1. Pirmas prisiminimas. Kai būdamas dvejų metų stvėriau verdančios kavos puodelį ir nusiplikiau pėdą. Tas skausmas labai stipriai įrašė vaizdus, garsus ir kvapus į sąmonę. Dar negalėjau kalbėti, nei, veikiausiai, kurti atsiminimus, bet tas akimirksnis išliko iki dabar. Kaip ir lašo formos randelis ant kelties.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Ačiū.
3. Gražiausias keiksmažodis. Skersamyžis – taip mano diedukas vadino netikėlius.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Esmė tame, kad ne žodžiais norėčiau būti apibūdinamas. Labiausiai veiksmais. Dažnai norisi atsisakyti tapatybės ir pasilikti vien tapsmą.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Jėzus, Buda ir pranašas Mahometas.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Vaikystėjė tai buvo Snusmumrikas iš Trolių Mumių. Dabar kartais norėčiau būti toks kaip jis, bet iš esmės džiaugiuosi esąs kitoks.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Baraka“ (rež. Ron Fricke).
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... Kiekvieną kartą jį patiriant iš naujo nenusibostų.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... scenarijų, kaip išvengti karų ir taršos. Bet kol kas niekas jo nesukūrė. Ar bent jau efektyviai netaiko tų, kurie yra sukurti.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Tyla. Ir žmonių pokalbiai. Jokiu būdu nenorėčiau šermenų – nenoriu ekspozicijai išstatyto savo lavono. Geriausia jei mano kūnas kam nors pasitarnautų po mirties. Galėčiau būti sušertas gyvūnams, panaudotas medicininiais ar humoristiniais tikslais...
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Kai mąstau apie šį klausimą, suvokiu, kad tokių nėra. Tiesa, kartais manau, kad turgus toks, koks jis buvo mano vaikystėje, buvo kur kas tikresnis, stipresnis dalykas nei yra dabar. Kartais pasiilgstu senųjų traukinių ir kai kurių medžių, kuriuos savivaldybė iškerta. Bet labiau norėčiau kurti naujas, dar neegzistavusias vietas. Perfrazavus populiarią frazę – nykime ir leiskime nykti.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Man tai upės krantinė.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... mišką. Nors „pakvaišta“ čia labai netinkamas žodis.
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... man regis patyriau tai, ką Shopenhaueris vadina šėtono juoku, o prancūzai – mažąja mirtimi.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Ką veiksi po ... metų?
16. Nė už ką negalėčiau... Kol neįrodyta priešingai, galiu viską. Kai bandau atlikti tam tikrus veiksmus, kartais suvokiu negalįs jų atlikti. Man regis, kad būtent dabar negalėčiau neegzistuoti. Nors kartais regisi, kad beveik randu savo neegzistavimo daiktinius įrodymus.
17. Jaučiuosi nuogas be... galimybės juoktis. Tuomet, regis, netenku kažko svarbiausio iš savo savasties.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Atsipalaiduok. Veikiausiai nėra labiau kenkiančio patarimo įtampos ar streso kamuojam žmogui.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... saulės.
20. Katarsis – tai... anot Aristotelio, tragedijos žiūrovams sukelti baimės ir pasigailėjimo jausmai, ir tų jausmų išgryninimas, apsivalymas. Yra daug įvairiausių žodžių skirtų nusakyti būsenai ar jausmui, kuriuos žmogui sukelia meno kūrinio patirtis. Mano akimis, dar nėra tokios kalbos, kuri tinkamai aprengtų tą patirtį žodžiais.
– Giedra Radvilavičiūtė vienoje „Knygų mugėje“ sakė, kad rašytojai gali būti arba „iš amato“, arba „nuo Dievo“. Iš viso renginio rašytojų tik jus ir Rimantą Kmitą priskyrė prie pastarųjų. Kaip reaguojate į tokį pasisakymą? Ar ne perdėm idealizuojamas rašymas kaip duotybė?
– Toks įvertinimas mane patį nustebino. Man pačiam labai patiko Giedros kūryba, jos tekstai, mintys. Tiesa, toks apibūdinimas išties stiprus. Pats apie save taip sakyti nedrįsčiau. Manau, kad jei kas tvirtintų savo veiklą darąs „nuo Dievo“ tai jau dvelktų dideliu susireikšminimu. Daugelis tautų valdovų, išžudę tūkstančių tūkstančius žmonių, irgi manė, kad Dievas jų pusėje.
Tačiau jei rezonuojant mano ir skaitytojo mintims bei protams atsiranda galimybė kažkokiai transcendencijai ar metafizikai – mane tai džiugina. Mano akimis rašymas nėra idealizuojamas, bent jau tikrai ne labiau nei kitos meno sritys.
– Dauguma autorių savo pirmuosius kūrinius linkę nutylėti. Ar į savo „Be penkių pasaulio pradžia“ jau galite žvelgti iš laiko distancijos?
– Manau, kad galiu. Į daugelį tekstų knygoje galėjau žvelgti iš distancinės perspektyvos dar prieš išeinant knygai, nes tekstai buvo surinkti per šešerių metų laikotarpį. Žinau, kad Rilke netgi išsižadėjo savo jaunystės darbų. Nematau prasmės to daryti. Kol žmogus nemiršta, visas jo gyvenimas yra kismas.
Mano akimis rašymas nėra idealizuojamas, bent jau tikrai ne labiau nei kitos meno sritys.
Žmogus, parašęs „Be penkių pasaulio pradžia“, skiriasi nuo žmogaus, kuris parašė „praeis“. Ir nuo judviejų skiriasi tas, kuris rašo šiuos žodžius. Kažkiek mano savasties yra sukurta iš praeities. Bet žmogus, ieškantis manyje to, kas parašyta knygose... jis ras daugiausiai dabarties, kuri neįžodinama.
– Kiek autoriui svarbus rašančių bendraminčių būrys?
– Man regis, jam svarbesnis skaitančiųjų būrys. Ir kur kas svarbiau – ne bendraminčių, o kitaminčių, kitatikių, priešų. Tai svarbiau augimui.
