Tai jau trečioji šio žanro knyga, neskaitant eilėraščių rinkinio „Mirtingumo įrodymai“. Ankstesnės „Be penkių pasaulio pradžia“ bei „Praeis“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir net kelių tiražų.
Pats menininkas teigia pastaruosius metus praleidęs gan sėsliai, „kurstydamas šeimos židinį“ ir mažiau rodydamasis viešumoje. Vis dėlto, iš žiniasklaidos akiračio jo pavardė niekada nebuvo pradingusi – žurnalistai rašė apie jo ir aktorės Aušros vestuves, gimusius du sūnus, galiausiai – skyrybas ir šiais metais įvykusią akies operaciją. Net ir šio pokalbio dieną pasirodė informacija apie tai, kad šeima skiriasi oficialiai, o byla jau pasiekė teismą.
Todėl ir šį pokalbį visų pirma pradėjome ne nuo naujos jo knygos, bet gyvenimo viešumoje ir tai, kaip tai veikia kūrybą bei asmeninį gyvenimą.
Savo paties personažas?
– Mano mama, kuriai greitai aštuoniasdešimt, nėra skaičiusi nė vieno tavo teksto, bet išgyvena dėl tavo skyrybų ir vis domisi, kaip Elijui sekasi. O štai į google paiešką suvedus tavo pavardę, man išmetė tokius pasirinkimus: „martynenko žmona“, „martynenko akis“, „martynenko knyga“. Sakyk, kaip tu pats gyveni su šitokiu viešumu ir savo įvaizdžiu, kuris vis traukia žiniasklaidos dėmesį?
– Aš esu dvasinis, protinis ir kūniškas ekshibicionistas, o viešumas – būdas susidoroti su tuo, kas vyksta mano gyvenime, ypač sudėtingomis, skausmingomis patirtimis. Tai galėčiau įvardyti savotiška autoterapija. Kai pats į paviršių iškeliu visokius gėdingus savo dalykus, ir kai apie tai ima kalbėti kiti, man nebelieka kito kelio, kaip tik iš viso to juoktis. Na, o kai juokiesi, tuomet mažiau sureikšmini ir tai, kas su tavim vyksta.
Tenka pripažinti, kad mano paties santykis su savimi yra gan komplikuotas – nuo totalios neapykantos iki absoliutaus narciziškumo. Juokingiausia tai, kad tam tikra prasme tai viena ir tas pats. Kai viduje nekenti savęs, tuomet ieškai išorinio pripažinimo ženklų, kurie leistų išgyventi. Net ir su šypsena lūpose.
Dėl viešumo ar savo įvaizdžio aš specialiai nieko nedarau – neturiu jokios strategijos ar plano. Nėra ir taip, kad man jo nuolatos reikėtų: daugiau nei dvejus santuokos metus gyvenau pakankamai uždarą ir sėslų gyvenimą. Buvau namų židinio kurstytojas, o viešumoje beveik nedalyvavau. Ir, tiesą sakant, jaučiausi gyvenęs visiškai visavertį gyvenimą.
Kai pats į paviršių iškeliu visokius gėdingus savo dalykus, ir kai apie tai ima kalbėti kiti, man nebelieka kito kelio, kaip tik iš viso to juoktis.
Tačiau dar iki rašymo ir tokio viešumo savo gyvenime visada labai mėgau įvairias naujas patirtis. Gal tai yra mano kartos bruožas – baimė praleisti ką nors svarbaus, o kartu ir pasirinkti konkrečią veiklą bei gyvenimo kelią.
Štai kodėl, net ir sulaukęs tokio amžiaus, negalėčiau pasakyti, kad kažkuo tapau. Kita vertus, esu daug ką patyręs ir išgyvenęs. Ir visa tai yra dalis manęs.
– Man susidaro įspūdis, kad tavo trys prozos knygos – tartum trijų sezonų serialas: įvykiai čia gena įvykius, skaitytojas yra vedžiojamas per tavo asmeninį gyvenimą, patirtis, įvykius. Tarkime, tavo ir tėvo santykius, kurie eina iš vienos knygos į kitą ir imi sekti jų dinamiką, galvoti apie tai, kas nutiks, kai tėvas išeis iš kalėjimo – kokia intriga... Arba štai santuoka, du vaikai ir, staiga, skyrybos... Ar rašydamas tekstus kaip savo autobiografiją, nesijauti tapęs savo paties personažu?
– Mes dažniausiai įsivaizduojame, kad mūsų gyvenimai yra labai nuoseklūs ir aiškūs, kad istoriją ir visus įvykius galima sudėlioti ir paaiškinti logiškai. Bet taip nėra. Nuoseklus tėra laikas matuojamas laikrodžiais ir kalendoriais. Visa kita – atsitiktinumų, sutapimų ir nesusipratimų kratinys. Ir žinai, man tai patinka.
Kad ir kaip stengtumeisi gyventi monotoniškai, nuspėjamai, gyvenimas vis tiek ima ir išslysta iš tavo rankų, numatytas kelias pabėga iš po kojų, o tavo planai, įsivaizdavimai tampa dulkėmis.
Kad ir kaip stengtumeisi gyventi monotoniškai, nuspėjamai, gyvenimas vis tiek ima ir išslysta iš tavo rankų, numatytas kelias pabėga iš po kojų.
Jei būčiau tapęs savo paties personažu, turėčiau konstruoti aiškų pasakojimą, žinoti, kur link jis eina, kada pasiekia kulminaciją, kaip – laimingai ar tragiškai – baigiasi. Bet aš nežinau. Jokie įvykiai nėra man pavaldūs. Aš galiu kontroliuot tik tam tikrus sprendimus, nors ir tai dažniausiai nulemia aplinkybės arba vidiniai impulsai.
Tačiau jei į šiuos tekstus žiūrėtume kaip į muilo operą, intrigos, man rodos, juose išties netrūksta. O juk tai visada smagu... Tai suteikia skonį tiek literatūrai, tiek ir gyvenimui.
Nustėrti iš nuostabos
– Tavo kūryboje ir viešuose pasisakymuose apstu apsinuoginimo tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. Bet juk tu esi aktorius, mokantis persikūnyti, todėl – ir suvaidinti arba imituoti atvirumą. Viename naujos knygos tekstų rašai: „Iš esmės vaidyba yra keistas dalykas – grupė primatų kitai grupei primatų kurį laiką apsimetinėja visiškai kitais asmenimis. Antroji grupė dažniausiai paploja.“ Ar šia prasme atvirumas netampa tiesiog preke, savotišku Martynenko brendu?
– Turėdamas daug vaidmenų, gali jaustis saugiau, nes tuomet tikrojo savęs po truputį padalini visiems ir nė viename jų nėra tiek tavęs, kad iš tikrųjų skaudėtų.
Po skyrybų nemažai bendrauju su naujais žmonėmis ir tai man leidžia kurti naujus savo pavidalus, naujas socialines kaukes. To išvengti tiesiog neįmanoma, juk kiekviename mūsų sutelpa skirtingi vaidmenys – sūnaus, tėvo, vyro, žmonos, meilužio, pavaldinio ar direktoriaus. Esminis dalykas yra tai, ar bandome išlaikyti kuo nuoseklesnį, ar, priešingai, kuo prieštaringesnį pavidalą. Dabar man įdomu pažiūrėti, koks skirtingas galiu būti.
Dabar man įdomu pažiūrėti, koks skirtingas galiu būti.
Man nėra svetimas apsimetėlio sindromas – abejonė, šlykštumas ir netikrumas dėl visko, ką darau. Štai kodėl ilgą laiką nuoširdžiai negalėjau priimti žmonių, kuriems patiko tai, ką aš rašau ir ką vaidinu. Man keista, kad žmonės renkasi tokią – įtartiną – literatūrą, kai tuo tarpu yra šitiek gerų ir talentingai parašytų knygų. Bet paskui supratau, kad tai išties yra ne santykis su skaitytojais ar žiūrovais, bet santykis su savimi pačiu. Juk jei aš pats save niekinu, tai nereiškia, kad taip su manimi turėtų elgtis ir kiti... Bet tai priimti nėra taip paprasta, kaip tai pasakyti.
Dabar aš mokausi visa tai priimti, pažvelgti naujai, sugyventi su tuo. Juk, atvirai sakant, kur aš dabar būčiau, jei ne tie geri ir gražūs žodžiai? Be jų būtų liūdniau, žymiai žymiai liūdniau.
– Kiek dabar tau svarbi aktorystė kaip profesija?
– Studijos man davė labai daug – tiek kūrybinio lavinimosi, tiek ir atvertų perspektyvų. Bet dabar tai yra nutolę, atsitraukę. Dramų man visiškai pakanka ir šiapus scenos. Nevilioja ir prastas atlyginimas.
O kur dar didysis mano ego. Juk aktorystė – tai kolektyvinių vizijų įgyvendinimas, kur tenka prisiderinti prie režisieriaus, scenografo, dailininko ir kitų aktorių. Na, o man norisi įgyvendinti savo paties sumanymus, šokti pagal savo dūdelę.
Kita vertus, gražus yra skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimas, bet ir tada norisi viso dėmesio sau, tik sau. Gal todėl aktorystės man dabar yra tiesiog per mažai.
Man norisi įgyvendinti savo paties sumanymus, šokti pagal savo dūdelę.
Per tuos metus suvokiau, kad tobulai vaidinti negali niekas, nes jei galėtų, tiesiog persikūnytų iš vienos asmenybės į kitą ir niekas to nepastebėtų. Žinoma, yra aktorių, kurie prie to labai priartėja, bet jiems tenka labai rimtai darbuotis su savo psichofizika. Tačiau dauguma – ne.
Aš lankydavausi spektakliuose, kuriuose vaidino mano dėstytojai ar aktoriai grandai ir toje vaidyboje atpažindavau juos pačius. Tai dažniausiai būdavo tiesiog kito žmogaus piešimas savimi, tačiau jie vis tiek likdavo tie patys, atpažįstami iš savo pačių gestų, intonacijos ar pakumpusių pasturgalių. Tai tik tiek, tai – tik jie.
O juk norėtųsi kažko visai kitko, netikėto. Pavyzdžiui, kad perskaitęs spektaklio afišą ir aktorių pavardes prie vaidmenų, staiga nustėrtum iš nuostabos negalėdamas patikėti, kad šį personažą suvaidino tas ar ta aktorė, o tu net negalėjai įtarti to.
Mėtant pėdas mažiau skauda
– Grįžkime prie tavo knygos. Tai jau trečia tavo trumposios prozos knyga ir joje, kaip ankstesnėse, ingredientai yra labai panašūs – mokslinės, statistinės bei istorinės žinios maišomos su asmenine patirtimi, atvirumas su atsiminimais, seksualumas su vulgarybėmis, juokas su rimtomis įžvalgomis, plius šiek tiek apie tėvą, ligą, narkotikus, seksą, vaikus. Ar nebaisu yra įstrigti savo paties temose, tam tikrame stiliuje, užsižaisti tuose vaidmenyse ir kalbėjimo manieroje?
– Pasaulyje kasdien nutinka tiek daug naujų, man nepaprastai įdomių dalykų, o ką jau kalbėti apie savo vidines patirtis – ten išvis tamsus ir nenuspėjamas miškas. Tad kam kažką kurti, jei dar neišsemta tai, kas nutinka savaime – užtenka vien fiksuoti ir apmąstyti šią tikrovę.
Bet jei ateityje bus dar bent viena knyga, tikiuosi, kad ji tikrai bus kitokia. Gal net romanas. Man būtų įdomu išbandyti visiškai naują ilgąjį žanrą, naują stilių, susikurti dar neišbandytą savo vaidmenį ir jį išgyventi. Ir būtinai reikėtų išsikelti uždavinį nerašyti apie tėvą, narkotikus ir seksą ir pažiūrėti, ar gali pavykti ir be to. Tai būtų rimtas iššūkis.
– Skaitant tavo tekstus į akis krinta du labai skirtingi pradai – tai cinizmas ir savotiškas dvasingumas. Sakyk, kaip tavy visa tai sugyvena?
– Tikiu, kad viskas gyvenime tėra žaidimas ir kai leidžiame sau žaisti, tuomet išties esame laisvi. Filosofas Sørenas Kierkegaardas sakė, kad tikrovė yra vidinis pasaulis, ir man tai yra tiesa. Nereikia sureikšminti nė vienos pusės – nei sacrum, nei profanum, nes vienu atveju tektų gyventi arba vulgarybėje, arba šventeiviškume. O man patinka jos abi, mėgaujuosi laisvai migruodamas tarp jų.
Tikiu, kad viskas gyvenime tėra žaidimas ir kai leidžiame sau žaisti, tuomet išties esame laisvi.
Kaip tai manyje dera? Užtenka to, kad nesipyksta. Kartais labai norisi pasijuokti iš to, kas šventa man pačiam, arba sureikšminti tai, kas ypač žemiška ir kūniška. Kiek tame įtampos, netikėtumo ir dramos. Kiek kontrasto ir beribio spalvingumo. Tiesiog gražu.
Ne kartą esu girdėjęs žmonių klausimus, nusistebėjimus – kaip galima rašyti tokias šlykštybes? Mano atsakymas – paprastai – imi ir rašai. Tai kaip ir su tais vaidmenimis – mėtant pėdas mažiau skauda. Gali vieną dieną pabūti vulgariu, o kitą – dvasingu. Trečią, žiūrėk, gali sau leisti ir mirti iš nuobodulio.
Tačiau visa tai turi gimti – kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – iš meilės. Net ir cinizmas – juk tai yra akivaizdus meilės trūkumas, kurį žmogus išgyvena kaip būtinybę. Supykęs, įskaudintas išsakau tuos neatitikimus, kurie randasi mano santykyje su savimi pačiu, kitais bei pasauliu. Bet poreikis mylėti niekur nedingta. Tiesiog taip aš išreiškiu meilės ilgesį. Juk net ir teologijos knygose rašome, kad visos nuodėmės, kurias daro žmogus, yra gėrio siekimas, tiesiog blogais būdais.
Tas pats, mano galva, tinka ir kūrybai. Juk jei su kitais daliniesi savo idėjomis, supratimais, įžvalgomis ar patirtimis, visų pirma, pats ir turtėji, nebesi toks hermetiškas.
Kaip mus išduoda mūsų kūnai
– O kaip tuomet savižudybės tema, apie kurią šioje knygoje kalbi tikrai gan nemažai?
– Būna dienų, kai aš netikiu. Niekuo. Net ir tuo, ką dabar prišnekėjau ar anksčiau parašiau. Ir kai aš viso to išsižadu, vienintelis dalykas, kas many dar išlieka – tai noras tikėti.
Dabar esu išgyvenęs šešiolika komų ir antrą savižudybę. Pastaroji – vos prieš pusmetį. Padariau viską, kad tai pavyktų, bet ir vėl prisikėliau. Sakoma, kad jei nepavyko, vadinasi, ne taip stipriai norėjai. Bet aš padariau viską, kad tai baigtųsi... Žinau, kad tai nebuvo didvyriškas žingsnis, bet tuomet tai atrodė vienintelė išeitis.
Dabar esu išgyvenęs šešiolika komų ir antrą savižudybę. Pastaroji – vos prieš pusmetį.
Pabudimai iš komų ir savižudybės man padėjo suprasti, kad mirtis yra labai arti, kad aš perdėm mirtingas. Ilgą laiką man net atrodė, kad tai išties vienintelis tikras dalykas. Bet įdomiausia yra štai kas: tavo sąmonė gali būti priėjusi tašką, kai mirtis išties atrodo vienintelis galimas sprendimas, tačiau kūnas priešinasi iš pačių paskutinių.
Mirties artume kūnas tampa gyvuliu ir kabinasi į gyvenimą net tada, kai nihilistiškai destruktyvi sąmonė yra išsijungusi. Štai taip tave išduoda tavo paties kūnas, kurio didžiausia vertybė – gyventi.
– Tu net apie savižudybę kalbi taip tartum apie pusryčius arba dantų valymą.
– Bet taip ir yra – viskas gan paprasta. Kažkur skaičiau, kad daugelis, net ir primityvių organizmų, susidūrusių su kompleksine problema, visų pirma ją išskaido į daugybę dalių, turinčių tik du galimus sprendimus – taip arba ne, nuliuką arba vienetuką. Ir tai yra vienas efektyviausių būdų išspręsti bet kurią problemą – sąmoningai arba nesąmoningi tai darome mes visi.
Na, o savižudybė. Tai gal irgi tam tikra savigyda, bandymas patirti ne tik skausmą, bet ir gėdą. Galiausiai, tai yra tiesiog patirtis. Žinau, esu nevykėlis, nes pasiekiau tokį etapą, kai šitoks žingsnis atrodė vienintelė išeitis.
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad didingi yra paprasti dalykai, o visa bėda slypi mūsų, mano, lūkesčiuose ir įsivaizdavimuose.
Gyvenime esu tikėjęsis labai daug didingų ir stebuklingų dalykų ir kai visa tai įvyksta, pavyzdžiui, pirmasis pasimylėjimas, supranti, kad tai tėra tik tiek... O juk aš tikėjausi gerokai daugiau, visi Holivudo filmai man buvo įkalę į galvą, kad tai turi būti didinga ir fantastiška. Tad kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad didingi yra paprasti dalykai, o visa bėda slypi mūsų, mano, lūkesčiuose ir įsivaizdavimuose.
Neseniai vykusio vakarėlio metu viena mergina man pasakė, kad geras žmogus nėra jokia profesija. Tuomet aš jai atsakiau, kad man tai visai neblogai sekasi. O jai uždavus klausimą „kas neblogai sekasi?“, supratau, kad, tiesą sakant, niekas... (juokiasi). Nors, bendrąja prasme, gal ir visai neblogai – vėlgi – kaip pažiūrėsi.
Peržengti savo baimes
– Ar yra ribos, kurių negali peržengti? Pavyzdžiui, temų, apie kurias nerašai ir jas pasilieki tik sau?
– Mokausi neatskleisti kitų žmonių paslapčių, nors, atvirai sakant, tai nėra taip jau paprasta. Kartais tiesiog nesuvokiu, kad žmogus su manimi dalijasi intymiu ar diskretišku dalyku ir dėl to ne kartą esu įskaudinęs kitus. Kita vertus, man rodos, paslapčių esmė kaip tik ir yra jų atskleidimas – tame ir slypi visas jų žavesys ir juokingumas. Bent jau man.
Aš pats tyrinėju savo ribas ir bandau suvokti, kaip toli galiu nueiti. Pavyzdžiui, ne taip seniai dalyvavau fetišistiniame vakarėlyje, kurio metu viešai buvau nuplaktas rimbais. Tai buvo labai smagu. Lyg išsipėrus vanta, tik kraujosruvos matosi. Tai irgi buvo tam tikra scena ir nuo to skausmas atrodė savotiškai malonus. Šios savo pusės dar nebuvau atradęs savyje. O dabar apie tai pasakodamas suprantu, kad peržengiau dar vieną ribą.
Man rodos, paslapčių esmė kaip tik ir yra jų atskleidimas – tame ir slypi visas jų žavesys ir juokingumas.
Savo knygose niekada nesu blogai atsiliepęs apie savo motiną arba brolį – iki šiol nebuvo tam jokio reikalo. Bet tai nereiškia, kad negalėčiau su tuo pažaisti.
Žiūrėdamas į savo vaikus mėgaujuosi tuo, kaip jie tiria pasaulį ir dekonstruoja mūsų nustatytas ribas. Taip jie supranta, iš ko tas pasaulis padarytas, ir mokosi kurti. Man rodos, šitoks smalsumas iki šiol gyvas ir manyje.
– Tekste „Depresijos impresija“ prisimeni savo vaikystės nuotrauką, už kurios ir užsikabini, kaip už šviesos ir vilties ženklo. Joje esi penkerių, išsišiepęs su traktoriuku ir ledų porcija rankose. Jei dabar susitiktum save tą iš vaikystės, ką jam pasakytum?
– Dažniausiai savo vaikystę aš atsimenu iš nuotraukų ir man atrodo, kad tai buvo visiškai kitas žmogus, nei esu aš dabar. Žiūrėdamas į tą vaiką aš imu jo gailėtis ir to, ką su juo padarė pasaulis ir gyvenimas. Kuo tu dabar pavirtai, Elijau?
Dabar turėdamas savo vaikų, tai išgyvenu dar jautriau, nes suprantu, kad ir kaip saugosiu, ginsiu ar bandysiu padėti, jų gyvenime taip pat bus visko. Juk kito žmogaus santykis su savimi, kitais ir pasauliu nėra niekam pavaldūs. Ir gal būtent tai ir yra didžiausia mano riba – kad ir kaip dažnai bandau ją peržengti skaudindamas kitus ir žeisdamas juos, tokiu būdu žeisdamas ir patį save.
Kito žmogaus santykis su savimi, kitais ir pasauliu nėra niekam pavaldūs. Ir gal būtent tai ir yra didžiausia mano riba.
Man labai įstrigo Franko Herberto pasakojimas apie vienuoles iš jo romano „Kopa“, kurios visą gyvenimą mokomos nebijoti. Jos turi tokių transcendentinių galių, kad sąmoningai išgėrusios nuodų, nusiunčia enzimus, kurie pakeičia molekuline sandarą ir nuodai jų nepaveikia.
Šios vienuolės nuolatos kartoja štai tokią mantrą: „Aš turiu nebijoti. Baimė yra proto žudikė, ji sunaikina viską. Aš leisiu jai pereiti per save ir stebėsiu kas lieka jos kelyje. Ir aš liksiu, o ten, kur ėjo baimė, nieko nebus.“ Tai galingi žodžiai, kuriuos psichoterapeutai net rekomenduoja žmonėms kartoti ištikus panikos priepuoliams. Ir pats šią citatą dabar dažnai prisimenu ir kartoju sau.
Įdomiausia yra tai, kad šie žodžiai mane skatina daryti tai, ko bijau. Atsiranda net tam tikras stimulas tai patirti. O juk jei kažko bijau, vadinasi, tai man yra svarbu. Sąmoningai dabar bandau siekti būtent to, kas kelia man baimę. Nežinau kaip šis eksperimentas pavyks. Esu visai dar šviežias šiame kelyje. Gal tai bus klaida ir pamatysiu, kad geriau yra saugoti save bei kitus nuo baimės. Nežinau.
Visai neseniai supratau, kad visą gyvenimą jaukintis reikia bent du dalykus: veidrodį ir tylą. Savotiškai tai yra viena ir tas pats: tyla-veidrodis, veidrodis-tyla. Nė vieno iki šiol nesu prisijaukinęs, abu kelia baimę ir atstūmimo reakciją. Kodėl? Įdomu pasiaiškinti ir sau atsakyti. Na, bent jau pamėginti.
