Penktadienį vakare po sunkios ligos užgesusį M.Martinaitį į paskutinę kelionę išlydėjo gausiai susirinkę ir visą Šv.Jonų bažnyčią bei Vilniaus universiteto Didįjį kiemą užpildę jo kūrybos gerbėjai, kultūros visuomenės ir valdžios atstovai, bičiuliai ir artimieji. Kunigas Julius Sasnauskas susirinkusiuosius pakvietė maldai ir atsisveikinimui su iškiliu mūsų visuomenės broliu. Skambant Šv.Jonų bažnyčios varpams, procesija, kurios priešakyje ėjo tautiniais drabužiais pasipuošę jaunuoliai, su poeto karstu simboliškai stabtelėjo Vilniaus universiteto M.K.Sarbievijaus kieme – taip pagerbtas M.Martinaičio darbas Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas iš Vilniaus universiteto palydėtas į Vilniaus Antakalnio kapines, kuriose amžinai ilsėsis Menininkų kalnelyje.
„Šiandien atsisveikiname su vienu didžiųjų mūsų poetų, kurį galime vadinti tautos poetu, kurio balsą ir žodį girdėjo net tie, kurie neskaitė poezijų knygų – žodis pasiekdavo visus Lietuvos žmones. Jis atstovavo visiems tautos lūkesčiams, prisidėjo prie mūsų nepriklausomybės bylos, stovėjo prie Sąjūdžio ištakų ir jo dėka mes šiandien gyvename laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje“, – atsisveikindamas su M.Martinaičiu, sakė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas.
Stovėdamas Menininkų kalnelyje, Krašto apsaugos ministras ir Valstybinės laidojimo komisijos pirmininkas Juozas Olekas artimųjų paprašė leisti kreiptis į didįjį poetą ir gerbiamą visuomenės veikėją betarpiškai.
„Mielas Marcelijau, tavo Kukutis sėdėjo ir dūmojo, atėjęs iš jaunystės, tavo šiek tiek naujai sueiliuotas, jis pragyvena ir tave. Tikiu, kad dar ne vienai kartai jis sėdės ir dūmos savąsias tiesas. Tu rašei, kad gyveni ir klausei, kas tas gyvenimas – rašydamas galbūt net pralenkei savo gyvenimą, kai prieš 45 metus sueiliavai „Balandžio sniegą“. Šiandien balandžio sniegas vėl su tavimi ir su mumis“, – atsisveikinimo kalboje pastebėjo J.Olekas.
Marcelijus Martinaitis – ne tik poetas, bet ir žmogus, kuriam visada rūpėjo ir skaudėjo Lietuvos likimas, Lietuvos ateitis.
Sąjūdžio bendražygių vardu kalbėjęs profesorius Bronislovas Genzelis pabrėžė, kad šiandien išlydėjome vieną iškiliausių Lietuvos žmonių, kuris stoja į „tokių gigantų kaip Mažvydas, Donelaitis, Maironis, Justinas Marcinkevičius“ gretas.
„Marcelijus Martinaitis – ne tik poetas, bet ir žmogus, kuriam visada rūpėjo ir skaudėjo Lietuvos likimas, Lietuvos ateitis. Jis įrodė, kad net juodžiausiomis okupacijos sąlygomis galima išlikti žmogumi – jis mokėjo apeiti cenzūrą ir parodė, kad net tuo laiku buvo galima kurti. Jis buvo vienas iš Sąjūdžio ideologų. Atgavus nepriklausomybę, matėme, kiek jo akyse buvo džiaugsmo, – prisiminė B.Genzelis. – Tačiau prie jo kapo turiu prisiminti ir Marcelijaus nerimą bei skausmą, kai jis išgirsdavo, kad kas nors gėdijasi būti lietuvis ar pabrėžia pirmiausia esąs europietis. Jis dėl to labai išgyveno, bet buvo tikras, kad tai yra laikinas sopulys – tiesiog žmonės atgavę laisvę nelabai žino, ką su ja daryti. Marcelijus tikėjo, kad tauta subręs ir laukė tos brandos.“
Atstovaudama lietuvių rašytojų bendruomenei ir kolegoms, prie M.Martinaičio tauria kalba atsisveikino ir profesorė Viktorija Daujotytė.
Paskutinis lemties paradoksas, jau seniai ištartas Kukučio lūpomis, paskutinė paradoksali laimė Marcelijui Martinaičiui – gyvam sulaukti savo dienos paskutinės. Gyvam – vadinasi, kūrybingam.
„Paskutinis lemties paradoksas, jau seniai ištartas Kukučio lūpomis, paskutinė paradoksali laimė Marcelijui Martinaičiui – gyvam sulaukti savo dienos paskutinės. Gyvam – vadinasi, kūrybingam. Liko kūrybingas iki paskutinės dienos, iki Velykų: rašė, kalbėjo, atliko paskutinę savo gyvenimo mugę, atsakinėjo į klausimus, skutinėjo margučius – stebuklingus gyvybės ovalus. Lyg ir apėjo visą savo gyvenimą, išleido paskutinį Kukučio leidimą, – kruopščiai parinktais žodžiais kalbėjo profesorė. – Gyvuok, Kukuti, ir toliau keliauk per pasaulį, būk atpažįstamas kaip vienas amžinųjų archetipų, poeto talento iškeltas iš lietuvių prigimtosios kultūros gelmių. Atsisveikiname su paskutiniuoju iš didžiųjų, bet didžiojo valia jau perduota Žemei nelikti paskutiniuoju – tegul taip būna vakar ir visados.“
Nuo M.Martinaičio karsto nuimtą Lietuvos vėliavą J.Olekas atidavė poeto našlei Gražinai Martinaitienei, kuri nuoširdžiai suspaudė ją rankose ir nusilenkusi pabučiavo. Po karių pagarbos salvių nuoširdžiai tėvynę mylėjusiam M.Martinaičiui visi susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną.
„Tik kai poetas miršta, pajunti, ko netekai ir kaip svarbu buvo klausytis jo, skaityti jo komentarus – kiek daug už tų žodžių slypėjo. Kažkas iš didžiųjų Šventojo Rašto tyrinėtojų yra pasakęs, kad ten, kur įžengia poetas, šėtonas netenka dalies savo valdžios. Todėl visi šėtoniški režimai bando nupirkti ar sugundyti poetus, bet Marcelijaus Martinaičio poezija buvo iš tiesos, – palydėdamas velionį amžinojo atilsio, sakė brolis J.Sasnauskas. – Mes, kunigai, dažnai pasikalbame, kad numirti Velykų laiku yra didžiulė Dievo malonė ir dovana. Prisimindamas „Balandžio sniegą“ – pirmojo jo rinkinio pavadinimą, ir tą foną, kuriame jis iškeliavo, balandžio sniegas yra Velykų, prisikėlimo, visą nugalinčios meilės metafora. Šiandien su ta prisikėlimo viltimi ir paleidžiame Marcelijų Martinaitį, tikėdami, kad jis kažkokiu kitu būdu tęs buvimą su mumis.“
Beveik su tais žodžiais, M.Martinaičio karstui pasislėpus žemėje, pro Antakalnio kapines praskrido būrys gandrų. Susirinkusieji užvertę galvas stebėjo šią ženklu tapusią gamtos išdaigą ir nulydėjo ją vilties šypsenomis – su panašiu šypsniu iš fotografijos į laidotuvių dalyvius žvelgė ir M.Martinaitis.