų – „Naivioje širdyje“ – puikiai perteiktos to meto aktualijos“, – sakė V.Bikulčius.
Atskirą dėmesį pašnekovas atkreipė į prancūzų rašytojo Michelio Tournier įvertinimą:
„Trečiojoje Flaubert'o apysakoje „Erodiada“ jis išgyrė paskutinį sakinį, kuriame nešama pranašo Jokanaano galva: kadangi ji buvo labai sunki, ją nešė pakaitomis. Tournier tai buvo stebuklas, stebėjosi, kaip Flaubert'as galėjo jį sukurti.“
Apie vertimų situaciją
Neseniai rašėme apie Fiodoro Dostojevskio kūrybos vertimų situaciją. Paaiškėjo, kad iki šiol skaitome ir esame įtraukę į mokyklų programas 100 metų senumo vertimus. 15min teiravosi, ar panašiai yra ir su Flaubert'o knygomis.
„Labai gaila, kad nė viena leidykla vertėjams nepasiūlė išversti nė vieno naujo kūrinio, kaip antai nebaigtas romanas „Buvaras ir Pekiušė“ arba simbolistinė drama „Šventojo Antano gundymas“. Šie kūriniai būtų papildę Lietuvos biblioteką, nes yra verti“, – sakė jis.
O kaip su nauju „Vagos“ leidimu? Pasak V.Bikulčiaus, tai senas „Ponios Bovari“ vertimas, kurį versti pradėjo Juozas Urbšys:
„Kadangi jis vertė ją lageryje, tai neturėjo žodyno. Jį taisė ir redagavo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, nes 1958 metais, kai pasirodė romano vertimas, J.Urbšio kaip vertėjo pavardės net nebuvo galima minėti... S.Kymantaitė-Čiurlionienė jį paskelbė savo pavarde, tačiau uždirbtus pinigus atidavė J.Urbšiui.“
Naujajame „Vagos“ leidime vertimas lieka tas pats, bet atsiranda nauja informacija paremtų papildomų komentarų.
„Nors tiek leidykla pradžiugino skaitytojus, nes Lietuvoje daugiau nei 10 metų nebuvo naujo „Ponios Bovari“ leidimo, – sakė V.Bikulčius. – Aišku, jį reikėtų išversti iš naujo, nes skaitytojų karta jau pasikeitė.“
Visgi jis pripažino, kad senasis vertimas nėra prastas. „Tiesiog keičiasi laikai“, – sakė jis.
Flaubert'as ir Lietuva
Ar Flaubert'o kūryba padarė įtaką lietuvių literatūrai? V.Bikulčiaus žodžiais, 1958 metais išleistą „Madam Bovari“ skaitė daug kas.
„Bet Flaubert'as yra ypač kruopštus rašytojas, be galo tobulinęs savo stilių. Jis buvo labai priekabus savo literatūrai, ją perrašinėdavo keliolika kartų, vis ieškodamas optimalaus varianto. Ta prasme sunku pasakyti, kas iš lietuvių būtų galėjęs taip pamėgdžioti ir sekti Flaubert'u“, – mąstė V.Bikulčius.
„Tai rašytojas, turėjęs tvirtą stuburą“, – pridūrė.
