Šiame interviu su tyrėja kalbamės apie tai, kodėl vieni kitiems dovanojame dovanas bei ką prieš šimtą metų lietuviai rinkdavosi per šventes.
– Kodėl ėmėtės šio tyrimo?
– Ši tema mane domino dar studijuojant semiotikos magistrą. Besimokydama struktūrinės antropologijos pas dėstytoją Daivą Vaitkevičienę buvau be galo susižavėjusi prancūzų sociologo Marcelio Mausso veikalu „Apie dovanas“. Anot jo, dovanos – tai daugiareikšmis socialinis fenomenas, apimantis „duoti“, „gauti“ ir „atsilyginti“ kategorijas. Įvairiose visuomenėse dovanų mainai yra ne vienkartinės dovanos, bet ištisa grandinė, atsiremianti į daugybę kultūrinių reiškinių, kaip antai papročius ir tarpusavo ryšius.
Magistrantūroje taip pat tyrinėjau senovinių lietuvių vestuvių dovanų reikšmes. Nuo XX a. pradž. Iki XX a. vid. tradicijos buvo gana gajos. Vienas iš atradimų buvo tai, kad po dovanų apsikeitimo pasikeisdavo jaunosios ir jaunojo statusas.
O štai doktorantūroje jau domėjausi šiuolaikinėmis tradicijomis.
Žmonės dovanoja iš rūpesčio, džiaugsmo, dėkingumo.
– Kodėl mes vieni kitiems dovanojame dovanas?
– Motyvų yra be galo daug. Atlikdama tyrimą respondentus stengiausi kalbinti, kiek įmanoma mažiau užbėgdama už akių. Nenorėjau pasufleruoti atsakymų. Surinkti interviu atskleidė, kad žmonės dovanoja iš rūpesčio, džiaugsmo, dėkingumo. Čia išsiskiria dovanos gydytojams ir atsiprašymo dovanos. Pasirodo, dovanojimas gali būti susietas su savotišku maginiu veiksmu, kuris turėtų padėti geriau gydyti ar atsiprašyti. Yra neįtikėtinas istorijas papasakojusių respondentų, atkūrusių ryšį su artimaisiais, su kuriais buvo susipykę. Jie tiesiog įteikė dovaną be jokių žodžių ir tai suveikė. Be to, įdomiu atradimu tapo tai, kad žmonės dovanoja dovanas sau.
– Šiandien dažnai girdime kritikos kalėdiniam laikotarpiui, mat jis tapo pernelyg komercializuotas. Bet štai jūsų tyrimas parodė, kad dovanos iš tiesų turi žymiai daugiau reikšmių nei materialumas.
– Mano surinkti pasakojimai buvo įvairūs. Vieni žmonės buvo dovanotojai, kurie labai rūpestingai dovanų ieško, o kitai grupei žmonių dovana yra galvos skausmas ir jie jaučiasi priversti, kad reikia ką nors dovanoti, pyksta ir jaučiasi negalintys išsisukti.
Visgi šventės komerciškumas ir dovanų kultas yra nelabai senas, tačiau buvo pristabdytas sovietmečiu.
Visgi šventės komerciškumas ir dovanų kultas yra nelabai senas, tačiau buvo pristabdytas sovietmečiu (tiesa, anuomet Kalėdas taip pat švęsdavo tik tyliai). Lietuvon iš Vakarų jis atkeliavo tarpukariu kartu su kalėdinėmis eglutėmis ir Kalėdų Senelio personažu. Nors iki tol, labai senuose papročiuose tam tikras apsikeitimas ne dovanomis, bet vaišėmis yra buvęs, kaip antai kalėdotojų, blukio vilkimo, persirengėlių kelionių tradicijos. Visa tai vykdavo savotiškų mainų pavidalu – kalėdotojai ar persirengėliai ateidavo su linkėjimais, o šeimininkai juos už tai vaišindavo. Šios tradicijos yra labai senos ir, kai kurių tyrinėtojų manymu, galėtų siekti netgi ikikrikščioniškus laikus.
– Ką žmonės dovanoja šiandien, o ką tarpukariu?
– Verta pacituoti ir kitų mokslininkų tyrimus. Štai 2016 metais tarp populiariausių dovanų, teikiamų šiandien, yra nemažai kosmetikos priemonių, kvepalų, vaikams, be abejo, teikiami žaislai, saldumynai (rašo Rasa Paukštytė-Šaknienė, Jonas Mardosa, Žilvytis Šaknys, Irma Šidiškienė). Imant bendrai visame pasaulyje dovanojamas šiuolaikines dovanas – dominuoja išmanieji prietaisai, knygos bei ypač pastaruoju metu populiarėjančios dovanų kortelės.
Seniau, kai tik į Lietuvą atkeliavo kalėdinės eglutės, iš pradžių buvo dovanojami skanumynai ir eglutės žaisliukai. Tuo tarpu Vakarų Europoje kalėdinės dovanos iš pradžių buvo skirtos tik vaikams. Reklaminės afišos, spausdintos Pirmojo pasaulinio karo metu, buvo skirtos vaikų žaislams. Antai tokiose parduotuvėse, kaip garsioji „Galeries Lafayette“ Paryžiuje vitrinos buvo pripildytos žaislais. Vaikams pirkdavo alavinius kareivėlius, mašinėles, lėles ir t.t. Ir tik vėliau žmonės pradėjo pirkti dovanas ir suaugusiems.
– Ar yra žinių, kas buvo dovanojama sovietmečiu?
– Sovietmečiu atsirado dvi datos. Oficialiai buvo skatinama švęsti Naujuosius metus, tačiau tikresne švente žmonės vis tiek laikė Kalėdas. Kai kuriose šeimose nusistovėjo tradicijos teikti dovanas per Kalėdas ir kažką nedidelio per Naujuosius metus. Tiesa, buvo dovanojama tai, ką buvo įmanoma įsigyti, bet atskiro sąrašo, kas buvo populiariausias objektas, įvardinti negalėčiau. Įdomu tai, kad žmonės visais laikais, net ir dabar, labai vertina savos gamybos daiktus. Tai gali būti susiję su tuo, kad žmonės vertina skiriamą laiką ir dėmesį.
– Suintrigavo jūsų tyrime cituojamo Jacques'o Derrida mintis, kad tikra dovana yra bereikšmė.
– Taip, J.Derrida dekonstruoja šį fenomeną, teigdamas, kad reikšmę turinti dovana nebėra dovana. Tai jau yra kažkas kita – atsiprašymas, atsidėkojimas, mainai, o tikroji dovana yra tai, ką žmogus duoda dovanai (taip, turime tokį žodį žodyne). Filosofo manymu, tikrų dovanų neįmanoma apčiuopti, jos neturėtų būti susaistomos jokiomis kitomis reikšmėmis, iš to kyla dovanos neįmanomybė.
– Disertacijoje atsiranda įdomi skirtis tarp dovanos, mainų ir kyšio. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kuo šie dalykai skiriasi?
– Čia verta dar kartą pakalbėti apie dovanas gydytojams. Kyšio klausimas domino ne mane vieną, taip pat ir kitas mokslininkes, kaip antai Kristiną Šliavaitę, Rimą Praspaliauskienę, Eglę Kavaliūnaitę-Ragauskienę. Čia būtų galima daryti vieną skirtį, kurią atskleidė ir vienas iš mano kalbintų respondentų. Pasak jo, tie, kurie teikia dovanas gydytojams prieš procedūrą, ją duoda kaip kyšį, tikėdamiesi paveikti specialisto pastangas. Tačiau atsidėkojantys po gydymo dovanoja nesuinteresuotai. Kartais neša atsidėkojimo dovanas kasmet, net ir seniai pasveikę. Net jei žmonės to sąmoningai neįvardija, galbūt kažkur giliai išlieka tikėjimas, kad tai padės išlaikyti sveikatą.
O mainai savo gryniausia ekonomine prasme nesukuria jokio įsipareigojimo. Štai paprasčiausia situacija parduotuvėje – įsigydami prekes net nežinome pardavėjos vardo ir neturime jokių asmeninių ryšių. Tuo tarpu dovana visada numato ateitį ir būtinybę kažkada vėliau atsilyginti arba įteikti dovaną atgal.
Yra netgi toks užnuodytos dovanos fenomenas, aprašytas taip pat J.Derrida. Anot jo, dovana, už kurią laikui bėgant nebus atsilyginta, gali tapti „užnuodyta“, turinti galią griauti santykius. Nesulaukę atsilyginimo žmonės gali imti jausti nuoskaudą ir net įsižeisti.
– Ar dažnai būna, kad žmonės dovanoja „užnuodytas“ dovanas?
– Paprastai žmonės nesistengia elgtis piktybiškai, tačiau pasitaiko atvejų, kad dovanojama iš reikalo. Tokie daiktai tampa savotiška valiuta, keliauja iš rankų į rankas. Čia įeina kvepiančios žvakės, kalėdinės kojinės ir t.t. Net ne vienas pašnekovas yra pasakojęs, jog viena dovana apsuko ratą ir sugrįžo pas jį patį (juokiasi).
– Ar šventinės dovanos taip pat dovanojamos su užkoduota žinute į ateitį?
– Švenčių metu ypač svarbus pats santykis tarp žmonių. Mes atsirankame, kam ir ką dovanosime – šis žemėlapis nubrėžia tuo metu aktualių santykių ribas. Nors kai kurie informantai pasakojo, kad jie nebūtinai kiekvienais metais kažką dovanoja, pavyzdžiui, savo geriausiems draugams. Bet kartais susikaupia kažkoks įkvėpimas ir įteikia ypatingą dovaną.
„Tik nieko nepirk, man nieko nereikia“
Tiesa, keičiantis dovanomis santykiai nebūtinai yra lygiaverčiai. Galima išskirti besirūpinančiojo ir to, kuriuo rūpinamasi, skirtumą. Čia atsiranda dar vienas aspektas, kad kai kurie žmonės nebūtinai nori priimti dovanas. Tai būdinga ypač vyresnės kartos žmonėms: „Tik nieko nepirk, man nieko nereikia“. Tai galima suprasti taip, tarsi jie patys vis dar nori būti besirūpinančiojo vaidmenyje. Tuomet nutinka įvairiausių istorijų – būna, kad vaikai nori „apgauti“ tėvus, sakydami, kad čia atnešė Kalėdų Senelis.
– Rodos, atsiranda galios santykiai.
– Taip, nes dovana numato žmogaus įpareigojimą. Kažkas kažkam lieka skolingas. Tas žmones gali nuteikti nebūtinai maloniai, nes būna tokių dovanų, kurias gavęs jautiesi nepatogiai, nes draugystė nebūtinai yra vienodo lygio.
– Savo tyrime rėmėtės struktūralistais kalbotyrininkais. Kodėl žodinis palinkėjimas gali menkiau suveikti nei dovana arba atvirkščiai?
– Dovana iš tiesų veikia kaip kalba. Abu dalykai yra tarsi ženklai, koduojantys tam tikras reikšmes. Kitaip nei žodis, viena dovana gali būti daugiaprasmė, tarsi visas pasakojimas. Pavyzdžiui, emigrantų siunčiamos dovanos giminaičiams Lietuvoje arba atvirkščiai. Jose telpa meilė, rūpestis, ilgesys, noras išlaikyti bendrą kultūrinę tapatybę bei sumažinti atstumą. Taip, pavyzdžiui, užsienyje gyvenančių giminaičių vaikams dovanojamos lietuviškos knygos su tikslu, kad šie atsimins jas užaugę. Įdomu yra tai, kad šią žinutę net ir be žodžių gaunantieji dovanas supranta. Pavyzdžiui, viena iš pašnekovių pasakojo apie dovanos dėka atkurtus santykius su močiute, su kuria buvo praradusi ryšį dar paauglystėje ir patyrusi atstūmimą. Praėjus dešimtmečiui močiutė per brolius perdavė dėžutę su anūkei brangiais daiktais – rožančiumi, žiedu ir šinjonu, su kuriuo būdama maža pašnekovė mėgdavo žaisti. Šie trys daiktai tapo tarsi relikvija, parodė močiutės šilumą ir norą bendrauti. Nuo to laiko, respondentė kasmet pasimato su močiute bei apskritai palaiko glaudžius ryšius. Nuostabu, kad žmonės susikalba dovanų kalba.
