Vos tik atvykus į 150 metrų ilgio gatvę, abipus kurios stovi gyvenamieji namai, apjuosti tvoromis, virš galvos praskrido lėktuvas. Jis mums priminė vieną svarbią M.Gimbutienės biografijos detalę, kai Antrojo pasaulinio karo metais mokslininkė kartu su šeima buvo priversta palikti Lietuvą. Vokietijoje apgynusi disertaciją, galiausiai M.Gimbutienė įsitvirtino JAV, kur ir prasidėjo jos kelias į archeologijos mokslo olimpą.
Netrukus gatvėje sutikome porą vaikų, iš mokyklos grįžtančių namo. Parodėme jiems M.Gimbutienės nuotrauką ir pasiteiravome, ar yra ją kur nors matę, ar atpažįsta. Vaikai tikino, kad ne. Išgirdę M.Gimbutienės vardą sakė, kad mokykloje apie ją nieko nepasakoja, tačiau girdėjo kažką vykstant muziejuje. Čia mes priminėme apie šiuo metu Istorijų namuose veikiančią parodą „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“.
M.Gimbutienės gatvėje gyvenančių tėvų atvažiavusi aplankyti jauna moteris mokslininkės fotografijoje neatpažino, tačiau pasiteiravus, kokia čia gatvė, iš karto suprato ryšį tarp gatvės ir moters nuotraukos. Tik spėlioti, kas ji galėtų būti, nesiryžo, sakė nenorinti apsigauti ir prišnekėti kvailysčių. Moteris patikino, jog vargu ar iš nuotraukos kas nors atpažins archeologę, juk šioje gatvėje gyvena nemažai užsieniečių.
Besidairant toliau už akių užkliuvo kiemuose veisiami sodai, augančios obelys. Obelį savo namų kieme dykumoje Jungtinėse Valstijose augino ir pati M.Gimbutienė. Ir tai buvo ne nepatyrusio sodininko naivumas, o begalinis ryžtas ir tikėjimas, jog pavyks, – savybė, lydėjusi archeologę visose gyvenimo srityse, ypač bandant įtvirtinti žymiąsias hipotezes apie Senosios Europos civilizaciją ir ilgainiui Europos tapatybę pakeitusius Kurganų kultūros žmones.
Iš kiemo į gatvę išriedėjusio automobilio vairuotojo pro pravirą langą angliškai teiraujamės, ar atpažįsta nuotraukoje matomą moterį. Neatpažįsta. Tačiau kai paklausiame gatvės pavadinimo, jis suveda, kad Gimbutienė – tai ne tik gatvė, bet ir asmuo. Ar žinote, kas ji tokia, klausiame, o vyras atsako, kad žino, jog ji – archeologė. Tačiau skubėdamas į ilgas kalbas nesileidžia.
Iš kito kiemo išvažiuojantį automobilį vairuoja Algirdas, kurio vardą sužinome kiek vėliau. Pamatęs mokslininkės fotografiją jis šypsosi ir nieko nesako manydamas, kad tai pokštas. Netrukus prisipažįsta, kad tai jo iniciatyva ši gatvė ir buvo pavadinta M.Gimbutienės vardu. Universiteto dėstytojai čia ėmė kurtis dešimtajame dešimtmetyje. Kvartale, kuris buvo jiems paskirtas, gatvėms reikėjo pavadinimų, taip atsirado ne tik M.Gimbutienės, bet ir Algirdo Juliaus Greimo ir Šatrijos Raganos gatvės.
Algirdas pasakoja, kad šioje gatvėje nėra 13 numeriu pažymėto namo, gatvės gyventojai patys susimoka už lauko apšvietimą, o juos visus vienija bendruomeniškumo jausmas, pavyzdžiui, žiemą visi susirenka nukasti sniego.
Lietuvos nacionalinis muziejus, inicijuodamas artimesnę pažintį su pasaulinio garso archeologe Marija Gimbutiene, kviečia visus dalyvauti konkurse, atsakyti į klausimus ir laimėti bilietus į mokslininkės šimtmečiui skirtą parodą arba kasdien praversiančius specialiai parodai sukurtus medžiaginius maišelius. Konkurso klausimus rasite čia. Konkursas vyks iki gruodžio 12 dienos.
