Marija Kavtaradzė: apie pavykusias istorijas, keiksmažodžius ir Žalgirio stadioną

1. Pirmas prisiminimas. Prisimenu kaip su sese ir savo pirmuoju žaisliuku – spalvotu šuniuku raudonais plaukais – Palangoje važiuojam karieta.

2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdama kalbėti. Pasiilgčiau keiksmažodžių.

3. Gražiausias keiksmažodis. Man gražūs rusiški keiksmažodžiai. Išskyrus tuos atvejus, kai jie nukreipti į konkretų žmogų.

4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinama. Paprastas, geras žmogus.

5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. J.D.Salingeris, dainininkė M.I.A., aktorius Steve'as Carellis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Steve'as Carellas

6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Franė ir Zujis iš apysakos „Franė ir Zujis“ (J.D.Salingeris).

7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Gyvenimui Jimo Jarmuscho „Paterson“, atostogoms Luca Guadagnino „A Bigger Splash“ arba „Call Me By Your Name“.

8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio… kurį sukūrusi užsidirbčiau labai daug pinigų ir galėčiau nusipirkti laivą.

9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau… Yra filmų, kuriuos žiūrėdama galvoju: „Va, tokį norėčiau sukurti.“ Pavyzdžiui, Richardo Linklaterio „Dazed and Confused“, Michaelio Lehmanno „Heathers“ ir daug kitų, bet jeigu būčiau juos sukūrusi, negalėčiau jais mėgautis ir daug kartų žiūrėti, tad, matyt, išties nenorėčiau būti jų sukūrusi.

10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Simon and Garfunkel „El Condor Pasa“. Dar, manau, visai juokinga būtų, jei grotų „Queen“ „Don’t Stop Me Now“. Būtų paskutinis mano bajeris.

11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Žalgirio stadionas.

Žalgirio stadionas – iš paukščio skrydžio

+11

12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. „Joffė‘s duoninė“ Vilniuje, Šopeno gatvėje. Takas link „Dangaus skliauto“ Druskininkuose, kuriuose mes su šeima gyvenom pirmais mūsų su sese gyvenimo metais.

13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu… popkornus su sviestu, rūsio kvapą, statybinius dažus, nagų laką.

14. Pirmą kartą pasimylėjusi, aš… nesupratau, ar „pavyko“.

15. Klausimas, kurio visada vengiu. Ką dabar veiki?

16. Nė už ką negalėčiau… išsitraukti sau danties.

17. Jaučiuosi nuoga be… žiebtuvėlio.

18. Absurdiškiausias patarimas. „Neliūdėk“.

19. Lietuvoje baisiai pasigendu… žmonių su fizine ir protine negalia viešumoje.

20. Katarsis – tai… fizinis patyrimas, kai atrodo, kad pajutai ar supratai kažką labai svarbaus, kas išties buvo gana paprasta.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Marija Kavtaradze

– Esi scenaristė. Kokią istoriją laikai pavykusia?

– Man pavykusi istorija yra tokia, kuri tave verčia jausti, pergyventi ir kurią nenuobodu sekti. Žiūrint, skaitant ar kuriant istoriją, man yra be galo svarbu ir autoriaus tiesos pajautimas, pagarba ir meilė istorijos personažams bei žiūrovams / skaitytojams.

– „Lietuviškas kinas“ populiarioje vaizduotėje yra tapęs ilgų kadrų, melancholijos ir lėto vyksmo sinonimu, o „toks lietuviškas“ – be didesnių paaiškinimų suprantamu filmo apibūdinimu. Kaip reaguojate į tokias nuostatas?

– Man tai tiesiog skamba kaip senas ir nebejuokingas bajeris. Girdint tokias kalbas (o jas dažniausiai girdžiu iš žmonių, kurie išties nežiūri lietuviškų filmų) tiesiog būna nejauku. Ne dėl to, kad priimčiau tai asmeniškai ar mane skaudintų nepagarba lietuviškam kinui. Tiesiog klausant tokių nuostatų ar bajerių apie lietuvišką kiną, jausmas panašus kaip girdint, kai žmogus pasakoja tą patį anekdotą penktą kartą, kai jis nebuvo juokingas net pirmąjį.

Girdint tokias kalbas tiesiog būna nejauku.

– Ką manote apie kategorijos „moterų kinas“ egzistavimą? O gal apie kiną veikiau derėtų kalbėti kaip apie „gerą“ arba „blogą“?

– Nuoširdžiai nesuprantu tokių kategorijų ir tai sakau net nesimaivydama ar „rodydama poziciją“. Tiesiog nesuprantu. Aš manau, kad tiek kūrėjai, tiek žmonės apskritai yra per daug skirtingi, kad galima būtų juos skirstyti į tokias siauras kategorijas.

Šiaip aš labai laukiu dienos, kada nebeatsakinėsiu į klausimus apie moteris ir kiną, nes kiekvieną kartą apie tai kalbant galvoju, kad galėčiau kalbėti tiesiog apie kiną, filmus. Ir manau, kad gal jau laikas ir pradėti vyrams atsakinėti klausimus apie „vyrų“ ir „moterų“ kiną, nes kol apie tai kalbės tik moterys (o jos nuolat apie tai kalba, nes jų nuolat apie tai klausia), tol atrodys, kad kvailos kategorijos ir standartai yra tik mūsų problema.