1. Pirmas prisiminimas. Važiavimas paryčiais autostrada atostogų link.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Ateik į svečius
3. Gražiausias keiksmažodis. Tie, kurie personifikuoja gyvūnus.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Atvira, geranoriška ir tvirta.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Pirmoji moteris Lucy.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Mick iš Carson McCullers romano „Širdis – tai vienišas medžiotojas“ („The Heart Is a Lonely Hunter“).
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Fatih Akin filme „Galva į sieną“ („Gegen die Wand“ / „Head-On“).
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Nieko netrūksta. Įvairovė jau ir taip milžiniška.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Virginijos Vulf „Savą kambarį“.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Arvo Pärt muzika.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Vietą, nugriautą del fanatizmo, kaip Niujorko bokštai dvyniai.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Maža kavinė mieste, įsikūrusi „ant kampo“ ir leidžianti stebėti gyvenimą aplink.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... alyvas arba pakalnutes.
14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš... nustebau.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Kuo skiriasi prancūzai nuo lietuvių?
16. Nė už ką negalėčiau... dalyvauti TV pramogų laidose.
17. Jaučiuosi nuoga be... akinių.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. O gal atvirkščiai – neabsurdiškiausias. Kai darai kokį projektą ir abejoji, ar verta, svarbiausia, kad jis tau patiktų. Bet kokiu atveju turi bendraminčių ir jis jiems irgi patiks.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... daržovių įvairovės.
20. Katarsis – tai... kai atsiranda gyvenimiškos delionės dalis ir viskas, rodos, stoja į savo vietas su visais niuansais ir atspalviais.
– Garsiniai pasivaikščiojimai ar jūsų projektas „Kita stotelė – stotis“ kviečia miestą patirti kitaip – jį išgirsti. Koks jums Vilnius užmerktomis akimis?
– Tai yra bažnyčių varpų skambesys, troleibusų garsas, dainos, dainuojamos per šventes, ir himnas. Vienas garsas, kuris dingo, bet liko atminty, yra mašinų signalizacija.
– Į prancūzų kalbą išvertėte Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą apie tremtį „Sibiro haiku“. Kokie kalbos ar konteksto niuansai sunkiausiai pasiduoda vertimui?
– Jurgos tekstas labai poetiškas ir kartais labai koncentruotas. Kartais nors prireikia daug žodžių esmei atskleisti, grafinio romano žanre vietos ribota. Sunku perteikti ir istorinius niuansus, kurie Lietuvoje žinomi, bet ne Prancūzijoje jaunam skaitytojui. Kita vertus, įdomu ne visą laiką pateikti supaprastintą viziją. Prancūzijos istorija irgi nepasižymi vien tik balta ar juoda spalva. Taip įmanoma įsigilinti ir suvokti daugiasluoksnę realybę.
Sunku perteikti ir istorinius niuansus, kurie Lietuvoje žinomi, bet ne Prancūzijoje jaunam skaitytojui.
– Jūs – knygos prancūzų kalba„Lietuviai“ („Les Lituaniens“) autorė. Taip pat esate sakiusi, kad kartais atrodo, jog apie Lietuvą žinote netgi daugiau nei pirmoji nepriklausomybės karta. Ji šiandien skaičiuoja panašiai tiek metų, kiek jūs Lietuvoje. Kokia ši lietuvių karta jūsų akimis?
– Manau, kad ji labai smalsi. Domisi savo šalimi, miestų istoriją. Griebia įvairiausią patirtį Lietuvoje ir užsienyje. Susidūria su visai kitokia realybe nei jų tėvai. Dialogas tarp kartų gali tapti labai aštrus.
