Šią savaitę darbo reikalais lankiausi kalėjime, kur vos penkeriais metais vyresnė kolegė rusiškai šovė man nežinomą tautologinį pokštą apie kažkokius „makaronus“. Nors frazė nebuvo girdėta, supratau, kad tai sovietinio filmo parafrazė. Po valandėlės tuos pačius žodžius pakartojo atsitiktinis nuteistasis. Iš sovietijos paveldėta kultūrinė inercija, sakytum, tebėra įkalinusi mūsų (tautinę, kolektyvinę) sąmonę.
Vaikystėje vieną smagiausių ir mieliausių dainuškų „Ulybka“ iki šiol moku mintinai. Kartais pagaunu save nesąmoningai ją niūniuojantis po nosimi, kaip kitąkart niūniuoji kokį Kernagį ar Mamontovą. Ilgus metus jaučiau sentimentą sovietinei animacijai, nors bent 20 metų pats jos nei ieškojau, nei žiūrėjau. Bandžiau kažkurį filmuką įkišti savo vaikui, bet šis užprotestavo ir pareikalavo Būbos.
