Apie dešimtmetį gyvuojančią ir savo namus pagaliau radusią bendruomenę, centro viziją ir jo veiklas Matas Aerobica pasakoja 15min.
– Kaip gimė idėja įkurti „Empty Brain Resort“?
– Prie to buvo natūraliai „priaugta“. Atsirado poreikis didesnių patalpų, kur mūsų bendruomenė, kuri yra pakankamai tarptautinė, galėtų burtis ir realizuoti savo idėjas Vilniuje. Jau aštuonerius metus oficialiai organizuojame renginius, dar bent trejus metus iki to brendome. Tačiau prieš dešimtmetį tikrai negalvojome, kad imsime, nusipirksime namą ir įkursime kultūrinį centrą. Niekada nerašėme jokių projektų, negeneravome idėjų. Viskas įvyko natūraliai.
– Kaip ši bendruomenė susibūrė ir kas ją vienija? Kiek narių ją sudaro?
– Visų pirma mus vienija bendri interesai – muzika. Tai yra pagrindinis mūsų prioritetas ir tai tikrai nepasikeis.
Kalbame apie alternatyvią muziką, muzika, kuri yra kuriama nesiremiant standartais, įsitikinimu, kad turi būti vienaip ar kitaip suvestas garsas, sudėlioti efektai. Visos studijos dirba panašiai, nes visi priima vienodą skambesį. Jei nebijai klaidų, nebijai „purvino“ garso, nekorektiškai veikiančio instrumento, aritmiškumo ar neintonavimo, tai dar nereiškia, kad tavo kūryba kuo nors prastesnė nei įprasta industrijos produkcija.
Kai pats didžėjauju, aiškiai matau, koks yra muzikos efektas. Jis nepriklauso nuo to, kaip kūrinys sukuriamas – jei žmogui ta daina teikia pasitenkinimą, jam visai nesvarbu, ar ji įtelpa į kanoną. Būtent tokiems kūrėjams visų pirma ir norime suteikti platformą pasirodyti bei kurti. Žanras nesvarbu. Amplitudė – nuo pop iki garso koliažų. Mūsų organizuojamuose koncertuose galima išgirsti industrinės muzikos, avangardo, roko, džiazo. Būna visko.
O kalbant apie pačią bendruomenę... Yra 10 žmonių, kurie prie centro prisideda finansiškai, yra dalininkai. Dar kelios dešimtys tų, kuriems gali paskambinti bet kada naktį. Jei kalbėsime apie visus, kurie bent kažkiek prisideda ir laiko save bendruomenės dalimi, tuomet skaičius išaugs iki 100.
– Kokią centro viziją turite?
– „Empty Brain Resort“ nebus standartiškai įrengtas kultūros centras. Ir nėra aiškaus sprendimo, kaip jis atrodys. Viziją, aišku, turime, tačiau esame tikri, kad laikui bėgant idėjos keisis, nes jos keitėsi iki šiol. Žmonės, kurie čia lankysis, manau, matys pastato pokyčius.
Namo plotas yra 550 kv. m. Beveik pusę namo užims rezidencijos – norime suteikti galimybę menininkams čia apsistoti. Pirmas namo aukštas bus skirtas viešoms erdvėms. Čia vyks renginiai – koncertai, teatro pasirodymai, performansai, bus eksponuojamos parodos, instaliacijos. Centre veiks įrašų studija, ateityje galbūt bus įkurta kavinė.
Planuojame turėti ir internetinį radiją, kuriame bus ir neformalių kalbos pamokų, nes esame tarptautinė organizacija, ir radijo teatro spektaklių, laidų, pokalbių, muzikos transliacijų. Dar viena mano svajonė yra įrengti muzikos fonoteką, kad žmonės galėtų ateiti ir klausytis įrašų. Vienas draugas taip pat turi mintį įrengti kompiuterinių žaidimų kambarį.
Visokių idėjų turime ir norime, kad erdvės keistųsi. Pavyzdžiui, jei rezidencija bus ilgalaikė, žmogus reziduos tam, kad sukurtų vieną kambarį. Ir kol to kambario kas nors vėl nesugalvos perkurti, jis toks ir liks.
– Kaip bus organizuojama renginių programa? Ar turėsite kuratorius su griežtai apibrėžtomis pareigybėmis, ar atrankos procesas bus laisvesnis?
– Mums rašo labai daug žmonių, kiekvieną savaitę sulaukiame pasiūlymų, ypač dėl koncertų. Tačiau tikrai nebus taip, kad kas nori, tas ir atvažiuoja. Mes turime savo kryptį – aišku, nesakau, kad viską darom idealiai, būna ir nusivylimų, bet norime laikytis savo pradėtos linijos.
Muzikinę programą tikriausiai kuruosiu aš, tačiau, manau, turėsime idėjų poolą, ką norime atvežti, įtraukiant ir tuos, kurie prašosi atvažiuoti ir atitinka mūsų viziją.
Atranką panašiai organizuosime ir su kitomis centro veiklomis. Turėsim, pavyzdžiui, kino peržiūras, už kurias taip pat bus atsakingas atskiras žmogus, nors idėjos ir siūlymai taip pat galės būti visų.
– Kaip radote patalpas kultūros centrui?
– Namo pradėjome ieškoti prieš beveik trejus metus, nusprendę, kokio ploto mums reiktų ir ką tose patalpose planuotume veikti. Buvo laikas, kai ieškojome mažiau aktyviai, vienu metu jau buvo nusvirusios rankos. Po to vėl įsikvėpėme. Galiausiai pasiekėme finalą, radę patalpas Naujoje Vilnioje.
– Ar sąmoningai ieškojote vietos, kuri būtų periferijoje, nutolusi nuo didelės kultūrinės koncentracijos miesto erdvių?
– Kalbant atvirai, mes tiesiog žiūrėjome į savo finansines galimybes. Vilniaus centre ar bet kuriame kitame miesto rajone už tą pačią sumą nebūtume gavę praktiškai nieko. Be to, šio pastato erdvės puikiai atitinka mūsų poreikius. Nesiorientuojame į milžiniškus renginius – mums 200 žmonių yra didelė auditorija. Todėl pagrindinės salės, užimančios 126 kv. m., mums visiškai pakanka. Čia turime erdvės ir rezidencijai, ir studijai, ir kavinei. Kai randi tokį variantą, apie rajoną nebegalvoji.
Vienintelis žmones neraminantis klausimas yra susisiekimas. Tačiau nuo centro Naująją Vilnią galima pasiekti per 15 minučių. O ir traukinys iki jos važiuoja – pradėjom juokauti, kad tai turėtų būti pirmoji Vilniaus metro linija.
– Kokiame darbų etape šiuo metu yra centro įkūrimo procesas?
– Dabar procesą galima apibūdinti paprastai. Dabar mes valome ir tvarkome. Namas, kurį nusipirkome, yra buvusi kepykla. Todėl valome riebalus nuo sienų, vežame lauk visus nereikalingus daiktus. Kartu pasirašinėjame sutartis dėl komunalinių paslaugų ir t.t.
Mes, bent jau kol kas, negeneruojame pinigų, tačiau paraleliai jau darome renginius. Turėjome ekspoziciją „Vilniaus galerijų savaitgalio“ metu, spalį laukia keli koncertai.
Manau, tai vienintelis būdas, kaip galime kažką išjudinti. Kol nepradėsime naudoti namo ir nematysime, ko mums patiems trūksta, tol niekas „nepasidarys“. Galbūt mums nepavyks namo atnaujinti ar padaryti jo tobulai funkcionuojančiu, bet manau, kad matydami poreikius, rasime alternatyvių būdų, kaip visa tai įgyvendinti.
– Ar svarstote ieškoti kitų finansavimo šaltinių? Pavyzdžiui, kreiptis finansinės paramos jūsų kuruojamai kultūrinei programai?
– Kultūros rėmimas Lietuvoje dažniausiai yra programų ir projektų rėmimas. Mano galva, čia svarbus ilgalaikis bendradarbiavimas su projekto teikėju, o generuojamas turinys ne visada toks svarbus vertinant paraišką. Dėl to gaila.
Vis tik tam, kad sutvarkytume namą, kad jo būklė neblogėtų, reikia investuoti dar tiek pat pinigų, kiek mes išleidome jį įsigydami. Todėl svarstytume mintį kreiptis paramos būtent dėl pastato išlaikymo, atnaujinimo darbų. Juolab, kad pastatas, nors ir nėra paveldosaugos objektas, yra autentiškas ir tą autentiką būtų galima išsaugoti.
Tačiau paramos prašymas turinio kūrimui idėjiškai prieštarauja mūsų veiklai. Žmonės šiandien gyvena burbule, įsitikinę, kad visi tokiame pačiame burbule gyvena, bet iš tikrųjų pasaulyje yra ir tų, kurie tokiomis nuostatomis nesivadovauja. Būtent tokius žmones mes ir remiam, jiems ir norime suteikti platformą koncertuoti bei pasirodyti. Mūsų bendruomenė nori atstovauti šią kultūrą Vilniuje, tapti erdve žmonėms, kurie renkasi kitokį gyvenimo būdą.
– Kas laukia tų, kurie išlenda iš savo burbulo ir prisijungia prie bendruomenės?
– Šiandien niekas negyvena vien bendruomenės principais, visi turime savo privačius gyvenimus. Hipių laikai seniai praėjo. Tačiau bendruomenės pojūtį, bent dalį jo, gyvenime turėti galima. Svarbu suprasti, kad į tai reikia investuoti laiko, o ne skaičiuoti, pavyzdžiui, kiek kartų tu plovei indus, o kiek – kažkas kitas. Kitas žmogus pradės plauti tavo indus, kai tu išplausi jo indus. O kol jo netraukia indų plovimas, gali valyti automobilius.
Pagrindinis mūsų tikslas – suteikti žmonėms, kurie nori kurti alternatyvą, erdvę, kurioje tam, kad kurtų muziką, nereikia diplomo ar vadybininko. Šiandien, kai pragyvenimo Vilniuje kainos smarkiai kyla, svarbu suteikti platformą žmonėms, kurie nebūtinai turi finansinių galimybių. Tačiau jie patys turės parodyti norą prie mūsų centro prisidėti – ar važiuoti apsipirkti į parduotuvę, ar padirbėti rūbinėj renginių metu, ar kitaip padėti.
– Ko reikia, kad patektum į bendruomenę?
– Šis klausimas, visų pirma, yra apie žmogiškumą. Šiandien tarp mūsų yra žmonių, kurie yra labai skirtingi, tačiau bendruomeniškumo klausimus sprendžia visiškai puikiai. Reiškia, jog yra kažkoks algoritmas, kažkoks taisyklių rinkinys, apie kurį nereikia kalbėti. Nesvarbu, kuo tu domiesi ar kuo užsiimi. Net nebūtinai turi domėtis muzika, kad būtum bendruomenės dalimi. Nėra sąlygų ar taisyklių, ką būtinai turi padaryti, kad patektum į bendruomenę. Mes nekalbame apie sutartis ar oficialius susitarimus. Kalbame apie draugystę.
– Ką reiškia centro pavadinimas „Empty Brain Resort“?
– Jau kurį laiką turėjome interneto puslapį empty brain resalt, kuris egzistuoja ir dabar. Ten galima rasti visus didžiausius mūsų renginius. Atsiradus namui, vietoje resalt („perdruskinimo“) pavadinime pasirinkome žodį resort („poilsiavietė“) O kodėl empty brain? Man atrodo, kad kuo tuštesnės, kuo mažiau informacija užgrūstos smegenys, tuo žmogus geriau jaučiasi ir daugiau gali padaryti. Tai taip pat padeda savirealizacijai.
– Toks ir yra jūsų tikslas?
– Pavadinimą iš tiesų galima interpretuoti labai įvairiai. Dėl to jis man ir patinka.
