Bet, ei, eini į kiną ar neini? Klausimas turi statistinį pagrindą. Per pandemiją kino žiūrovų skaičius ES susitraukė keturis kartus. Lankomumas, tiesa, atsistato: štai Latvijoje užpernai į minkštus kino teatrų krėslus sudribo 241 proc. daugiau užpakalių negu ankstesniais metais.
Aš kine lankausi jau rečiau nei poliklinikoje, nebent rodo naują skandinavų filmą arba fantastinį blokbasterį (todėl „Kopą II“ būtinai teks pažiūrėt). Kuo toliau, tuo labiau filmai (pirmiausia amerikiečių) kelia prieštaravimų tarp tikrovės ir turinio, prasmės ir pramogos. Kritinė perskyra tarp „holivudinio“ ir autorinio kino sena kaip De Niro ir banali kaip Afflecko veidas. Vis dėlto pastaraisiais metais kino industrija patyrė trikdančią transformaciją, kurios negaliu vienu sakiniu paaiškinti, nors liudiju. Liudiju abejingumu.
