„Prieš šešerius–septynerius metus turėjau daug kontaktų su suomių teatralais, ten gavau užsakymą apvažiuoti visą Skandinaviją ir parašyti esę apie Skandinaviją Rytų europiečio akimis. Leidausi į kelionę žiemą ir įsimylėjau tą Šiaurę – radau ten kažką labai savo. Taip pat įsimylėjau suomių tautą – pagal savo mentalitetą ji yra ketvirtoji Baltijos šalis, man pasirodžiusi artimesnė už estus, – pasakojo M.Ivaškevičius, jau šią žiemą pristatysiantis iš šios kelionės gimusį pirmą savo režisūrinį filmą „Santa“. – Po viso to norėjosi su Šiaure ką nors padaryti – nufilmavome filmą „Santa“, dabar baigiame montuoti ir gruodžio 27 dieną turėtų įvykti jo premjera.“
Dramaturgas prisipažino, kad jo kūrybai kelionės yra neįkainojamos – tik užsienyje gali pamatyti ir įvertinti, kuo tavo tauta skiriasi nuo kitų. Be kelionių, anot jo, nebūtų gimę daugybė jo kūrinių, tarp jų ir filmas „Santa“ ar pjesė „Išvarymas“.
„Viena vertus tas pasaulis tave keičia, o kai pradedi analizuoti, kaip keitiesi – imi suprasti, kas tu esi. Be to lyginimosi, nežinotume, kas yra gerai ir kas blogai, ar lietuviškas rasizmas yra normalus, ar ne. Tik pamatęs kitą pasaulį, gali įvertinti save, – įsitikinęs M.Ivaškevičius. – Manau, kad tie, kurie rėkia „Lietuva lietuviams!“, turi labai siaurą akiratį, jie tikriausiai nebuvo iš Lietuvos kur toliau išvažiavę.“
Paskutinių šimtmečių istorija rodo, kad Lietuva auga tik okupacijos laiku – kai mums uždaro sienas, mes sėdime namie, o kai sienos atsidaro – mus ištaško į šalis.
Kalbėdamas apie lietuvių tautą, rašytojas pastebėjo, kad mes esame „linkę išsivažinėti“.
„Paskutinių šimtmečių istorija rodo, kad Lietuva auga tik okupacijos laiku – kai mums uždaro sienas, mes sėdime namie, o kai sienos atsidaro – mus ištaško į šalis. Mitas apie sėslią lietuvių tautą yra neteisingas. Bent man žinoma istorija neduoda to pavyzdžių – lietuvis, kur įsmeigia vėliavą, ten ir yra jo tėvynė, – drąsiai kalbėjo M.Ivaškevičius, prognozuodamas Lietuvai pesimistinę ateitį. – Mes niekada neturėjome nei 50 metų ramaus laikotarpio – kodėl tas stebuklas turėtų įvykti dabar? Galbūt tie ateinantys sukrėtimai nebus kruvini, bet jie bus kitokio pobūdžio – galime svarstyti ir apie Lietuvos išnykimą, ir apie anglakalbę Lietuvą.“
Pokalbiui pasisukus apie kalbą, nebuvo užmirštas ir pagal Londone parašytą pjesę „Išvarymas“ pastatytas spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, sulaukęs prieštaringų vertinimų – spektaklis iki šiol muša populiarumo rekordus, tačiau kai kuriuos žiūrovus ir kritikus pribloškė keiksmažodžių kiekis scenoje.
„Ne mano problema, kad kai kurie, vos gavę šviesos spindulį į akis, bėga nesulaukę, kas bus toliau. Keiksmažodžiai žeidžia tik problemų ir kompleksų turinčią publiką. Jie buvo reikalingi man pačiam rašant, kad geriau įsijausčiau – vėliau žadėjau juos išvalyti. Tačiau parašęs supratau, kad jei juos išimsiu – tai bus savotiška cenzūra. Jei daryti eksperimentą, tai eiti iki galo, – savo sprendimą aiškino menininkas. – Tiesa, likus iki premjeros dešimt dienų, atėjęs į repeticiją pamačiau, kad scenoje keikiamasi ištisai – kai aktorius pamiršta tekstą, pauzę užpildo keiksmažodžiu. Ta energija man labai nepatiko ir aš pagrasinau, kad už kiekvieną mano neparašytą keiksmažodį duosiu į teismą. Tai suveikė.“
Keiksmažodžiai žeidžia tik problemų ir kompleksų turinčią publiką.
Bažnyčioje M.Ivaškevičius „Išvarymo“ vaidinti neleistų, tačiau Nacionaliniame dramos teatre, anot jo, yra tinkama vieta.
„Lietuvos nacionalinis dramos teatras nėra auklėjamoji, o meno įstaiga. Tai turėtų būti teatrų teatras, geriausias, bet ne davatkiškas, kuris turi kelti ir kalbėti apie visuomenės problemas. Manau, kad pastaraisiais metais taip ir yra, – sakė teatralu save vadinantis rašytojas. – Aš dažnai būnu nepatenkintas savo pjesių pastatymais, bet „Išvarymo“ atveju to pasakyti negaliu. Po trijų – keturių prieš tai pastatytų mano pjesių, jis buvo šviesa po ilgos tamsos.“
