Joms lėšas skirsto 10-ies apskričių Regioninės kultūros tarybos, kurių daugumą sudaro vietiniai, tų apskričių savivaldybių kultūros ir meno kūrėjai bei darbuotojai. Jie nustato, kokių tikslų siekia kiekviena apskritis – sukuria joms skirtus kultūrinius prioritetus. Pagal juos yra skirstomos lėšos. Regioninių kultūros tarybų nariai nuo 2019 m. per penkerius programos gyvavimo metus kultūros ir meno organizacijoms paskirstė 15,76 mln. eurų.
Penkeri metai – galimybė įvertinti, kokie tikslai buvo iškelti ir (ne)pasiekti. Pagrindinis „Tolygios kultūrinės raidos“ programos tikslas – „užtikrinti tolygią kultūrinę raidą visoje Lietuvoje“, skatinant tris mažesnius – „kūrybinių raiškų įvairovę“, „vietos kultūrinį identitetą“ ir „bendradarbiavimą“.
Ar išaugusi kūrybinės raiškos įvairovė prisidėjo prie tolygumo?
Pradėkime nuo „kūrybinių raiškų įvairovės“. Lygindamas padėtį regionuose 2018 m., prieš įsteigiant „Tolygios kultūrinės raidos“ programą, ir šiandien, galiu pasakyti, kad įvairovė išaugo, jei vertiname naujai pasirodžiusias projekto įgyvendinimo formas. Regionuose pradėti įgyvendinti kultūros ir meno projektai, kurie anksčiau buvo itin reti. Pavyzdžiui, jei 2018 m. LKT lėšomis finansuota 1 meno rezidencija, tai 2023 m. tokių buvo net 25 (!). Rezidencijomis ypač išsiskiria Utenos ir Panevėžio apskritys (2023 m. – 8 ir 6), kai Marijampolės ir Vilniaus apskrityse (be Vilniaus miesto) buvo tik po 1 rezidenciją.
Kita vertus, ši iniciatyva dar mažo daigo ar jauno, bet sparčiai augančio medžio, tankiame kultūros ir meno miške pavyzdys. Pakėlę galvas aukštyn matome vis aukščiau augančius medžius ir vis didesnes jų lajas – vis didesnį kiekį festivalių, edukacijų ir kūrybinių dirbtuvių. Kuo toliau, tuo labiau regionuose vykstančiuose projektuose pristatomos tos pačios kultūros ir meno sritys – muzika ir etninė kultūra. Tai signalizuoja, kad dauguma organizacijų vykdo panašias veiklas. Kadangi regionuose vis labiau dominuoja tik tam tikro tipo (formos ir srities atžvilgiu) renginiai, negaliu vienareikšmiškai įvertinti, kiek tokia įvairovė prisidėjo prie tolygumo. Visgi šios formos „tolygiai“ dominuoja kiekvienoje apskrityje.
Vietos identitetas bendruomenėms svarbiausias. O kas toliau?
Antrasis žvilgsnis krypsta į vietos kultūrinį identitetą. 2021 m. Lietuvos kultūros tarybos įvykdyta Regionų organizacijų apklausa (dalyvavo beveik pusė kultūros įstaigų) parodė, jog šis tikslas (tą galiu sakyti drąsiai) yra pasiektas. Net 93 proc. įstaigų į savo įgyvendinamus projektus įtraukė vietinį, savivaldybės kultūrinį identitetą! Taip pat minėta apklausa atskleidė, kad net 64 proc. įstaigų įgyvendino projektus tame pačiame kaime ar miestelyje, kurioje jos yra registruotos. Tai rodo, kad vietinis identitetas dažniausiai yra pristatomas tose pačiose savivaldybėse. Kai kalbame apie „tolygumą“, aš asmeniškai, laukčiau identiteto „kultūros eksporto“ į kitas to regiono savivaldybes (tą pačią apskritį), o gal net ir į visą Lietuvą. Taip apskrities ar net šalies gyventojai galėtų labiau susipažinti su gausybe vietinių Lietuvos identitetų. Aišku, aukštesnio lygio ir platesnė komunikacija yra susijusi su finansavimu. Tam reikėtų daugiau lėšų iš savivaldybių kultūros biudžeto ir (ar) dar didesnio nevyriausybinio sektoriaus, verslo, bendruomenių prisidėjimo ir įsitraukimo į projektų įgyvendinimą. Jei tokio tikslo nekels nei Regioninės kultūros tarybos, nei savivaldybių administracijos, galbūt metas pakeisti šį tikslą?
Bendradarbiavimo skatinimą turi įvertinti kiekvienas
Trečiasis žvilgsnis krypsta į bendradarbiavimo skatinimą. Norėčiau skaitančio šį tekstą paklausti – esate optimistas ar pesimistas? Minėta 2021 m. apklausa parodė, kad pusė įstaigų susiduria su kliūtimis bendradarbiaujant, o kita pusė – ne. Trečdalis įstaigų projektus vykdė su tarptautiniais partneriais. Du trečdaliai – ne. Tokie rezultatai atsiskleidė po COVID-19 pandemijos, todėl šiek tiek prastesni nei 2019 m. Bus įdomu stebėti, kaip situacija keisis ir atsiskleis tolesniuose tyrimuose. Tuo pačiu suprantu, kad ne visos įstaigos yra tokio dydžio, kad galėtų inicijuoti ar dalyvauti projektuose tarptautiniu lygiu. Dėl to ar stiklinė yra pusiau pilna, ar pusiau tuščia – spręsti Jums – gyventojams, kultūros ir meno kūrėjams, Regioninių kultūros tarybų nariams bei politikams.
Tai kas yra tolygumas?
Užbaigiant šią trumpą apžvalgą labai svarbu sugrįžti į pradžią. Ar pasiekę tolygumą, galime nustatyti naujus tikslus? Kas yra laikoma tolygumu? Ar tolygumas yra tai, kad toje pačioje apskrityje gyventojai gali patirti skirtingų kultūros ir meno patirčių? Ar tai, kad Utenos apskrityje įvyksta 8, o Marijampolės apskrityje viena meno rezidencija, galime laikyti tolygia kultūrine raida? Ar tolygumas gali būti vertinamas per kultūros sektoriaus visumą? Tauragės ir Alytaus apskrityse 10 ir 15 proc. Lietuvos kultūros tarybos finansuotų paraiškų buvo iš nevyriausybinio sektoriaus. Utenos apskrityje tokių paraiškų 41 proc. Ar tolygumas yra ta situacija, kai sudėjus visas ar kelias apskritis gautųsi panaši meno įvairovė kaip ir viename iš didžiųjų miestų? O gal tai regionų visumos ir trijų didžiųjų miestų lyginimas? Vėl žvelgiant į biudžetinio ir nevyriausybinio sektorių santykį, matyti, kad regionuose 3 iš 4 paraiškų Lietuvos kultūros tarybai pateikia biudžetinės kultūros organizacijos, Klaipėdoje ir Kaune maždaug kas antra, o Vilniuje – tik 1 iš 4. Panašu, kad diskusija „kas yra tolygumas“ galės tęstis bent tol, kol gyvuos ši programa.
Manau, per penkerius gyvavimo metus „Tolygios kultūrinės raidos“ programa įsivažiavo. Ji tapo žinoma, o kai kurioms organizacijoms netgi yra svarbiu finansavimo šaltiniu, kai yra pritraukiamos Lietuvos kultūros tarybos administruojamos lėšos. Visgi bent vieną programos tikslą gal jau ir galima laikyti įgyvendintu. O diskusija, kokia yra tolygi kultūrinė raida, tikėtina, vyks visą programos gyvavimo laikotarpį.
Dabar programa verčia naują gyvavimo puslapį. Jau suformuoti nauji prioritetai, prasidėjo 2024 m. skirti „Tolygios kultūrinės raidos“ konkursai, veikia naujos Regioninės kultūros tarybos. Jos vertins 2024 m. pateiktas paraiškas, projektuos, kokios iniciatyvos gaus finansavimą. Gal ateinančiais metais regionuose bus didesnė projektų formų ir pristatymų sričių įvairovė? Gal daugiau jų nuskambės visos apskrities ar net Lietuvos lygiu?
