– XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvote sukūręs „Szombathy meno marškinėlius“ ant kurių užrašėte teiginį, jog Jūsų menas susideda iš „manifestų, pareiškimų ir kitų kvailysčių“. Kaip savo meninę praktiką apibūdintumėte šiandien, jei kurtumėte dar vienus marškinėlius?
– Marškinėlių tekstą pasiskolinau iš vieno anuomet leisto amerikiečių meno žurnalo. Tai buvo ready-made tekstas, įkūnijęs laikmečio dvasią ir siūlęs nepriimti meno pernelyg rimtai. Deja, tokia lengvabūdiška atmosfera netruko išsisklaidyti. Artėjant dešimtmečio pabaigai, ėmė ryškėti pirmieji Jugoslavijos griūties simptomai. Prieš mūsų akis vyko politiniai-istoriniai perversmai.
Situacija ne ką geresnė ir šiandien, tik dabar jau kiti pasaulio kraštai patiria dalykus, kuriuos mes Jugoslavijoje išgyvenome XX a. 9-ajame dešimtmetyje. Taigi, jei kurčiau marškinėlius šiandieną, jų tekstas būtų kupinas užuojautos.
– Dauguma Jūsų darbų itin politiški. Kada pirmąkart susidomėjote politika ir kodėl? Ar Jūsų darbus reikėtų vertinti kaip politinius pareiškimus, ar kaip atvirus klausimus?
– Vietnamo karo ir Sovietų invazijos į Čekoslovakiją metu man buvo 17–18 metų. Šie įvykiai turėjo didelės įtakos besiformuojančiam mano sąmoningumui, tapau jautrus sociopolitinėms problemoms.
Studijuodamas popmeną, pastebėjau, kad amerikiečiams labai svarbi jų tautinė vėliava. Jiems ji tarsi koks fetišas. Aš pasukau priešinga kryptimi ir dekonstravau Jugoslavijos vėliavą. Žinoma, anuomet tai buvo nusikaltimas, todėl man teko būti labai apdairiam ir neeksponuoti šių savo darbų iki XX a. 10-ojo dešimtmečio. Vėliava išlieka svarbiu mano kūrybos elementu ligi šiol.
Vietnamo karo ir Sovietų invazijos į Čekoslovakiją metu man buvo 17–18 metų. Šie įvykiai turėjo didelės įtakos besiformuojančiam mano sąmoningumui, tapau jautrus sociopolitinėms problemoms.
Politiškas požiūris, be daugelio kitų dalykų, nuolat juntamas mano darbuose ir sudaro nepriklausomą tvirtų asmeninių pozicijų ir atvirų klausimų sistemą. Nesiūlau paruoštų receptų, esu menininkas, ne politikas.
– 1972 m. performanso „Leninas Budapešte“ („Leninini n Budapest“) metu vaikščiojote po Budapeštą, nešiodamas plakatą su Lenino atvaizdu. O 2010–2011 m. įgyvendindamas performansą „Prisiminkite“ („Remember“) Slovakijoje ir Italijoje, pats tapote vaikščiojančiu plakatu su trijų buvusių sovietinių valstybių – Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir Sovietų sąjungos, vėliavomis. Kokių reakcijų susilaukėte iš aplinkinių, atlikdamas tokius provokuojančius veiksmus? Ar sąmoningai siekėte patraukti aplinkinių dėmesį?
– „Leninas Budapešte“ buvo slaptas fotoperformansas. Nesistengiau atkreipti į save aplinkinių dėmesio, nes gatvėse šmirinėjo slapti policininkai. Net negalėjau pagalvoti apie kontakto su praeiviais užmezgimą.
Akcija „Prisiminkite“ vyko jau visai kitokiomis aplinkybėmis ir susilaukė pačių įvairiausių reakcijų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Nove Zamkuose, Slovakijoje, susilaukiau spontaniškų pastebėjimų, kad „anuomet buvę geriau nei dabar“. Venecijoje kaip žmogus-plakatas pasirodžiau visai prieš pat Venecijos bienalės atidarymą. Su plakatais apsilankiau net keliuose paviljonuose. Reakcijos bienalėje ir už jos ribų buvo skirtingos. Vietoj to, kad gatvėse sulaukčiau nepritarimo, prie vietinio italų komunistų štabo buvau sutiktas ovacijomis. Man net buvo pasiūlyta drauge pakelti vyno taures už Sovietų sąjungos atminimą.
– Savo kūryboje kvestionuojate kalbos ir vizualių ženklų santykį. Negana to, esate apie tai parašęs net kelias knygas. Gal galite daugiau papasakoti apie savo semiotinius tyrimus? Kaip viskas prasidėjo?
– Vizualia semiologija susidomėjau labai ankstyvame amžiuje, XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai visoje Europoje klestėjo struktūralistinės lingvistikos teorija. Vaikščiodamas po gimtąjį miestą vis pastebėdavau sulopytas namų sienas, grafičius ant jų, ar tuščius, kadaise plakatais apklijuotus, griūvančių pastatų fragmentus. Stebėdavau ir vienadienius reiškinius, tokius kaip: iš namų sienų styrantys stori elektros laidai arba spalvotos dažų „mozaikos“, papuošusios sienas, ieškant tinkamo atspalvio. Visa tai fotografuodavau. Šie miesto objektai tapdavo mano skulptūromis ir paveikslais (beje, turiu prisipažinti, kad niekada nesu nulipdęs skulptūros ar nutapęs paveikslo). Vėliau šią temą praplėčiau. Ėmiau plėšyti ir perpiešti plakatus, siekdamas parodyti, kaip galima sunaikinti prasmę ir paversti ją ženklu. Tai dar viena mano kūrybos sritis. Vis dar stebiu aplinką, ieškodamas panašių atradimų. Mano paroda pavadinimu „Miesto ženklai“ („Signs of the City“) buvo rodoma Budapešte (Vengrijoje), Sfintu Georgė (Rumunijoje), Zagrebe (Kroatijoje) ir Liublianoje (Slovėnijoje). Šiuo metu ją galima aplankyti Pėčo mieste Vengrijoje.
– Vaizdų ir tam tikrų simbolių dekonstravimas atlieka svarbų vaidmenį daugelyje Jūsų darbų. Štai fotoperformanso „Vėliavos“ („Flags“) metu –dekonstravote blogai atspausdintas Jugoslavijos vėliavas, o ekspozicijoje „Telefotografija“ („Telephotohraphy“) naudojote iškreiptas nuotraukas iš laikraščių. Kodėl deformuoti vaizdai jums tokie įdomūs?
– Dekonstrukcija – tai priemonė išsilaisvinti nuo duotosios lingvistinės būsenos ir patekti į kitą. Kitaip tariant, tai priemonė leidžianti atsispirti nuo duotosios realybės ir patekti į kitą dimensiją, pasiekti kitą įmanomą realybę. Tai kritiškas manevras, parodantis kaip stipriai mes nesame patenkinti mus supančiais dalykais. Žinoma, galime dekonstrukciją laikyti paprasčiausiu lingvistiniu eksperimentu, rodančiu mums, kad kalba negali būti sunaikinama, ji tegali pakeisti savo formą. Klausimas visada išlieka tas pats: kokios priežastys sukelia dekonstrukcijos aktą.
– Jūsų videodarbas „Prasilaužti“ („Breaking Through“) šiuo metu eksponuojamas Kauno bienalės ekspozicijoje, Kauno geležinkelio stotyje. Darbe užfiksuotas Jūsų ilgą laiką slaptai puoselėtas ritualas. Gal galite papasakoti apie šio kūrinio idėją?
– Kai kalbame apie sienų tarp šalių griūtį arba jų pralaidumą Europos sąjungoje, visada aplanko prisiminimai apie griežtą pasienių sargybą, kuri užduodavo galybes klausimų: Kur keliaujate? Pas ką apsistosite? Kiek ilgai liksite šalyje? Kiek su savimi turite pinigų? Mes, Rytų europiečiai, vis dar laikomės šių senų savo įpročių.
Nelengva išskirti vieną kelionę. Tito valdymo laikais Jugoslavijoje, mes turėjome „pasaulio pasus“ leidusius mums keliauti į bet kokį pasaulio kraštą.
Būdamas Jugoslavijos piliečiu (ir vengrų mažumos nariu joje), tapau ir atsidarančių Europos sienų, ir naujai statomų sienų Pietų slavų regione liudininku. Pastarasis reiškinys kėlė susirūpinimą ir liūdesį. Net ir XX a. 10-ajame dešimtmetyje vykusių Jugoslavijos karų metu, aš dažnai keliaudavau į užsienį tam, kad apsilankyčiau meno renginiuose. Dažnai man tekdavo eilėje praleisti 9–10 val. tik tam, kad gaučiau vizą, taigi – turėjau pakankamai laiko apsvarstyti ir net pradėti nekęsti egzistuojančių sienų.
Maždaug 2000-aisiais pradėjau ugdyti naują įprotį: kaskart mano traukiniui artėjant prie sienos tarp Serbijos ir Vengrijos, nueidavau į tualetą, nusišlapindavau ir tą akimirką, kai traukinys kirsdavo sieną, nuleisdavau vandenį. Ilgą laiką tai buvo asmeninis ritualas, apie kurį niekas nežinojo, iki 2007 m., kai nusprendžiau nufilmuoti šį savo veiksmą. Taip pat esu atlikęs ir šio darbo įkvėptą performansą, kurį pristačiau praeitą spalį meno festivalyje Honkonge.
– Šiųmetė Bienalė gvildena kelionės idėją. Kokia kelionė Jums ligi šiol buvo reikšmingiausia? Kokia „siena“ Jums kėlė daugiausiai iššūkių?
– Nelengva išskirti vieną kelionę. Tito valdymo laikais Jugoslavijoje, mes turėjome „pasaulio pasus“ leidusius mums keliauti į bet kokį pasaulio kraštą.
Vis dėlto, gerai pamenu vieną juokingiausių sienos kirtimų. 2009 m. iš Toronto (Kanados), skridau į Kubos salą. Toronte nusipirkau ženšenio ampulių, kad galėčiau jas naudoti Kuboje kaip maisto papildą. Kartu su sūnumi buvome paskutiniai eilėje prie pasų patikros. Manęs paprašė atidaryti lagaminą su ženšeniu viduje. Tikriausiai jiems niekada nebuvo tekę matyti nieko panašaus, todėl man uždavė šimtus klausimų, įdėmiai apžiūrėjo ampules ir galiausiai iškvietė daktarą. Daugybę kartų aiškinau jiems, kad ampulės nėra sprogios ir, kad neturėjau ketinimų paleisti visko į orą. Tai tebuvo augalo ekstraktas naudingas mano sveikatai. Galiausiai jie jo nekonfiskavo.
Grupė žmonių, su kuriais keliavome vienu lėktuvu iš Toronto, ilgai laukė manęs ir mano sūnaus autobuse, nerimaudami dėl tokio delsimo. Kai pagaliau pasiekėme autobusą, radome jo vairuotoją stovintį prie durų. Mano sūnus paklausė, ar galėtų surūkyti cigaretę prieš mums pajudant. Vairuotojas pritariamai linktelėjo ir pats prisidegė cigaretę. Jums reikėjo matyti tuos piktai pro autobuso langą į mus žvelgiančius veidus.
