– Gal jus dabar galima pristatyti ne tik kaip lietuvių, bet ir rusų rašytoją, dramaturgą – juk jūs rusiškai parašėte pjesę „Rusiškas romanas“, kuri dabar rodoma Maskvoje ir kitur?
– Ne, tai nieko nekeičia. Kalba nėra identiteto dalis. Gali įvaldyti svetimą kalbą, pagroti tuo instrumentu, bet dėl to netapsi rusų rašytoju.
– Bet tam tikru rusų literatūros fenomenu tapote?
– Abejoju. Į mane žiūri kaip į labai įdomų eksperimentą, kaip į žmogų iš svetimos kultūros ir kalbinės erdvės, pabandžiusį rašyti rusiškai, bet aš esu lietuvių rašytojas.
– O kodėl pabandėte rusų kalbą, juk galėjote rašyti lietuviškai – būtų išvertę į rusų kaip ir kitas jūsų pjeses?
– Šiuo atveju buvo sumanymas rašyti apie Levą Tolstojų, naudoti mano perdirbtas „Anos Kareninos“ dalis. Pagalvojau, kad bus labai kvaila, jei rašysiu lietuviškai ir „Aną Kareniną“, po to reikės versti atgal į rusų kalbą arba kokius nors biografinius L.Tolstojaus tekstus reikės perrašinėti lietuviškai, o po to versti atgal į rusų.
Vertybės negali būti grindžiamos principu „aš ginsiu saviškį koks juodas jis bebūtų“. Moralinė atsakomybė yra aukščiau už tautinę. Ir dauguma jaunų žmonių šiandien mąsto būtent tokiom kategorijom.
Nežinojau, kaip man tai pavyks, nutariau tiesiog pabandyti. Labai stipriai pasiruošiau, įvaldžiau Tolstojaus leksiką ir apsidraudžiau, kad nesėkmės atveju teks darkart rašyti lietuviškai, o vertėjas išvers. Kažkaip pavyko.
– Kas buvo redaktorius?
– Redaktorius buvo mano vertėjas Georgijus Jefremovas, šįkart jį pasisamdžiau kaip redaktorių. Buvo labai įdomu, kad redaguodamas mano tekstą, kuriame yra nedidelių paties Tolstojaus tekstų, jis pradėjo redaguoti ir juos.
– Pokalbį pradėti vis dėlto norėčiau ne nuo jūsų darbų Maskvoje, bet nuo jūsų šios vasaros tekstų „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ ir „Aš – ne žydas“. Šiais tekstais jūs visų pirma kvietėte atvykti žmones į Molėtus rugpjūčio 29 d., į nužudytų Molėtų žydų atminimo eiseną. Taip pat kvietėte įveikti tą Lietuvos prakeiksmą. Ar įvyko šis virsmas? Ar mes tapome atviri Lietuvos žydų tragedijai?
– Sakyti „įvyko“ būtų per drąsu, bet jis iš tikrųjų vyksta. Labai daug žmonių daro kažką panašaus, tai jau tampa nesustabdomu procesu. Neseniai buvom Butrimonyse, kadangi a.a. Leonidas Donskis, reaguodamas į Molėtų eitynes, išsakė savo svajonę, kad kažkas panašaus įvyktų ir Butrimonyse, kur gyveno jo seneliai, jie per stebuklą išsigelbėjo.
Į Butrimonių aukų pagerbimą buvo atvažiavęs rabinas iš Londono, kurio artimieji ten taip pat žuvę. Jis priėjo prie manęs, paprašė pasikalbėti ir papasakojo tokią istoriją. Izraelyje, Haifoje, gyvena jo dėdė, kuriam daugiau kaip 80 metų, jis iš Lietuvos, stebuklingai išsigelbėjęs iš kažkurio Kauno geto. Jis niekada neleisdavo savo vaikams tęsti Lietuvos temos, vos tik jos vardas pasigirsdavo, jis visada užsičiaupdavo ir nusisukdavo. „Nelįskit prie manęs su šitu žodžiu „Lietuva“, – tokia būdavo jo reakcija. Šį rugsėjį, sako rabinas, nuvažiavau pas dėdę į Haifą, dėdė pasikvietė mane kambarį: „Žiūrėk, ką aš tau parodysiu.“ Dėdė parodė anglišką jūsų straipsnį „Aš ne žydas“, – sako rabinas.
Nei vaikams, nei sūnėnui nepavyko ištirpdyti jo neapykantos. Tai buvo pirmas atvejis, kai ji sutirpo.
Turbūt sudėtingiausias dalykas istorijoje yra pripažinti savo nusikaltimą. Daug lengviau pripažinti save kaip auką. Tam reikia laiko ir tam tikrų valios, sąmoningumo pastangų. Nemanau, kad tie mano straipsniai būtų ką nors pakeitę, jeigu visuomenė nebūtų tam pribrendusi. Viskas vyksta laiku ir vietoj.
– Pirmajam straipsnyje jūs lyg kokią viziją aprašėte – prezidentė, visi šalies vadovai dalyvauja eitynėse Molėtų žydams pagerbti. Ta vizija juk ir išsipildė?
– Tai buvo svajonė, kuri iš dalies išsipildė. Nors aš paskui buvau pradėjęs galvoti, kad galbūt be reikalo ėmiau kviesti politikus. Gal būtų vertingiau, jei eisena įvyktų be jų. Tada aiškiai matytųsi, kad tai iš žmonių iniciatyvos kilęs renginys. Tai, kad prezidentė atvažiavo ne į eiseną, o keliom valandom anksčiau padėti gėlių, man labai patiko. Ji netempė antklodės ant savęs.
– Jūs rašėte, kad mes vis dar esame linkę būti žudikų, o ne aukų pusėje. Ar stojimas aukų pusėn ir yra tas mentalinis pokytis, kuris, kaip sakote, jau vyksta?
– Ilgą laiką mes savo žydus suvokdavom ne kaip savo bendrapiliečius, o kaip Svetimą, gyvenantį šalia mūsų. Ir stodavom į savųjų pusę – į savo kraujo, savo tikėjimo pusę, nepaisydami teisingumo, nepaisydami nusikaltimų faktų. Vertybės negali būti grindžiamos principu „aš ginsiu saviškį koks juodas jis bebūtų“. Moralinė atsakomybė yra aukščiau už tautinę. Ir dauguma jaunų žmonių šiandien mąsto būtent tokiom kategorijom.
– Ar Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pasitarnavo šitam pokyčiui?
– Manau, kad taip. Ji, turbūt, sukėlė šoką, tam tikrą žmonių susigūžimą. To šoko gal reikėjo, nes po to, jau po mano straipsnių, kurie buvo diplomatiškesni ir rodė išeitį iš viso to, žmonės atrado jėgų link tos išeities eiti.
– Po jūsų straipsnių, be kita ko, buvo sutvarkyta žydų žudynių vieta Molėtuose, atsirado tinkami aukų pagerbimo ženklai. Ar to mūsų sąmonės pokyčio dalis turėtų būti ir tokie konkretūs ženklai visose žudynių vietose?
– Mes dar labai toli nuo idealaus požiūrio į tai, kas atsitiko žydams, gyvenusiems šalia mūsų. Aišku, tie jų kapai, jų atminimas yra labai svarbu. Bet tai tik viena dalis. Man labai patiko Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono metafora. Molėtuose ir kitur mes tarsi nuėjome į žydų kapus, prisiminėme juos ten, o dabar būtų įdomu, jei mes iš kapų eitume į miestelių, miestų centrus, kur pamatytume jų gyvenimo, jų kultūros, istorijos pėdsakus.
Yra minčių apie didelį žydų kultūros ir istorijos muziejų Vilniuje. Kuriame būtų pasakojama apie šią šimtmečiais Lietuvoje gyvavusią kultūrą, o Holokaustas būtų tik dalis to pasakojimo. Į Varšuvos Žydų muziejų ėjau su dideliu skepticizmu, nes muziejų nemėgstu, bet jis mane tiesiog „nunešė“. Praleidau ten tris valandas, bet jų neužteko – toks įdomus, modernus, įtraukiantis muziejus. Ėmiau pavydėti lenkams, kad jie tokį turi. Jei kažką panašaus turėtume Vilniuje, tai būtų dar vienas didelis žingsnis.
– Jau trečią jūsų pjesę – „Išvarymą“ – režisierius Mindaugas Karbauskis stato Maskvos Majakovskio teatre. Kaip susitikote su M.Karbauskiu?
– Ačiū „Facebook’ui“. Prieš kokius 4 metus Mindaugas pasibeldė, tapome „draugais“. Tuo metu kaip tik buvau parašęs pjesę Eimuntui Nekrošiui. Jis porą kartų buvo pradėjęs ją statyti, bet taip ir nepastatė, o aš pasiūliau „Kantą“ Mindaugui. Taip viskas prasidėjo.
– Kaip Maskvoje priėmė „Kantą“, kurį rašėte E.Nekrošiui?
– Puikiai priėmė. Visų pirma ten vaidino sovietinio kino superžvaigždės I.Kostolevskis, S.Nemoliajeva. Spektaklio erdvė pritaikyta 160 žiūrovų, viskas yra labai arti, publika beveik sėdi viename kambaryje su aktoriais, todėl ji veržėsi pamatyti, nors bilietai ir nepaprastai brangūs. Žiūrovų nedaug, o žvaigždės turi gauti didelius honorarus. Bilietai išgraibstomi gerokai iki spektaklių. Kritika buvo labai gera.
Rašydamas aš suvokiau, kad mes labai rizikuojame. Du svetimšaliai ima didžiausią Rusijos genijų ir jį visaip varto. Čia turiu atiduoti pagarbą Rusijos teatrinei visuomenei, kuri be jokios arogancijos priėmė šį spektaklį.
Iš pradžių ir kritikai, ir žiūrovai ėjo į „Kantą“ kaip į labai sunkų filosofinį kūrinį. Jie šiek tiek nustebdavo, pamatę, kad tai iš tiesų komedija. Filosofinė, bet labai juokinga. Tris valandas turi nesustodamas juoktis.
– „Rusišką romaną“ jau rašėte Majakovskio teatrui?
– Taip, man po „Kanto“ pasidarė įdomu pratęsti dialogą su Maskvos publika, su Rusija. Kai vyko pjesės sumanymas, dar nebuvo karo Ukrainoje, tada viskas dar atrodė lengviau nei dabar. Idėja rašyti apie Tolstojų man brendo jau seniai, o M.Karbauskis turėjo idėją inscenizuoti „Aną Kareniną“. Jis pasiūlė tas dvi idėjas sujungti. Man pradžioje jos atrodė nesujungiamos, neaprėpiamos, bet įsigilinęs supratau, kad tai labai geras, tikslus ėjimas.
– Jūs per „Anos Kareninos“ siužetą pasakojate paties L.Tolstojaus biografiją?
– Tolstojus parašė „Aną Kareniną“ šeimos, nelaimingos šeimos tema. Kai jis rašė, jo šeima dar buvo labai laiminga. Tai gal vienintelis (o gal ir ne) atvejis literatūros istorijoje, kai romanas pradeda keršyti autoriui, kai kūrinys ima keisti paties autoriaus gyvenimą. Tuoj po „Anos Kareninos“ Tolstojaus šeimoje prasideda tikra katastrofa, tik gilėjanti su metais, galų gale pasibaigianti tuo, kad jis bėga nuo savo šeimos, ir bėgdamas peršąla traukinyje ir miršta. Man buvo įdomus šis aspektas – kaip kūryba kartais keršija autoriui.
– Kaip Maskvos publika reagavo į lietuvių autoriaus pjesę apie grynai rusiškus reikalus, pastatytą lietuvių režisieriaus?
– Rašydamas aš suvokiau, kad mes labai rizikuojame. Du svetimšaliai ima didžiausią Rusijos genijų ir jį visaip varto. Čia turiu atiduoti pagarbą Rusijos teatrinei visuomenei, kuri be jokios arogancijos priėmė šį spektaklį.
„Kommersant“, vienas svarbiausių vis dar liberalios minties Rusijos laikraščių parašė, kad, ko gero, iš visų L.Tolstojaus teatrinių interpretacijų ši yra labiausiai pavykusi. O interpretacijų yra buvusių labai rimtų. Tai didžiulis komplimentas. Daugelis vadino šį spektaklį praėjusio sezono didžiausiu teatriniu įvykiu. Visi, aišku, laukia „Auksinių kaukių“ nominacijų, bet jau dabar faktas, kad spektaklis nuskambėjo labai stipriai.
– Ar teko susidurti su kokiomis nors cenzūros apraiškomis? Režisierius Konstantinas Raikinas garsiajame savo monologe kalba, kad cenzūra Rusijoje atgyja.
– Cenzūra atgyja, bet kitokiu pavidalu, negu sovietiniais laikais. Kūrėjai patys save pradeda riboti, suvokdami, kad jeigu pasakys kažką neleistino, jiems nutrauks finansavimą, jie nebeturės galimybės statyti, kurti ar rašyti. Tai vidinės cenzūros primetimas, ir man, mylinčiam laisvę, tai gana baisu. Tolstojaus atveju cenzūros patirti neteko, nors ten yra inkliuzų, aiškiai kalbančių apie Rusijos dabartį.
O štai statant „Išvarymą“ cenzūrą patirti tenka, nes ten daug keiksmažodžių, o jau dvejus metus keiksmažodžiai Rusijos mene yra griežtai uždrausti, baudžiama už juos. Pjesė išversta su keiksmažodžiais, bet iš scenos skambėti jie negali, dėl to bandome kūrybiškai pakeisti keiksmažodžius į žodžius, kurie žiūrovo sąmonėje skambės kaip cenzūruoti žodžiai.
– Paminėjote, kad mylite laisvę. Kaip jums regisi, ar Putino vedama Rusija yra laisvę mylinti tauta?
– Rusija šiandien labai giliai serga. Labai baisu, kad jos liga nepersimestų kitur. Šiandien Lietuva man tampa laisvės oaze, nes mes esame apsupti sergančių. Serga Lenkija, serga Rusija, nuo seno serganti yra Baltarusija, iš kaimynų tik latviai dar sveikesni.
Man labai neramu dėl to, kas ten vyksta, aš visomis išgalėmis priešinuosi ir priešinsiuosi tam režimui. Kiekvieną kartą važiuodamas į Rusiją nebežinau, ar mane ten įleis, nes rašau ir kalbu visada taip, kaip galvoju. Vienas dalykas man teikia optimizmo – ten vis dar yra labai drąsių žmonių.
Kažkas emigruoja, kažkas nutyla, bet kartais, kai paklausai, kaip drąsiai kalba kai kurie ten esantys žmonės, tai suteikia vilties, kad dar ne viskas prarasta. Nes juk ne tie 80% vis dėlto sprendžia Rusijos likimą. Aišku, jie gali išrinkti tam tikrą valdžią, bet svarbu žiūrėti, kaip mąsto elitas. O jo, sveikai mąstančio, dar yra. Nežinau, ar ilgam.
Lietuva man tampa laisvės oaze, nes mes esame apsupti sergančių. Serga Lenkija, serga Rusija, nuo seno serganti yra Baltarusija, iš kaimynų tik latviai dar sveikesni.
– O Mindaugas Karbauskis yra drąsus žmogus? Jo karjera Maskvoje buvo svaiginanti. Jis dabar vieno svarbiausių Maskvos teatrų vadovas. Ar jo požiūris į Rusiją skiriasi nuo jūsiškio?
– Mindaugas Karbauskis nėra politiškai aktyvus žmogus. Aš irgi kažkada nebuvau toks. Kol suvokiau (gana neseniai), kad reikia kažkaip dalyvauti tame, kas aplinkui mane vyksta. Mindaugas koncentruojasi į tai, ką daro teatre.
Tai yra galbūt ir neišvengiamybė, nes jeigu jis staiga pradėtų reikštis politiškai, antiputiniškai, jis neišsilaikytų nei tame teatre, nei Maskvoje. M.Laurinavičius savo straipsnyje išima M.Karbauskio frazę Izraelio žurnalistams, kur jis sako, „aš ne iki galo suprantu, kas vyksta.“ Reikėtų pažiūrėti, kas buvo kelios eilutės prieš tai. Žurnalistė klausė apie tai, kad jis dirba su Ivaškevičiumi, kuris aktyviai reiškia savo poziciją, Mindaugui reikėjo amortizuoti tą situaciją. Aš gyvenu Lietuvoje, jeigu man uždarys kelią į Rusiją, tai nebus man tragedija. Mindaugo karjera ir gyvenimas yra toje šalyje, be to, ten jis yra svetimšalis, į jį žiūrima pro padidinamąjį stiklą. Kartais ir mes būkime protingi.
– M.Laurinavičius tame straipsnyje abejoja teiginiu, kad teatro vadovo pozicija Maskvoje nėra susijusi nei su politika, nei su Putino režimu. Ar įmanoma ten kurti apolitiškus spektaklius?
– Nejaugi manote, kad Putinas skiria Maskvos teatrų meno vadovus? Gal į kai kurių didžiausių veiklą jis ir kišasi, bet tikrai žinau, kad M.Karbauskį į tą teatrą paskyrė ne Putinas ir ne Putinas pašalins. Putinas dabar užsiėmęs Sirija ir Ukraina, jam nelabai rūpi, kas vyksta Majakovskio teatre.
– Bet K.Raikinas kalba apie tai, kad įvairias klasikos interpretacijų ribas brėžia pats Putinas…
– Nemanau, kad ribas brėžia pats Putinas, jis yra apsistatęs gana ortodoksiškais žmonėmis, kurie, žiūrėdami į Putiną, tas ribas brėžia. O tą K.Raikino prakalbą aš labai vertinu, ji buvo labai reikalinga šiandieninei Rusijai.
Taip, uždraudus keiksmažodžius kažkokie komitetai pradėjo aiškinti, kad negalima taip interpretuoti rusiškos klasikos, kaip tai daro Maskvos teatrai. Įdomiausia, kad vienas iš pirmų užpultųjų buvo R.Tuminas su savo „Oneginu“. Tokių bandymų kištis į meną daugėja, ir menininkus Rusijoje tai gąsdina.
– M.Karbauskis, kiek suprantu, kol kas režimo prievaizdams nekliūva?
– Ne, nekliūva. Iš tikrųjų tai jis jau buvo susiruošęs išeiti iš to teatro, buvo labai nusivylęs. Iki ateidamas į Majakovskio teatrą jis buvo ant didžiulės bangos, buvo Rusijos teatro viršūnėje, vieną po kitos gaudavo „Auksines kaukes“.
Atėjęs į gana nustekentą teatrą, kurio triumfo laikas jau praeityje, po meno vadovo A.Gončiarovo (E.Nekrošiaus mokytojo, – red. past.) mirties buvo tapęs komedijų teatru, susidūręs su didele inertiška mašina, Mindaugas sunkiai galėjo išlikti ir vadovu, ir kūrybingu menininku. Jis, pvz., turėjo aptarnauti kai kuriuos aktorius ir pan. Aš žinau, kad „Rusiško romano“ sėkmė sustabdė jį nuo to žingsnio, nuo išėjimo. Jis staiga pajuto, kad įmanoma pakeisti tą teatrą, jis nuolat priiminėja jaunus žmones, atnaujina jį. Dabar jau ir teatras mato tą atsiradusią kokybę ir labai vertina vadovą ir nenori jo paleisti.
– Kaip jūs paaiškintumėte šį fenomeną? Lietuviai menininkai daro tokius pokyčius rusų teatre? Esame ne tik Rusijos politikos, bet ir rusų kultūros ekspertai?
– Manau, kad mes nesame Rusijos politikos ekspertai. O dėl kultūros… Lietuva juk yra stipri dviejose srityse – krepšinyje ir teatre. Mūsų teatras labai vertinamas, nes lietuviai sugebėjo (tyčia ar netyčia – nežinau) išgauti rusiškumo ir vakarietiškumo sintezę. Mes esame rusams artimi savo mąstymu ir skoniu, bet šiek tiek arčiau Vakarų. Tai jiems kartais priimtina ir imponuoja. Turbūt iš čia ta sėkmė. Kol kas turime tokius du didelius teatro menininkus Rusijoje – R.Tuminą ir M.Karbauskį. Gali būti, kad po dešimties metų neturėsime nė vieno. Latviai ir estai to nėra pasiekę. Mes turėtume tuo didžiuotis, o ne bandyti įžiūrėti tarnavimą Putinui, kas mane sunervino.
– Jūs nemanote, kad Putino režimas galėtų daryti įtaką Seimo rinkimų nugalėtojui R.Karbauskiui per jo brolį M.Karbauskį, kaip rašo M.Laurinavičius straipsnyje „Ar turėtų R.Karbauskis deklaruoti savo santykius su V.Putino Rusiją mylinčiu broliu?“
– Tai yra absurdas. Galbūt priešingai – per R.Tuminą ir M.Karbauskį mes galėtume daryti įtaką Rusijai?! Kaip jie būdami Maskvos teatrų vadovais gali daryti įtaką Lietuvai? Tai nonsensas. Manęs nežeidžia, kai užsipuolamas R.Karbauskis, bet mane žeidžia, kai užsipuolamas M.Karbauskis. Žmogus, kuris turi tris „Auksines kaukes“ – aukščiausius Rusijos teatro apdovanojimus. Negi jas jis gavo režimo sumetimais? Gal jie ruošė jį, žinodami, kad bus konfrontacija su Lietuva, dalindami jam apdovanojimus, kad vėliau pasodintų jį į teatro meno vadovo kėdę? Kad kažkokiu būdu po to darytų įtaką Lietuvai? Tai kamuolys nesąmonių.
Mes turėtume tuo didžiuotis, o ne bandyti įžiūrėti tarnavimą Putinui, kas mane sunervino.
Kai vyko žymusis Rusijos menininkų pasirašinėjimas po laišku, pritariančiu Krymo aneksijai ir agresijai prieš Ukrainą, Majakovskio teatras buvo vienas iš labai nedaugelio didžiųjų Rusijos teatrų, kuris nepasirašė šito rašto. Tuo metu aš ruošiausi Tolstojaus pjesei ir aiškiai žinojau – jeigu jie tai padarys, aš negalėsiu bendradarbiauti su šiuo teatru. Jie to nepadarė. Nors teko girdėti, kad nukentėjo ekonomiškai.
Po agresijos prieš Ukrainą aš ir pats daug galvojau, ar man tęsti Tolstojaus pjesę. Tai buvo didelio moralinio lūžio situacija. Toliau gilinausi į Tolstojų ir nutariau tęsti tik supratęs, kad jeigu šitas žmogus gyventų šiandien, jis būtų pats didžiausias opozicionierius Rusijoje, jis būtų B.Nemcovas kvadratu. Tada supratau, kad tokį autoritetą reikia kloti rusams ant stalo, rodyti jiems prieš veidą, nes būtent tokių žmonių jiems reikės po to, kai šitie režimai galų gale žlugs. Aš tikiu, kad Rusija vis tiek kada nors taps normalia valstybe. Tada jiems prireiks L.Tolstojaus.
– Kaip sekasi kitai jūsų naujai dramai „Didis blogis“?
– „Didį blogį“ ruošiasi statyti Ukrainos nacionalinis teatras. Girdėjau, kad jų akimis tai kol kas labiausiai pavykęs tekstas apie pačius šviežiausius įvykius Ukrainoje. Magdeburgo teatras Vokietijoje ruošiasi jį statyti, atrodo, kad pjesė gyvens.
O šiuo metu rašau šių dienų aktualijomis grįstą pjesę, politinę distopiją. Ji visų pirma apie Rusiją, bet ir apie Vakarus. Apie dviejų paraleliai egzistuojančių pasaulių – laisvo tolerantiško ir totalitarinio – susidūrimą. Apie priemones, kuriomis laisvas pasaulis turi priešintis, reaguoti į tą, kuris visiškai nesilaiko taisyklių, laužo tvarką. Man labai norėtųsi, kad ta pjesė pirmiausiai šviesą išvystų kažkur Maskvoje. Nežinau, ar tai įmanoma, nes joje jau perskaitoma viskas, kas vyksta Rusijos valdžioje, gyvenime ir pasaulyje. Jei ten nerasiu pakankamai drąsaus teatro, teks gręžtis į Vakarus.
– O kaip Vakarai turėtų elgtis šiame susidūrime? Kaip sulaikyti Putiną? Ar smogti atgal, kad daugiau nenorėtų provokacijų rengti, ar toliau vystyti dialogą, nesvarbu, kad kita jo pusė nesilaiko taisyklių? Yra kokių bendro pobūdžio taisyklių dėl Vakarų laikysenos?
– Dabar, jau žvelgiant iš dvejų metų perspektyvos, manau, kad Vakarai elgiasi gana išmintingai. Karinis atkirtis nebuvo duotas, bet sulaikymas įvyko. Karinis atkirtis iš tikrųjų galėjo virsti Trečiuoju pasauliniu karu. Dabar matome tikrai didžiulį Rusijos ekonominį nuosmukį. Maskvoje tai labai jaučiasi. Brangiuose Maskvos restoranuose maistas kainuoja tiek, kiek Vilniaus kavinėse.
Matome, kaip Putinas pats save įvarė į spąstus. Kaip jis nebegali gyventi be naujo karo, nes jo palaikymas grįstas tik konsolidacija išorės priešų akivaizdoje. Matome, kaip jam sunku būti atstumtuoju, pašalintuoju iš pasaulio didžiųjų bendrijos. Nors jis save tebelaiko didžiuoju, bet iš tikrųjų tapo panašus į banditą, chuliganą, kuris tik neršia tarp tikrųjų didžiųjų, o jie nebenori turėti su juo reikalų. Manau, kad viskas vyksta gana protingai, o Rusijos veiksmuose matau desperaciją.
Aš taip pat sprendžiau, kaip elgtis. Galima padėti kryžių ant Rusijos, nusisukti nuo jos. Yra kur atsisukti, arba galima likti čia ir toliau dirbti. Bet man pasirodė įdomiau dalyvauti ten. Dalyvauti ir galbūt bandyti ką nors mažais žingsniukais keisti. Bent dviejų trijų žmonių sąmonėje. Jeigu visi, mąstantys bent šiek tiek liberaliai, paliks tą šalį, ten bus visiška pelkė.
Manau, kad Rusija vis dėlto yra Vakarų civilizacijos dalis. Jie bando ieškoti to atskiro kelio. Bet juk su Kinija jie neturi jokios giminystės. Tai kultūros, užaugusios ant skirtingų pamatų. Visa rusų kultūra, jų literatūra nuolatos sėmėsi iš Vakarų Europos kultūros. Kartais vėluodama, kartais vietomis aplenkdama. Ir jie neišvengiamai sugrįš į vakarietišką pasaulį.
Interviu parengtas pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje 2018“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
