– „MMLAB erdvė“ pakvietė kolaboruoti mokslininkus ir menininkus bei išvystyti šias skirtingas disciplinas apimančius projektus. Kokią patirtį Tau atnešė tokia prieiga prie pasirinktos temos?
– Man nėra naujiena bendradarbiauti su mokslininkais. Esu įgyvendinęs projektų su skirtingų sričių mokslininkais: nuo inovatoriškų sodininkų iki ląstelių biologės. Vystydamas išskleidžiamas transformacines architektūrines dizaino sistemas, kurias naudoju įvairiose srityse, turiu krūvas straipsnių, disertacijų ir magistrinių iš viso pasaulio žmonių, kurie irgi tiria tas struktūras. Dažniausiai neinu su jais šnekučiuotis, bet juk mokslininkų žinių koncentratas yra jų tezėse.
Tai tikrai įkvepia ir sutrumpina mano kelią: mokslininko darbas turi daug kartotės ir dažnai nuobodumo, kadangi tu turi daryti tyrimą ir žiūrėti, kaip kinta tam tikri dalykai. Mes, menininkai, kartais galim praleisti tokius momentus ar vadovautis intuicija, nes neturim įrodyti, kad čia yra taip ar kitaip. Man labai padeda tai, kad kažkas nudirba tą sunkų darbą, įrodo, kad tokia jungtis galėtų veikti tokioje situacijoje. Labai daug mokslinės medžiagos yra atviros, todėl, rodos, ribų nėra, ką gali padaryti individas, turėdamas prieigą prie interneto.
– Save pristatai kaip menininką, bet, kaip manai, kiek Tavyje yra mokslininko?
– Menininkas yra per amžius ir dešimtmečius kintantis terminas. Jeigu žiūrėsim, ką veikė menininkai, pavyzdžiui, Renesanso laikotarpiu rasime nemažai menininkų-architektų, kurie rašė poeziją, matematikos traktatus, geometrijos ir perspektyvos studijas. Man toks menininko profilis atrodo labai artimas. Tos sritys persipynusios ir jose pilna noro pažinti, atrasti, eksperimentuoti. Man įdomu nerti į kažką, ko nežinau. Mėgstu dirbti su problemomis, iššūkiais: tai ganėtinai artima dizaino sričiai, kurioje stengiamasi dizainu išspręsti vienokią ar kitokią problemą.
Dabar yra visokių menininkų – kiek jų, tiek skirtingų profilių – bet vis dėlto jaučiasi atitolimas nuo menininko-mokslininko, buvusio Renesanso metu. Modernizmas tarsi uždavė meno nepriklausomybės toną, kurį dauguma, man rodos, iki šiol supranta gan regresyviai . Šiuolaikiniai menininkai yra socialiniai darbuotojai, mokslininkai, poetai, yra tų, kurie užsiima medicina, biologija ar sodininkyste. O man šioje („Stuburai ir turėklai“ – aut.past.) parodoje įdomu, kaip naujos technologijos keičia mūsų aplinką ir kaip architektūra gali jas naudoti; ieškoti potencialo, ką įvairioms sritims gali duoti mechaninės inžinerijos jungimas su architektūrine geometrija.
Menininkas yra per amžius ir dešimtmečius kintantis terminas.
– Galbūt toks platus galimybių spektras ir skirtingų veiklos sričių derinimas reiškia, kad nepajėgiama pakankamai giliai išnagrinėti vieną temą?
– Tai ir yra menininko ir mokslininko skirtumas. Mokslininkai seniau gal ir galėjo taip šokinėti iš vienos srities į kitą: iš fizikos į chemiją, iš chemijos – į matematiką, bet dabar viskas siaurėja ir gilėja: reikia neįtikėtinos koncentracijos ir pasišventimo vienai siaurai sričiai, jeigu tu nori kažką joje pasiekti ir atrasti. Tiksliuosiuose moksluose dabar retai būna tokio šokinėjimo. O menininkas gali sau kažkiek to leisti: esi šiek tiek diletantas, nes tarsi neturi įsipareigojimo ką nors įrodyti. Aš pats esu gobšus, man norisi ir tą, ir tą pastudijuoti, todėl labai gerbiu žmones, kurie pašvenčia savo gyvenimą vienai sričiai.
– Minėjai, kad kūryboje mėgsti gilintis į problemas. Kokia problema vyraus Tavo projekte „Stuburai ir turėklai“?
– Tos problemos tikrai neišsprendžiau: tai veikiau apmąstymas, kartu ir ironiškas žvilgsnis. Technologine prasme mes turim galimybę labai greitai, už prieinamą kainą pasiekti įvairius įrankius. Tarkim, pastaraisiais metais rinkoje atsirado neįtikėtinai daug skirtingo pobūdžio sensorių, kurie matuoja drėgmę, temperatūrą, pulsą, nuotaiką. Ir programėlės į tai reaguoja: kiek mes nueinam, kiek kvėpuojam, šypsomės, juokiamės, kiek draugų turim.
Atrodo taip neįtikėtina, kone dieviška galia turėti šią informaciją ir parametrus, kuriuos galime kažkur panaudoti. Dėl globalizacijos iš Kinijos galim parsisiųsti daug visokių sensorių už kelis dolerius, eksperimentuoti, bet tuomet pamatai, kas vyksta meno, architektūros, dizaino akademijose ar parodose: bandoma tuos sensorius naudoti ir vienur, ir kitur su pranešimu, kad iki šiol tai nebuvo įmanoma, o dabar mes jau galim kažką tokio padaryti: dabar jau gali paveikslas reaguoti į tave, ne tik tu į paveikslą. Bet vėlgi: kodėl turi įdėti į paveikslą tūkstantį varikliukų, kad jis sureaguotų į tavo veidą?
Juk yra veidrodis, kuris parodo tave. Architektūroje jau nuo XX a. vidurio yra tiek daug fantazijų, ką galėtų daryti kompiuteris, susitikęs su architektūra, su pastatais: tiek daug buvo tų įsivaizdavimų apie vaikštančius, plaukiojančius, augančius namus, bet nelabai yra pavyzdžių, kurie būtų iš tikrųjų prasmingi. Yra daug eksperimentų, bet kodėl namas turėtų vaikščioti? Jis gali pavažiuoti – tai nameliai ant ratų, bet tas vaikščiojimas... gal nelabai tinka namui vaikščioti? Pažįstu menininkus iš Danijos, grupę „N55“, kurie pastatė namą, vaikštantį hidrauliniu principu.
Tas namas eina žiauriai lėtai, jis gali per dieną nueiti kokių 50 metrų. Jau baroko laikotarpiu buvo milžiniškos struktūros, kurias ant ratų tempdavo. Tai atrodo tarsi regresinis judesys įdedant daug elektronikos ir hidraulikos principų sukurti struktūrą, kuri dar lėčiau ir blogiau veikia negu kažkas iš baroko (juokiasi). Čia yra ir saviironijos, kadangi pats dirbu, vystau ir tikiu ta fantazija, kad įvairūs sensoriai ir mechaniniai elementai gali išjudinti ir atgaivinti architektūrą ir padaryti ją labai gyvą – kaip „Stuburai ir turėklai“.
– Keli sensorių naudojimo prasmės klausimą, bet, kaip manai, gal žmonėms tiesiog smagu, kad technologiniai „žaisliukai“ į juos reaguoja? Sakoma, kad nūdienos žmogus – gana vienišas, gal tai tampa savotišku kontakto pakaitalu?
– Man atrodo, čia yra tokio sensacionalizmo, kadangi tai – ganėtinai nauja sritis, dar veikia vau efektas. Bet čia kaip ir su selfiu: ta nuotrauka tau nieko nereikštų, jeigu kas nors jos nepalaikintų (nepamėgtų – aut.past.). Reikšmingiausias momentas, kai matai tą skaičiuką ir žinai, kad už to skaičiaus, už širdutės yra žmonės. Jeigu į tave reaguoja meno instaliacija, pagal tam tikrą algoritmą atkartoja tavo judesį, pradžioje tai smagu, ypač vaikams būna linksma žaisti, bet, manau, tai taip greitai nusibos, kad net nespėsim apsiprasti, o žmonėms jau nebebus įdomu. Tau ne tiek įdomi ta instaliacija ar kaip paveikslas į tave sureagavo, bet kiek į tave sureaguos tavo draugų socialinis ratas, kuris reaguos į tave, reaguojantį į meno kūrinį. Vis tiek išeina, kad visi išmanieji telefonai, sensoriai yra tik tarpinė stotelė tarp tavęs ir kito žmogaus.
– Ar galima apibendrintai sakyti, kad „Stuburai ir turėklai“ yra šiek tiek ironiškas darbas, kuris ir nagrinėja technologinių naujovių reikalingumo ir prasmės klausimą?
– Ironija nėra mano tikslas, tiesiog aš nebijau, kad taip gali atrodyti. Parodoje nepridėsiu daugybės sensorių – gal bus vienas kitas, kuris, kai žmogus praeis, įjungs instaliaciją. Mano tikslas nėra kažką pašiepti. Platesnė tema ta, kad aš vis tiek matau didelį potencialą ir iš tikrųjų jau naudoju nemažai išskleidžiamų konstrukcijų savo projektuose, teatro, architektūros, dizaino srityse.
Tos struktūros, kurios bus rodomos parodoje, nebūtinai turės labai aiškią funkciją, bet jos atskleidžia galimybių grožį. Kartais žmonės jaučia malonumą tiesiog stebėdami, kaip darniai dirba krumpliaračiai. Visais laikais mes žavimės technikos sklandumu ir vis tiek tai yra žmogaus mąstymo išraiška, viena iš mąstymo formų. Aišku, nesinori to fetišizuoti: man pačiam dažnai nebūna įdomu, kai yra tik parodoma, kiek graži technika – man to neužtenka. Kam tada eiti į parodą, jeigu aš galiu pats išsiardyti kažkokį mechanizmą ir žiūrėti. Bet kai atsiranda kritinis lygmuo, ironija, naujų formų paieškos, kai susiduria keli aspektai, tada nutinka kažkas gražaus.
Ironija nėra mano tikslas, tiesiog aš nebijau, kad taip gali atrodyti.
– Kaip galima iššifruoti atidaromos parodos „Stuburai ir turėklai“ pavadinimą?
– Dažnai sakom, kad žmogus turi stuburą – tai tarsi forma, dvasinė laikysena. Bet kartu stuburas mums suteikia galimybę judėti ir lankstytis, be jo mes išvis nefunkcionuojam. Jis tarsi mus įformina ir kartu išlaisvina, nes be stuburo mes sudribę, nejudantys būtume. O turėklas artimas žodžiui turėti: jis – pagalba judėti erdvėje ir kone intymiausias mūsų santykis su architektūriniu elementu, kadangi turėklas mus palaiko, suturi. Man labai patiko tas intymus momentas tarp vienos struktūros susitikimo su kita, kai turėklas tampa tarsi architektūrine ranka, kuri sako: jeigu reikia pagalbos, aš čia.
– Girdint Tavo pasakojimą ateina mintis ir apie pastatą kaip gyvą organizmą, architektūrinį elementą – kaip kūną...
– Pastatai irgi kinta su laiku, nepaklūsta architekto vizijai. Namai sensta kaip ir žmonės ir jie tarsi palaiko vienas kitą: žmonės palaiko senstančius pastatus juos renovuodami, o pastatai ištiesia ranką-turėklą susenusiems žmonėms, kai jie lipa laiptais. Toks draugiškas santykis (juokiasi).
– Kaip pati MMLAB („Meno ir mokslo laboratorijos“) erdvė, į kurią laboratorija pakvietė menininkus, veikė Tavo projekto minties vystymą?
– Ji labai sunki savo istorine prasme. Čia prieš kokių dešimt metų padėjau vienam vokiečių menininkui daryti instaliaciją šio, tais laikais dar veikiančio, darželio languose, į kuriuos dėjome archyvines nuotraukas iš Sinagogos laikų. Į tas temas aš neinu su savo kūriniu. Aišku, negali to visai išvengti, ignoruoti, bet aš labiau kreipiau dėmesį į MMLAB tikslą, jų veidą ir į tai, ką jie nori su šituo projektu nuveikti. Man atrodo, tai labai puiki iniciatyva – gerai, kad tokie dalykai kuriasi ir, manau, kuo daugiau reikėtų tų kolaboracijų. Bet, kalbant apie pačią erdvę, kuriant instaliaciją šiek tiek inspiravo fizinis jos aspektas: čia nereikia eiti į vidų, kad pamatytum, kas ten yra, langai – stovinčio žmogaus akių aukštyje. Miesto centras, šalia judrios gatvės... dydis gal kiek mažokas, bet pagal tai irgi galima sukurti kažką specialiai šitai erdvei.
– Kalbamės artėjant tikrai ne pirmos Tavo parodos premjerai. Su kokiomis emocijomis lauki starto?
– Aišku, labai jaudinuosi. Įprastai nedarau daug parodų, ypač individualių. Keletą jų esu daręs anksčiau, bet pastaraisiais metais koncentruojuosi į bendradarbiavimą su teatro bendruomene, dirbu kaip scenografas, kaip parodų architektas.
Kiekvienas projektas tampa tarsi mano paroda, nes aš turiu kitą priėjimą prie to darbo. Tad tikrai jaudinuosi, nes Vlado Suncovo paroda labai seniai buvo. Visada vengdavau, kad tai būtų tik apie mane. Ir šiuo atveju „Stuburai ir turėklai“ irgi nėra tik apie mane: nemažai laiko leidžiu skaitydamas mokslininkų darbus, kurių dalis parašyti 80-aisiais, kiti prieš mėnesį. Jie irgi įkvepia, o mano bičiuliai, bendradarbiai padeda techniškai, todėl tai nėra tik apie mane, labai to nesureikšminčiau. Nenoriu daryti didelio burbulo „ei, pažiūrėkit, pagaliau aš savo kažką padariau“ (juokiasi). Tas struktūras rodau vienam ar kitam kontekste, todėl žmonėms tai nėra visiška naujiena, bet šįkart judančios skulptūros atlieka choreografinį veiksmą be aktorių papildymo ar mano paskaitos ir yra tarsi paliekamos visiems. Dėl to tikrai jaudinuosi.
– Ar Tau svarbu, kad šitą parodą pamatytų kuo daugiau žmonių, kad ji sulauktų kiek įmanoma daugiau susidomėjimo?
– Matau šią parodą kaip savo tyrimo, kuris tęsiasi, pristatymą, tarpinę stotelę, kurioje parodau, kad šiuo metu dirbu su tokiais dalykais. Tai nėra užbaigtas reiškinys, tokia instaliacija, kuri būtų iki galo išgryninta, hermetiška savyje. To sužavėjimo momento, kad žmonės eitų, fotografuotųsi ir pan., tikrai nesiekiu. Jei tai nutiks, nutiks. Mane dažnai nustebina, kas stebina žmones (juokiasi). Gali labai stengtis, verstis aukštyn kojom – žmonėms bus neįdomu.
O kažkas nosį pasikrapštys ir visi alps, kaip čia vau. Tai jau pasidaviau su tuo (juokiasi). Kadangi pats verdu tose išskleidžiamų struktūrų tyrimo sultyse, procesas atrodo niekad nesibaigiantis. Dėl to šita paroda man yra toks taškas, į kurį atsigręšiu atgal po kažkiek laiko ir sakysiu „o, tada buvau šitam etape“. Jeigu nepristatai jokio produkto, tada atrodo, kad net nėra laiptelių – o kai jų nėra, išeina vientisa linija ir tada sunku įsivertinti, kur tu buvai.
– Kaip žinosi, kad šitas tyrimas yra baigtas? Ar tikiesi kažkada prieiti tašką, kai sakysi, kad čia – jau viskas?
– Oi, tikrai ne. Nebent gali nusibosti (juokiasi). Bet jau daugiau nei dešimt metų domiuosi panašiomis temomis ir vis grįžtu: kartais labiau nueinu į modulines konstrukcijas, tada nuo jų atitrūkstu į išskleidžiamas, o jos viena kitą papildo. Kartais pradedi kurti ir atitrūksti nuo tokio technokratinio mąstymo į laisvą, poetišką. Tai labai kinta, bet visada grįžti, mokaisi suprasti, kas su kuo derės ir tai nenueina veltui. Jeigu kažkuo tikrai tikėjai, tau buvo labai įdomu ir ką nors darei ne dėl noro kažkam patikti, bet dėl siekio išsiaiškinti ir atrasti, tada laikas nenueina veltui. Kaip mažas vaikas sukuri kažką iš lego, pastatai ir pats save nustebini, kad tikrai galėjai tai padaryti.
– Kaip dažnai Tau pavyksta save nustebinti?
– Aš save tikrai nedažnai stebinu. Gan neįdomus pats sau esu, bet būdamas tarpininku tarp daug informacijos ir ją kombinuodamas, jungiu vienas žinias su kitomis, įdedu savo nuojautos ir tada nustembu. Žinios yra kuriamos daugybės žmonių, kartų, ir neatsiranda iš niekur. Todėl nustembi ne pats dėl savęs, bet, kai atsidūręs vienoj ar kitoj situacijoj, pamatai –„šita keista teorija, kurią aš turėjau, gali veikti“. Save nustebini ir sujungdamas pliusą su minusu, kai pradeda varikliukas veikti, nors dabar tai gali padaryti aštuonerių metų vaikai, lankantys elektronikos mokyklas.
– Kas Tave kūryboje įkvepia ir motyvuoja labiausiai?
– Yra daugybė gerų menininkų, mokslininkų. Gal dažniau net mokslininkai įkvepia kažką sukūrę. Matai, kaip greitai vystosi technologijos ir robotikos sritis, kaip artėjama prie biologinių formų ir kaip mokslininkus įkvepia bioinžinerija. Ir man tai yra sritis kurioje, atrodo, ribų nėra: kiek galima išmokti iš vabzdžio anatomijos, iš stuburinių gyvūnų, iš paukščio struktūros. Pavyzdžiui, šitos parodos kontekste pradėjau domėtis medūzomis.
Visai neišmanau šios srities, bet visada turėjau gilų susižavėjimą tuo, kas vyksta po vandeniu: juk vandenynų dugnai ištyrinėti kur kas mažiau nei kosmosas. Juose atrandam vis daugiau keistų gyvybės formų ir pamatome, kiek kūrybiška yra gamta: rykliai, kurie atrodo kaip kilimai ir savo išvaizda prisitaiko prie dugno, medūzos, kurių formų įvairovė yra beribė. Beje, visai ironiška: vadinu parodą „Stuburai ir turėklai“, o viena iš formų parodoje bus įkvėpta medūzos, kuri nelabai turi to stuburo. Mane taip pat labai įkvepia baroko kūrėjai: visos tos judančios, dainuojančios, performatyvios skulptūros ar pastatai, kurie juda, to meto performansai.
Dažnai mokslininkai, inžinieriai, kuriantys išskleidžiamas struktūras, nurodo, kad tai turi potencialą, tarkime, komerciniame, pramogų ar kariniame sektoriuje, kosmoso tyrinėjimuose, bet tose srityse jas naudoti nėra jų darbas.
Matai, kiek tais laikais teatro srityje buvo išsivysčiusios technologijos: padaryti liftai, kuriais leidžiasi stalai su skirtingais patiekalais, jie juda vienas po kito ratu ir gali atpažinti kokias aštuonias skirtingas kompozicijas – vau, tai buvo prieš kelis šimtus metų. Nors tai labai įkvepia, man norisi sukurti kažką naujo, ne tiesiog atkartoti. Žinau, kad galiu pakartoti tam tikrus dalykus ir taip nustebinti, bet norisi kažkokio savo priėjimo. Dažnai mokslininkai, inžinieriai, kuriantys išskleidžiamas struktūras, nurodo, kad tai turi potencialą, tarkime, komerciniame, pramogų ar kariniame sektoriuje, kosmoso tyrinėjimuose, bet tose srityse jas naudoti nėra jų darbas.
O aš galiu iš tikrųjų pabandyti, ar tai veikia, ar aš galiu, tarkim, padaryti performansą viename iš paviljonų. Na, ir pastatai išskleidžiamą paviljoną, tada pradeda pūsti stiprus vėjas ir imi jaudintis, ar jis atlaikys, nes nepadarei tų bandymų, kurie galbūt būtų privalomi (juokiasi). Šiuo atveju „Stuburai ir turėklai“ bus saugi instaliacija, kadangi ji matysis iš pastato išorės.
– Kaip manai, su kokia emocija, mintimi turėtų ateiti žiūrovas, kad jis iš parodos pasiimtų kiek įmanoma daugiau?
– Man atrodo, kad nereikia eiti su tam tikra nuomone ir emocija, kurios tu nori, nes ten turi atrasti ir pažinti kažką naujo. Jeigu turi kažkokį įsivaizdavimą, ką toje parodoje pamatysi, gali nusivilti, o jeigu eini atviras, gal tada ir pavyks ką nors naujo pamatyti. Vieni kuo nors gal žavėsis taip, kaip žavimasi mūsų apkalbėtais krumpliaračiais, kiti gal žavėsis kaip žavimasi matant medūzą, plūduriuojančią vandenyje, treti – kažkuo, kuo žavimasi kaip vaikščiojančiu namu. Todėl kurdamas ir stengiesi sukurti kompleksišką kūrinį, kurio elementai galėtų papildyti vienas kitą ir sudaryti bendrą, harmoningą kompoziciją.