Menininkė jau nuo ankstyvos paauglystės pradėjo eksponuoti savo darbus parodose, o šiandien jos kūriniai, kuriami kruopščiai bei nuosekliai, tampa tiltu tarp jos asmeninės patirties ir stebėtojo jausmų. Piešdama ji kuria pasaulį, kur kiekvienas simbolis gimsta iš gamtos stebėjimo, žmonių istorijų ir gyvenimo procesų grožio.
– Pradėkime nuo Jūsų: kaip apibūdintumėte save kaip menininkę ir asmenybę?
– Esu nuosekli, ištikima savo idėjoms ir vertybėms, palengva tobulėjanti, eksperimentuojanti, jautri – manau, nieko nevaidinanti kūrėja. Mano kūryba puikiai atspindi mane kaip asmenybę, žmogui lieka tik mokėti ,,skaityti“ mano piešinių kalbą. Gal dėl to anksčiau būdavo kiek nejauku dalintis savo darbais su kitais, nes jeigu kuri nuoširdžiai, tampi kiaurai permatomas. Reikia turėti drąsos ne tik kurti, bet ir dalintis savo kūryba, juk tai taip jautru,. Tampi tikrai labai pažeidžiamas.
– Jūsų darbai kupini simbolikos ir raštų – kaip atsiranda šie simboliai? Ar jie turi tam tikrą žinutę?
– Iš tiesų, savo grafikos darbus kuriu beveik iš tų pačių simbolių, kurie virsta savotišku raštu. Manau, kad kiekviename kūrinyje šie elementai suskamba vis kitaip, formuodami dar vieną, naują prasmę. Kuriu pasaulį. Visi piešiniai lyg iš to paties vandenyno išplaukę,
susiję vienas su kitu. Daugelis simbolių atkartoja įvairius gamtos motyvus. Stebėdama gamtą ir buitį, vis gaudau tuos elementus. Visada norisi tobulėti.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį procesą? Ar turite ritualų, kurie padeda pasinerti į kūrybą?
– Į kūrybinį procesą žiūriu griežtai, lyg į paprastą darbą, kuris reikalauja aiškios sistemos, ribų, konkrečių darbo valandų. Pastebėjau, kad mano kūrybiniuose darbo procesuose vienas darbas ,,gimdo“ kitą. Manau, ypač svarbus yra nuoseklumas – reikia dirbti ne tik tada, kai jauti įkvėpimą, bet sistemingai ir nuolat. Aplankančiomis mūzomis netikiu. Kūryboje ir kūrybinėse mintyse skęstu kiekvieną mielą dieną ir naktį. Suprantu, kad neturiu jokių pertraukų, net kai ilsiuosi ir nieko neveikiu, visi ,mygtukai“ yra įjungti.
– Ar jūsų kūryba yra labiau intuityvi, ar tai yra gerai apgalvotas procesas?
– Dirbu skirtingais metodais. Kartais aiškiai, protu ir širdimi suvokiu idėją, tiksliai žinau istoriją, vaizdinį, kurį noriu perkelti ant popieriaus lapo, o kartais turiu vien tik jausmą ar nuojautą. Būna ir taip, kad prie darbo stalo prisėdu visiškai be jokio išankstinio pasiruošimo. Tada leidžiu sau kurti intuityviai, žaisti, paleisti pasąmonės srautą, stebėti, kur brėžiamos linijos mane nuves, ką parodys.
– Ar savo darbuose labiau stengiatės perteikti emociją ar pasakoti istoriją?
– Manau, kad abu aspektai yra labai svarbūs, glaudžiai susiję vienas su kitu. Neaplenkiu nė vienos pusės.
– Ar prisimenate pirmąjį kūrinį, kuris jums suteikė stiprų pasitenkinimo jausmą? Papasakokite apie jį.
– Tiesą sakant, neprisimenu. Bet labai gerai pamenu save pirma kartą taip stipriai įsikvėpusią, džiaugsmingą, užsidegusią kurti.. Man regis, buvau aštuntoje ar devintoje klasėje, kai pradėjau mokytis piešti. Po pirmųjų mokslo metų, vasarą, sugalvojau tapyti naują, su niekuo nesusijusią (turiu omenyje mokyklą) darbų seriją. Visus tris mėnesius prasėdėjau balkone tapydama aliejiniais dažais ant didžiulių drobių, plokščių. Buvo taip gera.. Ir nieko daugiau netrūko, nieko nereikėjo. Telefonas numestas į šalį, mažai susitikimų, triukšmo, visa širdimi buvau pasinėrusi į kūrybinį procesą ir ten buvo tiek jėgos! Po kokių metų, tuos tapybos darbus pirmą kartą parodžiau viešai Vilniuje, ,,Fluxus“ ministerijoje. Įvyko mano pirmoji paroda. Tokį įkvėpimą kurti nešiojuosi iki dabar. Be jo nenoriu nerti į jokią kūrybinę kelionę.
– Kaip asmeninis augimas paveikė jūsų meną?
– Jei žmogus sąmoningai dirba su savimi, stiprėja, auga psichologiškai, dvasiškai, nesvarbu, kokią specialybę ir kokį darbą dirbtų – rezultatai bus aiškiai matomi ir šioje gyvenimo srityje. Aš nesu išimtis. Paskutinius dešimt metų dirbau tik su savo grafika. Iki pat dabar kuriu nespalvotus, monochrominius darbus. Juos kursiu, auginsiu, puoselėsiu ir toliau. Daug metų į spalvas ir tapybą net negalėjau pasižiūrėti, nes asocijavosi su kažkokia nešvara, purvu, sunkiu laikotarpiu ar persidirbimu. Per paskutinius metus įvyko vidinis lūžis ir leidau sau vėl iš naujo, lengva širdimi paeksperimentuoti su spalvomis. Šiandien ruošiuosi naujai parodai, kurioje eksponuosiu dalį šių spalvotų, tik aliejinėmis, sausomis pastelėmis kurtų paveikslų. Stengiuosi į savo darbą žiūrėti kuo plačiau, leisti sau pralaužti vidinius įsitikinimus, nepatogias, stabdančias būsenas ir patirtis.
– Ar yra kūrinys, prie kurio norėtumėte sugrįžti ir jį perkurti? Jei taip, kodėl?
– Manau, kad ne. Esu linkusi žvelgti į priekį. Nors kartas nuo karto perverčiu senesnius savo darbus, kuriuos kūriau tarkim prieš penkiolika ar dešimt metų. Kai kuriuose esu ,,pagavusi“ puikias idėjas, tik atlikimas neprofesionalus. Tikrai esu kelis savo darbus perkūrusi iš naujo. Dalis jų, mano manymu, tapo vienais iš stipriausių mano kūrinių šiandien.
– Ar turite kokių nors artimųjų, kurie jums padėjo atrasti kelią į meną? Papasakokite apie tai.
– Mano mama ir tėtis yra muzikantai. Tėtis kompozitorius ir dailininkas, o mama pianistė, muzikos mokytoja. Vaikystė buvo daug muzikos, teatro, dailės, knygų, filmų.. Tėtis mus su seserimi ir broliu dažnai vesdavosi į teatro repeticijas, užkulisius – supažindindavo su aktoriais, įvairiais atlikėjais, menininkais. Pamenu, stebėdama visą šią virtuvę, žiūrėdama spektaklius, galvodavau, kad ir aš vieną dieną noriu tapti tokia nepaprasta kūrėja kaip jie.
Svajojau apie tai, bet bėgant metams, pradėjus eiti į mokyklą, tas vidinis žinojimas ėmė blėsti, o kūrybiškumas mažėti. Trumpai tariant, sistema niekada nebuvo mano draugė. Tik aštuntoje klasėje, po netikėtų, nenumatytų aplinkybių, kai nepavyko išlaikyti vieno egzamino ir teko palikti mokyklą, kurioje mokiausi, reikėjo staiga pradėti ieškoti naujo kelio. Pamenu, kad sužinojusi rezultatus labai nuliūdau ir reaguodama į šią būseną, situaciją, net nežinau kodėl, bet tiesiog nusileidau į rūsį, pasiėmiau ten rūdijantį, seną molbertą, dažų, ir ėmiau tapyti. Štai taip gyvenimas mane grąžino į reikiamas vėžias, svajones. Išėjus iš mokyklos, kurioje jau nebuvau laukiama, žinoma, nesunkiai radau kitą. Taip pat netikėtai pavyko pradėti mokytis dailės Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje, o po metų įstojau į Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dailės skyrių. Viskas puikiai išsisprendė. Šita situacija mane tikrai išmokė pasitikėti gyvenimu ir savo kelione jame, viskas visada išsisprendžia į gerą pusę. Dar geriau nei tikiesi.
– Ar turite patirties dalyvaujant parodose ar konkursuose? Kaip jaučiatės, kai pristatote savo darbus viešai?
– Taip, kolektyvines, personalines parodas organizuoju nuo penkiolikos metų. Šiandien man dalintis savo kūryba su kitais yra tikras džiaugsmas.
– Jūsų neseniai turėta paroda „Vieno paveikslo istorija“ Kaune sulaukė dėmesio. Kas įkvėpė šiai parodai?
– Suvokimas, kad gyvenimas yra nenutrūkstantis procesas. Pastovus ėjimas. Kelionė. Vykstančiais procesais turime pasidžiaugti, stengtis pilnai juos išgyventi, visa širdimi, nesvarbu, kas gyvenime įvyktų, gera ar bloga – visa tai yra dovanos.
– Kas jums yra didžiausi įkvėpimo šaltiniai – žmonės, gamta, literatūra, muzika, ar kas nors kita?
– Tikrai taip. Iš esmės viskas. Gyvenimas pats iš savęs įkvepia kurti. Man kartais atrodo, kad dailininkai yra tikrieji pasaulio stebėtojai. Stebėdama save, savo aplinką – atrandu istorijas. Įkvėpimas atkeliauja kartais iš visai netikėtų situacijų. Pateiksiu labai paprastą pavyzdį. Tik atsikrausčiusi iš Vilniaus į Klaipėdą, į naujus namus, susipažinau su dviem, nuostabiomis kaimynėmis, gyvenančiomis viena priešais kitą aukštu žemiau. Jas vis sutikdavau laiptinėje, rytais koridoriuje, stovint su chalatais, plepant ir geriant kavą. Visada būdavo tokios linksmos, pozityvios, viena su kita dalindavosi mintimis, džiaugsmais ir vargais. Man pasirodė labai graži jų draugystė, tad negalėjau jų nenupiešti. Vėliau padovanojau joms šį grafikos darbą atviruko pavidalu. Kartais įkvepia paprasti, maži dalykai. Saulės šviesa, aplankęs neįprastas jausmas, mintis apie gyvenimą, įvairios patirtys.
– Kaip studijos Norvegijoje pakeitė ar praplėtė jūsų kūrybinį matymą?
– Norvegijoje mokslai buvo nuostabūs. Sutikau ypatingus dėstytojus, mylinčius savo darbą ir visa širdimi gyvenančius kūryba, žvelgiančius į kiekvieną studentą atidžiai ir su didžiuliu noru padėti atskleisti jų asmenines dovanas. Pasisekė ir su žmonėmis, kurie atvyko studijuoti muzikos. Po mokyklos buvau be galo pavargusi, dirbau nenormaliais tempais, buvau tikrai perdegusi ir net galvojau, kad daugiau gyvenime nebepiešiu. Tad kelionė, laikas Norvegijoje, nors ir buvo nelengvas, bet man suteikė platesnį požiūrį į pasaulį, padovanojo laisvės pojūtį, pasitikėjimą savimi, savo idėjomis.
– Ar tam tikra metų laikų kaita daro įtaką jūsų kūrybos temoms ar spalvoms?
– Manau, kad tikrai taip.
– Muzika yra svarbi jūsų gyvenimo dalis. Ar yra kūrinių, kurie tiesiogiai įkvėpti tam tikrų melodijų ar dainų tekstų?
– Kartais kurdama klausausi muzikos. Ji suteikia jėgų, įkvepia. Specifinis skambėjimas ar netikėtai išgirstas žodis tikrai gali pastumti netikėta kryptimi piešime. Dabar negalėčiau įvardinti tiksliai kūrinių, jų tiek daug..
– Jei galėtumėte dirbti su bet kuriuo menininku, gyvu ar jau išėjusiu – kas tai būtų ir kodėl?
– Labai norėčiau padirbėti su savo drauge Elena Selena. Su ja draugaujame nuo pat vaikystės. Dabar ji gyvena Paryžiuje ir kuria pop-up knygas. Norėčiau savo grafikos darbus transformuoti į šį formatą, per jos ,,filtrą“. Manau, kad ateityje kažką sugalvosim.
– Ar dažnai tenka kovoti su kūrybine krize? Kaip iš jos išsikapstote?
– Būna, kai užplūsta kažkokia tuštuma, niekaip nepavyksta iki galo suformuoti idėjų arba jų iš viso nėra. Bet viskam reikia laiko. Jei ir būna tokių sąstingių, per daug jų nesureikšminu. Viskas labai dėsninga. Negali būti visada įsikvėpęs, ar visada toje krizėje. Manau, kad tokia būsena kūrėjui kalba, kad reikia vėl prisipildyti naujomis patirtimis, mintimis, informacija ar pailsėti. Kai taip nutinka, aš asmeniškai žiūriu filmus, skaitau, dar daugiau domiuosi pasauliu, kiek išeina ir keliauju, bendrauju su žmonėmis, leidžiu sau nieko neveikti. Nors niekada nenustoju piešti. Kažkaip, būnant savotiškam veiksme, viskas vėl išsijudina ir su nauju pajėgumu dirbu toliau.
– Kokie jausmai jums atrodo sudėtingiausi perteikti mene? Kodėl?
– Turbūt tie, kurių pati nesu pergyvenusi. Manau, kad žiūrovas tikrai pajus, jog tai netikra ar kiek pritemta, tad geriausia kalbėti apie tai, ką supranti, ką esi pats išgyvenęs, išjautęs. Reikia būti savimi.
– Kaip reaguojate į kritiką? Ar tai jus motyvuoja, ar labiau priverčia susimąstyti?
– Žiūrint, kas ir kaip tą kritiką man išsako. Visada atkreipiu dėmesį į išsakytas mintis, nuomones. Kritika kartais verčia tobulėti, o kartais yra visai bevertė. Galų gale, pats esi geriausias savo kritikas. Viską juk pats žinai, ką padarei gerai, o kur reikia dar pasitempti.
– Koks yra jūsų mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas, kuris padeda atitrūkti nuo kasdienybės? Žinoma, neskaitant piešimo.
– Aš be galo mėgstu žiūrėti filmus, kurie paremti tikromis istorijoms, dokumentiką. Visada įkvepia. Man patinka išeiti pasivaikščioti po miestą, lėtai gerti kavą. Tikra meditacija. Klausau muzikos, leidžiu laiką gamtoje su savo šeima, draugais, su savo mylimu vyru ir šuniuku.
– Jei nebūtumėte menininkė, kuo, jūsų manymu, galėtumėte būti? Kodėl?
– Jei nebūčiau dailininkė, tuomet būčiau rašytoja, jei ne rašytoja, tada muzikantė, jei ne muzikantė, tuomet šokėja ir t.t. Negaliu nekurti. Nieko kito negalėčiau veikti. Visa širdimi jaučiu ir žinau, kad tai mano pašaukimas, užduotis ir prasmė šiame gyvenime.
– Kaip suvokiate balansą tarp šviesios ir tamsios žmogaus prigimties, kuris taip dažnai atsispindi jūsų darbuose?
– Visi esame pilni ir šviesos, ir tamsos. Nė vienos pusės negalime paneigti savyje. Svarbu, tik kurią pusę renkamės aktyvuoti savo gyvenime. Ta, kurią laistom ir auginam, ta ir žydi.
– Ar manote, kad menas turi pakeisti pasaulį, ar jam labiau skirta atskleisti tai, kas jau egzistuoja?
– Tvirtai žinau, kad menas gali ir tikrai keičia pasaulį, žmonių gyvenimus. Tai galingas įrankis įvykti pokyčiams.
– Kokį muzikinį kūrinį ar albumą šiuo metu klausote dažniausiai?
– Tiesą sakant, šiuo laikotarpiu daugiausia tylos. Na, o jei ir klausau, tai niekada neužsibūnu prie vieno albumo ar dainos.
– Ar turite kokią nors frazę, citatą ar mintį, kurią dažnai sau primenate ir kuri jus motyvuoja?
– Vis sau primenu, kad reikia sąmoningai būti čia ir dabar, pilnai išgyventi duotas akimirkas. Mėgautis procesu, kad ir koks jis bebūtų. Nepraleisti gyvenimo pro pirštus.
