M.Abramovič: „Performansas man reiškia daugiau už objektą“
M.Abramovič 1946 metais gimė Belgrade, Serbijoje, kur tuo metu vyko karas, tad menininkės kūryboje ryškią liniją brėžia vaikystės karo prisiminimai: abu jos tėvai, Danica Rosič ir Vojinas Abramovičius, Antrojo pasaulinio karo metais buvo Jugoslavijos partizanai.
Menininkės vaikystė nebuvo lengva. Motina buvo labai griežta, mušdavo dukrą už tai, jog ši neva „išsišokdavo“. 1998 m. paskelbtame interviu M.Abramovič pasakojo: „Motina visiškai kontroliavo mane ir mano brolį. Man neleido išeiti iš namų po dešimtos valandos vakaro tol, kol man nesuėjo 29 metai.“ Taip pat, anot menininkės, jos tėvų santuoka buvo tragiška. Aprašydama incidentą, kai tėvas sudaužė 12 šampano taurių ir išėjo iš namų, ji sakė: „Tai buvo baisiausia mano vaikystės akimirka“. Galbūt ne be reikalo apie tapimą menininke M.Abramovič yra sakiusi: „Tai buvo būtinybė... vienintelis kelias, kuriuo aš galėčiau egzistuoti šiame pasaulyje“.
Vaikystėje M.Abramovič daug tapė, 1965 m. įstojo į Belgrado dailės akademiją studijuoti šios meno šakos. Tačiau ilgainiui ji susidomėjo performanso meno galimybėmis, o ypač − galimybe naudotis savo kūnu kaip meninių ir dvasinių ieškojimų vieta. Vienas pirmųjų dalykų, įkvėpusių ją kurti būtent performansų meną, buvo jos tėvo draugo Filipo Filopovičiaus, „Art informel“ atstovo, pamoka. Jis patiesė ant grindų drobę, užtėškė dažų, klijų ir pridėjo smėlio. Po to viską apipylė benzinu ir padegė pareikšdamas: „Tai − saulėlydis“. Tai būsimai performansų menininkei, kuriai tuo metu dar tebuvo 14 metų, paliko neišdildomą įspūdį. Ją sužavėjo kūrinio laikinumas bei kūrimo proceso svarba. Menininkė rašė: „Vėliau supratau, kodėl ši patirtis buvo tokia svarbi. Ji išmokė mane, kad procesas svarbiau už rezultatą, kaip ir performansas man reiškia daugiau už objektą.“
Anot M.Abramovič, performansų atlikėjai turėtų nekęsti teatro. Teatras − apgaulė: peilis netikras, kraujas netikras, emocijos − taip pat. Performanse priešingai – jame viskas tikra.
Kūnas, kaip objektas ir kaip priemonė
Menininkė garsėjo darbais, kuriuose dramatiškai išbandė savo kūno bei proto ištvermę ir ribotumą. Pateikdama savo kūną kaip objektą, ji tyrinėjo fizinį pavojų ir kūno išsekimo ribas.
Vienas pirmųjų performansų, kuriame M.Abramovič pasitelkė savo kūną kaip objektą, buvo „Ritmas 10“ (1973 m.). Ji peiliu badė tarpus tarp savo pirštų, vis didindama greitį ir kartais susižalodama. Anot menininkės, kai įeini į performanso būseną, gali priversti savo kūną daryti tai, ko paprastai niekada negalėtum padaryti.
Tačiau vis dėlto vienas ryškiausių ir didžiausio susidomėjimo bei kontraversiškų nuomonių sulaukęs M.Abramovič kūrinys – „Ritmas 0“ (1974 m.). Galima sakyti, jog menininkė tiesiogiai patikėjo save į publikos rankas. Ji šešias valandas nejudėdama stovėjo uždaroje patalpoje kartu su 72 daiktais – nuo rožės iki užtaisyto pistoleto, kuriuos žiūrovai buvo kviečiami naudoti, kaip tik panorėję, pasitelkiant menininkės kūną. M.Abramovič žiūrovams pateikė instrukcijas: „Aš esu objektas. Gali naudoti viską, kad paveiktum mane, naudodamas tai, kas padėta ant stalo. Visa atsakomybė mano. Aš atsakinga net už savo gyvybę. Turi šešias valandas.“
Kyla klausimas, kokia buvo publikos reakcija? Kaip savo autobiografinėje knygoje „Eiti kiaurai sienas“ (2016 m.) pasakoja pati menininkė, pirmas tris valandas žiūrovai, regis, jos drovėjosi, varžėsi. Kažkas padavė vandens, kažkas įteikė rožę. Tačiau po trijų valandų atmosfera publikoje ėmė kaisti. Kažkas rožės spygliais ėmė badyti jos kūną, žirklėmis nuplėšė drabužius. M.Abramovič statiškumas – tylėjimas ir nereagavimas į tai, kas vyksta, lėmė, kad smurtas prieš ją greitai ir dramatiškai išaugo. Vienas žmogus įdūrė menininkei į kaklą ir ėmė čiulpti jos kraują. „Iki šiol turiu randą“, – pasakoja M.Abramovič. Kitas žemaūgis vyras, kuris, anot menininkės, kaip joks kitas žiūrovas, kėlė jai didžiulį išgąstį, paėmė pistoletą, įdėjo į jį kulką ir prispaudė prie menininkės kaklo. Tuomet kilo muštynės, kažkas nustūmė šį žmogų, norėdamas išgelbėti menininkę. Tačiau ji savo sumanymo neatsisakė: net tokią akimirką stovėjo statiška, valdoma žmonių norų tartum marionetė.
Vėliau menininkė apie performansą „Ritmas 0“ pasakojo: „Manęs neišprievartavo vien todėl, kad tai buvo viešas atidarymas, ir vyrai už parankės laikė savo žmonas. Tik kažkas man į tarpkojį įkišo peilį, vėliau – pistoletą. Kažkas pradėjo muštynes. Mane nešiojo, dėjo ant stalo, metė ant žemės. Aš buvau objektas.“
Po šešias valandas trukusio performanso M.Abramovič sugrįžo į save, ir publikos akyse, vietoj objekto, tapo gyvu žmogumi. Kaip ji teigė: „Po šešių valandų aš pradėjau judėti publikos link. Buvau pusnuogė, kruvina ir apsiverkusi. Žmonėms buvo sunku tai matyti, jie pradėjo bėgti iš galerijos tekini. Niekas nenorėjo su manim konfrontuoti kaip su gyva būtybe, žmogumi, o ne objektu.“ Atsibudusi kitą rytą menininkė pažvelgė į veidrodį ir pastebėjo, kad pražilo visas kuokštas plaukų. „Tą akimirką supratau, kad publika gali tave nužudyti“, – prisimena M.Abramovič.
Niekas nenorėjo su manim konfrontuoti kaip su gyva būtybe, žmogumi, o ne objektu.
Įdomu tai, kad kitą rytą į galeriją, kurioje vyko „Ritmas 0“, plaukė tuzinas skambučių iš performanse dalyvavusių žmonių, juos buvo apnikusi baisi gėda, jie atsiprašinėjo ir sakė, jog nežino, kas jiems tą vakarą buvo užėję.
Anot M.Abramovič, šis performansas parodė, kiek toli gali eiti publika, jei menininkas jai leidžia; menininkės tikslas buvo ištirti žiūrovo-atlikėjo ryšį ir kiek toli gali žengti žmogus.
Dar vienas įspūdingas kūniškų ribų išbandymas buvo performansas „Tomo lūpos“ (1975 m.). Menininkė parengė instrukciją, kurioje nurodė, kaip šis meno kūrinys vyks:
Performansas. Sidabriniu šaukštu lėtai suvalgau 1 kilogramą medaus. Iš krištolinės taurės lėtai išgeriu 1 litrą raudonojo vyno. Dešiniu delnu sutraiškau taurę. Skutimosi peiliuku sau ant pilvo išraižau penkiakampę žvaigždę. Įnirtingai plaku save tol, kol nebejaučiu skausmo. Atsigulu ant kryžiaus, pastatyto iš ledo blokų. Karštis iš pakabinamo šildytuvo, nukreipto man į pilvą, priverčia žvaigždę kraujuoti. Likęs mano kūnas šąla. Ant ledinio kryžiaus guliu 30 minučių, kol veiksmą nutraukia publika, ištraukianti iš po manęs ledo blokus. Trukmė 2 valandos.
Po šio performanso menininkė sakė: „Iš pradžių skausmas buvo nepakeliamas. O paskui jis išnyko. Skausmas buvo kaip siena, kurią perėjus atsidūriau kitoje pusėje.“
Galima pastebėti, jog ankstyvoje savo kūryboje menininkė ieškojo skausmo ribų, kartais, atrodytų, jas peržengdama, bet taip atsidurdama kažkur anapus kūno, kažkur, kur kūnas neegzistuoja – egzistuoja tik dvasia. Pirmieji M.Abramovič darbai, viena vertus, išbandė fizinio skausmo, savęs žalojimo, kančios ribas, kita vertus − visuomenės ribas ir moralumą.
Šiuose 7 dešimtmečio performansuose koncepcija derinama su fiziškumu, ištvermė − su empatija, bendrininkavimas − su kontrolės praradimu, pasyvumas − su pavojumi. Šie kūriniai praplėtė M.Abramovič ir žiūrovų pažinimo ribas. Tai taip pat buvo pirmieji menininkės susidūrimai su laiku, ramybe, energija, skausmu. Ir dėl to sustiprėjusia sąmone, ištverme, kurios reikalauja ilgai trunkantis pasirodymas. Šie kūriniai svarbūs vėlesniems M.Abramovič performansams, nes ir vėliau ji neatsisakė glaudaus santykio su publika, be to, menininkės kūno išbandymai toliau reikalavo didelės ištvermės.
Menas per meilę ir pasitikėjimą: „Mes ėjome ties Didžiąja kinų siena, kad atsisveikintume“
1975 m. M.Abramovič persikėlė į Amsterdamą, o po metų pradėjo bendradarbiauti su bendraminčiu vokiečių menininku Franku Uwe Laysiepenu − Ulajumi. Labai greitai menininkai įsimylėjo ir tapo neišskiriami tiek kūryboje, tiek gyvenime. Anot menininkės, Ulajus nebuvo panašus į nieką, ką jai buvo tekę sutikti anksčiau. „Tas vyras buvo viskas, ko norėjau, ir žinojau, kad jis jaučiasi taip pat.“
Jiedu su Ulajumi 12 metų kūrė performansus drauge. Didelė dalis jų bendrų performansų buvo susiję su lyčių tapatybe, reikalavo besąlygiško pasitikėjimo ir ištvermės.
M.Abramovič atskleidžia: „Peilius, pistoletus ir kulkas aš iškeičiau į meilę ir pasitikėjimą.“
Peilius, pistoletus ir kulkas aš iškeičiau į meilę ir pasitikėjimą.
1977 m. buvo sukurtas vienas garsiausių poros performansų − „Nepamatuojamybės“ (Imponderabilia). Jiedu nuogi stovėjo vienas prieš kitą siaurame muziejaus tarpduryje, o žiūrovai turėjo pro juos praeiti, pasirinkdami, į kurį atsisukti, t. y. ar į nuogą vyrą, ar į nuogą moterį.
Kitas didžiulio tarpusavio pasitikėjimo reikalaujantis kūrinys buvo „Poilsio energija“ (1980 m.). M.Abramovič ir Ulajus stovėjo galerijoje, atsisukę vienas į kitą, buvo naudojami lankas bei strėlė. Kol M.Abramovič atgal traukė lanką, Ulajus laikė tiesiai jai į širdį nukreiptą strėlę. Kūrinys truko 4 minutes ir 20 sekundžių, tačiau to pakako atskleisti pusiausvyros ir pasitikėjimo galią.
Kai 1988 m. pora nusprendė nutraukti savo santykius, tai padarė anaiptol neįprastai, ko ir nebūtų galima tikėtis iš M.Abramovič. Atsisveikinimą jie simboliškai pažymėjo performansu „Meilužiai“, kuriame iš skirtingų pusių ėjo Didžiąja kinų siena, kad susitikę viduryje galėtų vienas kitam pasakyti „sudie“.
Energijų apsikeitimas su publika
Išsiskyrusi su Ulajumi, M.Abramovič vėl pradėjo kurti viena, arba kitaip sakant, kurti kartu su publika.
Pasaulinio dėmesio menininkė sulaukė 1997 metais, kai Venecijos bienalėje laimėjo „Auksinį liūtą“ kaip geriausia menininkė.
Šį laimėjimą jai pelnė performansas „Balkanų barokas“. Kūrinys buvo labai aktualus, nes kaip tik tuo metu vyko Balkanų karai. Apie šį kūrinį menininkė rašė: „Kažkur planetoje visada vyksta karas, taigi aš norėjau sukurti universalų darbą, kuris taptų bet kurio karo įvaizdžiu.“
Kažkur planetoje visada vyksta karas, taigi aš norėjau sukurti universalų darbą, kuris taptų bet kurio karo įvaizdžiu
Performanse menininkė valė beveik 2 tūkst. karvių kaulų, įsitaisiusi ant milžiniškos kaulų krūvos, kai tuo metu fone sukosi begarsiai vaizdai iš interviu su jos motina ir tėvu. Tai truko keturias dienas po septynias valandas per dieną. „Smarvė buvo nepakeliama nelyg mūšio lauke gulinčių lavonų tvaikas“, komentavo kūrėja. Grandydama kaulus, M.Abramovič verkė ir dainavo jugoslaviškas liaudies dainas iš savo vaikystės.
„Nepavyksta švariai nuplauti kraujo, kaip nepavyksta nuplauti kaltės, likusios po karų. Aš plaunu šešias valandas, šešias dienas. Kaulai po truputį darosi švaresni. Atmintyje išlieka daugiau nei baisus dvokas“, − performansą komentuoja M.Abramovič.
Anot menininkės, visa „Balkanų baroko“ esmė: siaubingos skerdynės ir kraują stingdanti istorija, po kurių − seksualus šokis, o paskui grįžtama prie dar kruvinesnių baisybių.
Tiek daug gali nutikti, kai žiūri į nepažįstamojo akis ir neištari nė žodžio.
Dar vienas ypatingos fizinės ištvermės reikalaujantis M.Abramovič performansas buvo „Namas su vaizdu į vandenyną“ (2002 m.), įvykęs Seano galerijoje, Niujorke. Performanso metu galerijoje buvo sumontuoti prie sienų pritvirtinti trys atviri kubai, kuriuose menininkė asketiškai gyveno dvylika dienų. M.Abramovič visą tą laiką nieko nevalgė, tik gėrė vandenį, nekalbėjo, miegodavo septynias valandas per dieną, maudėsi tris kartus dienoje. Performanso kataloge menininkė aiškina:
Idėja. Šis performansas kyla iš mano troškimo sužinoti, ar įmanoma apsivalyti pasitelkus paprastą kasdienę discipliną, taisykles ir apribojimus. Ar galiu pakeisti savo energetinį lauką? Ar šis energetinis laukas gali pakeisti publikos ir erdvės energetinį lauką?
Vienas garsiausių, menininkei plačiai išgarsėti padėjusių kūrinių buvo 2010 metais sukurtas performansas „Dalyvauja menininkė“.
2010 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje (MoMA) buvo surengta M.Abramovič darbų retrospektyva „Dalyvauja menininkė“. Parodos metu M.Abramovič pristatė to paties pavadinimo performansą. Tris mėnesius A.Abramovič sėdėjo Niujorko muziejaus vestibiulyje. Tai truko daugiau nei 700 valandų (aštuonias valandas kasdien, be pertraukos), Per tą laiką ji sutiko daugiau nei 850 tūkst. lankytojų. Kiekvienas iš jų galėjo atsisėsti priešais ją ir tyliai pabūti, kalbantis tik žvilgsniu. Žiūrovai tai galėjo daryti tiek laiko, kiek jiems atrodė būtina. Štai vienas dalyvis priešais menininkę išsėdėjo visas septynias valandas.
„Tiek daug gali nutikti, kai žiūri į nepažįstamojo akis ir neištari nė žodžio. Ten buvo tiek vienišumo, tiek skausmo“, – prisimena M.Abramovič.
„Aš iš karto pastebėjau tai, kad priešais mane sėdintys žmonės labai susijaudina. Vos atsisėdę į kėdę daugelis apsiverkdavo – aš irgi. Ar buvau jiems veidrodis? Regis, dar daugiau. Galėjau matyti ir jausti žmonių skausmą“, – prisiminimais dalijosi menininkė.
Buvo ir visiškai netikėtų akimirkų: po 23 metų išsiskyrimo menininkės mylimasis Ulajus netikėtai pasirodė atidarymo dieną ir atsisėdo priešais. Jį pamačius M.Abramovič širdis suvirpėjo. Be to, jis buvo vienintelis, su kuriuo ji užmezgė fizinį kontaktą: „Tai buvo sukrečianti akimirka. Man pro akis prabėgo dvylika gyvenimo metų. Tas vyras man buvo kur kas daugiau nei eilinis žiūrovas. Taigi tą vienintelį kartą sulaužiau taisykles. Uždėjau delnus jam ant delnų, pažvelgėme vienas kitam į akis ir, nespėję nė susivokti, abu apsiverkėme.“
Apie savo kūrinį „Dalyvauja menininkė“ M.Abramovič yra sakiusi: „Šis performansas peržengė performanso ribas. Tai buvo gyvenimas. Vis stipriau jaučiau, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems.“
Po MoMA retrospektyvos M.Abramovič tapo įžymybe, bendradarbiaujančia su tokiomis popmuzikos ikonomis kaip Jay Z, Lady Gaga ir James‘as Franco.
2009 m. menininkė įkurė M.Abramovič institutą (MAI), pelno nesiekiantį performanso meno fondą.
2021 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas „Marina Abramovič: dalyvauja menininkė“.
2016 m. M.Abramovič išleido memuarų knygą „Eiti kiaurai sienas“.
M.Abramovič performansai − tai eksperimentai, kuriais bandoma nustatyti ir peržengti savo kūno kontrolės ribas. Menininkės performansuose vyksta tiesioginiai ir emociniai energijos mainai su visuomene per kūną ir psichiką. „Mes visada gyvenime darome dalykų, kurie mums atrodo patikimi ir saugūs. Niekas nesikeičia, jei viską nuolat darome taip pat. Mano metodas yra toks, kad darau tai, kas mane gąsdina, kelia nerimą. Darau dalykus, kurių nesuprantu ir nežinau. Einu į teritoriją, kurioje niekas dar nėra buvęs“, − savo kūrybą apibendrina menininkė.
Parengta remiantis M.Abramovič autobiografine knyga „Eiti kiaurai sienas“ (2016 m.)
Daugiau skaitykite: Lietuvoje viešinti Marina Abramovič: apie karą ir tai, koks vaidmuo tenka menininkui