Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Menininkė Daina Nognienė: „Kai kuriu - aš išeinu“

Neseniai Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narių gretas papildžiusi šilutiškė dailės mokytoja Daina Nognienė, savo kūrybą žymi ne vardu ir pavarde, o prekės ženklu „Melodijos piešiniai“. Įdomu, kad menininkės kūrybos melodijos gimsta tyloje.
Daina Nognienė
Daina Nognienė / Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai tyliu – tada mąstau, o kai mąstau, tai ir prisigalvoju. Kai kuriu – tarsi išeinu, esu ne čia. Taip pavadinau ir savo pirmąją parodą „Aš ne čia“. Manau, kad tai yra esminis dalykas“, – sako tautodailininkė.

– Kaip ir kada pradėjote kurti?

– Kuriu nuo vaikystės. Be kūrybos ir maisto gaminti nemoku. Nemėgstu simetrijos, tvarkos, disciplinos. Man svarbi yra laisvė, erdvė mąstymui, interpretacijoms, alternatyvoms.

Su kūryba susijusios ir mano studijos. Iš pradžių studijavau siuvinėjimą rankomis. Šį užsiėmimą palikau prieš penkiolika metų, tačiau Šilutės folkloriniam ansambliui „Verdainė“, kuriame dalyvauju, išsiuvinėjau delmonus, kepuraites, folklorines vėliavas.

Esu baigusi dailės mokytojos specialybę Šiaulių pedagoginiame universitete. Labai mėgstu pedagoginį darbą, jis mane skatina kurti, tobulėti, eksperimentuoti, išbandyti įvairias kūrybos technikas. Visgi man artimiausia yra tapybos ir tekstilės technika. Pagrindinė mano veiklos sritis yra darbas Šilutės meno mokykloje. Tapybos mokau ne tik jaunimą, bet ir suaugusiuosius. Septynerius metus turiu suaugusiųjų dailės studiją.

– Potraukį menui gal paveldėjote iš artimųjų, giminaičių?

– Taip, mano mama buvo dailininkė. Ji nebuvo baigusi jokių dailės institutų, bet dirbo dailininke ir įvairiose įmonėse sovietmečiu ranka tapė kūjus, pjautuvus, taikos balandžius, o aš jai padėdavau. Ji buvo labai talentinga. Gailiuosi, kad ji nemato manęs, kad negaliu su ja dalintis savo pamąstymais. Kurdama dažnai mamą prisimenu. Manau, kad iš jos paveldėjau jautrumą aplinkai, gebėjimą džiaugtis smulkiais dalykais. Ačiū mamai, kad ji man tai akcentuodavo vaikystėje.

Paskui turėjau labai gerą mokytoją – dailininką Edvardą Mazirmą. Lankiau pas jį privačias pamokas ir taip išmokau profesionalios tapybos paslapčių. Jis – šilutiškis ir tiesiog mane pamokė to, ko aš nesužinojau net universitete. Tai buvo individualus mokytojo patirties perteikimas man. Jaučiu didelį dėkingumą už tai.

– Ar kiekvienas gali išmokti tapyti?

– Taip. Tik neabsoliutinkime – visko mes tikrai neišmoksime, bet mokytis ir tobulėti gali kiekvienas.

Kiekvienas galime piešti. Mes visi nuo pat mažumės kuriame. Tik augdami įgyjame baimių blogai nupiešti. Jeigu baimės duris atrakini, išsilieja individuali kūryba.

Ir visai nesvarbu, jeigu pirmas piešinys bus kreivas. Kreivumas yra visiškai individualus.

Aš mokinių visada prašau nubrėžti iš rankos ilgą liniją. Žinoma, kad ji būna kreiva. Klausiu: „Kodėl linija kreiva? Todėl, kad tu gyvas esi. Apskritimas kreivas kaip kiaušinis? Tai ir gerai, nes tai tavo forma. Niekas kitas taip pat nenupieš.“

Toks paskatinimas atpalaiduoja įtampą ir žmogus pradeda kurti, džiaugtis. Tada ir tiesesnės linijos, ir savitumas, ir visa kita atsiranda. Aš akcentuoju mokiniams, kad reikia mėgautis procesu, o ne save kankinti, nekelti lūkesčių nupiešti šedevrą.

Kai pradedi žiūrėti paprasčiau, tada atsiranda laisvė, gyventi tampa labai gera. Gyvenime nieko nėra be reikalo. Reikia tik priimti tai, ką jis duoda, net jei duoda ne tai, ko mes norim.

– Kas dar svarbu mokantis piešti?

– Svarbu ugdyti skonį, pajusti, kas dera, kas ne, kas tikra ar netikra. Piešiant šie ir kiti pojūčiai subręsta. Tiek vaikui, tiek suaugusiajam.

– Ar iškyla sunkumų dirbant pedagoginį darbą?

– Būna visko, bet nevadinu to sunkumais, tik pamokomis, kurios verčia pasukti galvą, prisitaikyti.

Meno mokykloje dailę dėstyti yra lengviau nei paprastoje, nes nėra tiek daug popierizmo, planų. Be to, į meno mokyklą ateina motyvuoti vaikai ir aš jaučiu kiekvieną mokinį, pritaikau jiems savo užduotis, parenku technikas.

– Ar yra spalvos, detalės, kurias dažniausiai naudojate savo kūriniuose?

– Garbanėmis vadinu veidus be lūpų, tik su akimis. Lūpų nėra, nes tyla yra iškalbingesnė už žodžius. Akys pasako daugiau. Man regis, kad išmintingi, protingi žmonės daugiau mąsto negu kalba. Turiu individualų ir dramblio, briedžio atvaizdą. Sąmoningai nepiešiu realistiškai, noriu sukurti savo pasaulį: gyvūnus, žmones, personažus.

Mano kūryboje dominuoja kelios temos. Yra žvejybos tema, nes žvejoju nuo trejų metų. Tad ir kūrinių daug su žuvų, plūdžių, tinklų motyvais. Kita mano mėgstama sritis – etnografija. Šoku folkloro kolektyve, domiuosi Mažosios Lietuvos istorija, dainuoju liaudies dainas ir tuo mėgaujuosi.

– Ar turite kažkokį išskirtinį, širdžiai mielą kūrinį?

– Neturiu – batsiuvys be batų. Aš tiesiog atiduodu, dovanoju. Dabar jau pradedu ir parduoti.

Nors turiu vieną darbą su žuvytėmis, kurio tikrai niekam neparduosiu. Nėra jis šedevras, tiesiog tas paveikslas galbūt simbolizuoja mane. Gal žuvis mano gyvenime – labai svarbus objektas...

– Kodėl stojote į Tautodailininkų sąjungą? Ką jums tai duoda?

– Kilo mintis parduoti savo kūrinius mugėse, tačiau susidūriau su tokia problema, kad jose negaliu prekiauti be tautodailininko vardo.

Įstojimas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą man – žingsnis į priekį. Padariau kai ką kitaip nei visada. Susipažinau su artimomis sielomis, kitais tautodailininkais. Džiaugiuosi naujais pasiūlymais, veiklomis. Manau, kad ne tik man buvimas šioje bendruomenėje duos naudos, bet ir aš galėsiu ką nors suteikti sąjungai.

„Tapyba – procesas ilgas, tad laiko tam skirto neskaičiuoju. Aš nuolatos grįžtu prie savo darbų. Man patinka juos vis tobulinti, nes tapyba turi užaugti. Jei netapau, tai nereiškia, kad su paveikslu nedirbu. Kai jis kabo – vyksta dialogas“, – sako tautodailininkė Daina Nognienė. Ant drabužių tapanti Daina Nognienė teigė, kad spalvą, dydį, modelį tarsi padiktuoja žmogus, kuriam drabužis kuriamas. „Aš pastebiu, kas klientui tinka, ką nešioja, jo amžių, plaukus, jų formą, spalvą. Ir tada iš rankos nupiešiu piešinį, o paskui, pagal pageidavimą, parenku formas, motyvus: abstrakčius, augalinius, geometrinius...“, – sakė tautodailininkė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?