Neseniai į performatyvią diskusiją „Daiktasvieta" apie Kauno menininkų namų erdves kauniečius pakvietusi V.Stepanovaitė sako, kad tokios formos diskusija įtraukia pačius dalyvius ir tai nėra tik linijinis žinių perdavimas.
„Mes dalijomės patirtimis apie mus supančią erdvę – vaikščiojome aplink Kauno menininkų namus, lipom į kalną ir bandėme išskaityti kontekstus iš kalbėjimo ir vaikščiojimo. Apie tokią metodologiją – strologiją – sužinojau pernai. Tai yra patirčių pasidalijimas vaikščiojant po miestą, po urbanistinę aplinką ir remiantis daugiau patyriminiu kontekstu.
Tai nėra nauja, gal tik dar neįprasta Kaune. Stengiamės išeiti į eksperimentines formas, patirtis, erdves, patyrinėti, kas yra už institucinių ribų, už galerijų ribų, už meno lauko, kuris labiausiai pripažįstamas. Ir ne pirma aš tai darau“, – sakė tarp Kauno, Vilniaus ir Berlyno šiuo metu gyvenanti V.Stepanovaitė.
Vieni pastarųjų V.Stepanovaitės projektų – su menininku Luku Daniu ko-kuruotos grupinės parodos „Paranormal“ Kopenhagoje ir „Unfinished Tales“ Berlyne.
15min pokalbis su Vaida Stepanovaite – apie Kauną, kuris yra kitoks globaliame kontekste, apie miesto kultūros lauką ir viešąsias erdves.
– Esate viena iš „Kabineto“ įkūrėjų, ar jo veikla tebesitęsia ir kokia ji dabar?
– „Kabinetą“ kartu su seserimi Rūta Stepanovaite įkūrėme 2015 metais, ir jis yra iki šiol. Jį pradėjome kaip fizinę erdvę A.Mapu gatvėje Kaune ir ten vykdėme veiklą. Žinojome, kad norėsime eksperimentuoti, vykdyti veiklą ir patyrinėti galimybes. Tai erdvė, kurioje galima išbandyti naujus metodus, pasikviesti menininkus. Tokios veiklos Kaune trūko.
Kaune gyvenančių ir kuriančių menininkų, kuriuos norėtume kviesti bendradarbiauti, nėra tiek daug, stengėmės pritraukti lietuvių menininkus, kurie gyvena užsienyje ar baigia meno studijas.
2017 metais pradėjau keliauti po kitas šalis su savo darbais, ir „Kabinetas“ tapo kaip nomadiška erdvė.
„Kabinetas“ yra erdvė projektui, ir su šiuo vardu mes keliaujame po kitas šalis.
Laukia projektas Berlyne, žymiame turkų turguje, kur vyks performatyvus vienos dienos įvykis, tada rudenį važiuosime į Kopenhagą, Prahą, Amsterdamą, keli renginiai numatyti ir Lietuvoje.
Kalbėdama apie projektus kalbu labiau apie erdvę: kas ją sudaro ir kas supa. Kai tampi apimtiniu projektu, svarbu save traktuoti ne kaip veikiantį asmenį, o kaip erdvę.
– Jūs kaunietė, tačiau dabar gyvenate tarp Kauno ir Berlyno. Koks jums atrodo Kaunas, kai jūsų pačios kūrybos ir matymo laukas – gerokai platesnis?
– Atstumo įgijimas yra labai vertingas. Tai leidžia įvertinti, išaiškėja ir stiprybės, ir silpnybės globaliame kontekste.
Viena vertus, labai smagu, nes matyti atgijimas, Kaunas atsiranda kultūros žemėlapyje ir vis dar yra vietos daryti įdomius projektus, iniciatyvas, gali veikti iš idėjos. Kaune yra glaudi bendruomenė, daug idėjų, daug neišbandytų dalykų.
Tačiau greta pliusų yra ir minusų. Kai kurias idėjas reikia aiškinti iki nukritimo: ką tu nori padaryti, kaip ir kodėl.
Jaučiasi, kad patys kultūros veikėjai nedirbo tarptautiniuose kontekstuose, kad idėjos, kurios yra pasaulyje, nėra diegiamos Kaune.
Manyčiau, kad tarptautiškesnis Kaunas būtų į naudą. Mano asmenine nuomone, Kauno problema yra ta, kad gyvena ir dirba grupė žmonių, kurie čia užaugę, dirbę, studijavę, atlikę praktikas ir iki šiol vykdo projektus. Tai jaučiasi. Jaučiasi, kad kultūros veikėjai nedirbo tarptautiniuose kontekstuose, kad idėjos, kurios yra pasaulyje, nėra diegiamos Kaune. Taip, lokalumas puiku, bet reikia jį derinti su tarptautiškumu.
Tai matyti stebint didžiuosius meno renginius Kaune.
– Kaune vyksta diskusijos, jog miestui trūksta naujos ir modernios erdvės menui – Šiuolaikinio meno centro.
– Ši diskusija yra jau nusibodusi. Ne Šiuolaikinio meno centro, o atrasti būtent Kaunui reikalingą formatą. Tarkime, Vilniuje esantis Šiuolaikinis meno centras turi savo nišą, misiją ir žino, ką daro.
Kaune trūksta kokybiškų erdvių, kur vyktų aktualūs dalykai šiuolaikinio vizualaus meno lauke. Tačiau manau, kad čia – kaip su Vyčiu. Tiek kišo tą mintį, kol įkišo. Taip gali nutikti ir su Šiuolaikinio meno centru. Reikia įvardyti formatą ir veikimo būdus, atsižvelgti į Kauno specifiką.
– O kas tą turi padaryti? Savivaldybė, Visvaldas Matijošaitis, menininkai, ekspertai?
– Tą turi atrasti bendruomenė. Manyčiau, kad jaunesnės kartos Kauno kultūros lauko veikėjai. Jų yra ir idėjomis dalijamės su vyresniąja karta. Esu viena iš Kauno galerijų savaitgalio organizatorių, ir vyresnės kartos kolegos mums sako, kad tai, ką darome mes, yra didelio masto renginiai. To labai reikia.
Jei Kaune liks tik čia užaugę ir subrendę žmonės, neliks konkurencijos, o tai yra blogai.
Dar kalbant apie Šiuolaikinio meno centrą, reiktų sumažinti politikavimą, taip pat tam reiktų daugiau idėjiniais pagrindais dirbančių žmonių ar žmonių, kurie iki šiol nėra prisidėję prie didžiųjų miesto renginių. Ir nepolitikuojančių. Jaunesni žmonės gali būti atsparesni tam.
– Turėdama svečią, pavyzdžiui, iš Berlyno, į kokias Kauno vietas jį nusivestumėte?
– Į Kauno menininkų namus, jei tai neskamba šališkai. Bet čia vyksta puikūs dalykai. Žmonės čia rizikuoja, siūlo naujus renginių formatus, dirba su skirtingomis auditorijomis. Tai yra labai svarbu, nes nebegalima vieno renginio orientuoti į visus. Jis turi būti skiriamas tikslinei auditorijai. Dar nusivesčiau į POST galeriją.
– Vaida, grįžote iš Berlyno, ar jau matėte skulptūrą „Laisvės karys“?
– Ne, neinu. Esu aktyvi priešininkė ir aktyviai buvau prieš šios skulptūros atsiradimą sostinės Lukiškių aikštėje.
Nesuprantu, kaip šiais laikais tokia skulptūra iš viso gali būti pastatyta?
Esu labai nusivylusi. Įvyko populistinis manevras ir taip Vytis atsidūrė Kaune. Tai yra taip permatoma, ir būtent dėl to pikta. Jei žinotum, kad kažkam tai tikrai yra gražu, būtų viena. Tačiau čia yra ne tai, čia yra manipuliacijos, politizuota, be to, paskubomis daryta, pakeliui privelta daug klaidų.
Nesuprantu, kaip šiais laikais tokia skulptūra iš viso gali būti pastatyta ir kaip už mokesčių mokėtojų pinigus taip galima teršti viešą erdvę?
Meras uždėjo parašą, bet juk meras išeis, o kas liks atsakingas už šios viešos erdvės išdarkymą?
