Lino Liandzbergio dirbtuvės – sostinės Skulptūros ir vitražo centre. Tai menininkų meka, kurioje kasdieną sutinki garsius skulptorius, tapytojus, vitražo meistrus. Čia karaliauja dailininkai, tad ir nerašytoms jų taisyklėms reikia paklusti. Pavyzdžiui, nepalikti automobilio keliems mėnesiams ir kažkur pradingti. Suprantama, vieta patogi, netoli oro uosto, tad pasinaudoti nemokamu parkavimu susigundo ne vienas prašalaitis. Taip ir dulka tie automobiliai, užimdami dailininkų parkavimo aikšteles. Laimei, tokio metalo dailininkams nereikia, antraip juokaudami skulptoriai sako, kad iš paliktų automobilių sukurtų ne vieną meno objektą.
Po vienu stogu – du individualistai
Linas Liandzbergis ir Vytautas Vasiliūnas nuomojasi vieną dirbtuvę ir bėdos nemato. „Mes daug metų kartu, jau seniai vienas antram nebetrukdome“, – atsakė Linas į mano nuostabą kaip gali sugyventi du dailininkai, du individualistai.
– Lankiausi daugybėje dailininkų dirbtuvių, mačiau kaip kuria vienoje erdvėje vyras su žmona, seserys, broliai, marti ir anyta, o šiuo atveju – jokio giminystės ryšio.
– Gal ir gerai. Matai, mes seni draugai, susipažinome sostinės J. Vienožinskio dailės mokykloje besimokydami, Dailės akademijoje dirbome pas Augustiną Savicką vienoje studijoje. Ją teko dalintis net penkiems. Vėliau su Vytautu buvome kelių studijų nuomininkai. Anuomet neatrodė mums pigu. Dabar kainos humaniškesnės, 4-5 eurai už kvadratinį metrą. Dirbti po vienu stogu mums tapo norma. Pasikonsultuojame, pasikalbame apie šeimas, vaikus, apšnekame meno pasaulį. Viskas gerai. Sutinku, kad mūsų atvejis nėra visuotinis standartas, daug kas stebisi. Taip gavosi, kad mes vienas su kitu nesusikertame. Mokytojaujam skirtingose vietose. Mūsų darbo grafikai nesutampa, todėl susitinkame retai. O jei ir tenka tapyti vienu metu, tai kiekvienas nulendame į savo kampą ir net nejaučiame viens kito alsavimo. Žodžiu, dar neįkyrėjome vienas kitam.
– Pamenu buvau tavo dirbtuvėje 2006-aisias, kai su kolegomis kūrėte įspūdingas vėliavas „Nepriklausomų istorijų“ projektui. Trylika metų bėgte prabėgo. Šioji dirbtuvė jau ketvirta. Neilgai užsibūni?
– Toji dirbtuvė virto šeimos namais, nors kai reikia, galiu ir ten tapyti. Vienoje nuomotoje studijoje beveik nedirbome. Nors strategiškai vieta buvo patogi, bet įsikėlę netrukus pajutome, kad plotas – mažas, šviesa – prasta, lubos – žemos, tad ir kūrinių ten sukurta mažai.
– Tai ko reikia, kad atrasta vieta priliptų ir virstų miela kūrybos erdve?
– Man reikia švaros, tvarkos, muzikos. Kaip ir gana. Ir, kad nebūtų toli už Vilniaus. Jeigu nori tapyti, bet nevažinėti į dirbtuves, nutolusias 30 km nuo Vilniaus ar dirbti apgriuvusiame name, turi galvoti ir skaičiuoti. Todėl šita studija man tiko visom prasmėm. Labai greitai nuvažiuoju po bet kokio susitikimo ar parodos atidarymo. Pabūnu valandėlę ir vėl namo.
– Užtenka valandėlės? Mano manymu dailininkas ateina į šią erdvę nusiteikęs rimtam darbui.
– Ne visada įpuolęs į dirbtuvę pradedi brūkšniuoti, tapyti. Pabūti dirbtuvėje, pirmiausia reiškia pabūti su savimi, su savo mintimis, su kūriniu, kurį tuo metu darai. Matai paveikslo vystymąsi, pamąstai kaip bus toliau, suvoki ko nesi pasiekęs. Kai kada ta valanda duoda gerą rezultatą. Nes kitą dieną, turėdamas 4-5 valandas negaištu, tiksliai žinau ką reikia daryti.
– Yra dailininkų, kurie greitai dirba ir mato finišą ką tik startavę. Kaip tau?
– Aš nematau. Pagaliau būtų neįdomu. Turiu pradinį impulsą, idėją, formą. Be abejo darbo eigoje keičiasi keli parametrai. Keičiasi vizija, ji materializuojasi, įgauna kitą virsmą. Aš dirbu su plokštuma. Paveikslas irgi turi sąlyginai ribotas galimybes lyginant su video plokštuma, laiko matmeniu. Paveikslas yra sustabdyta akimirka. O ir pats keičiuosi. Pradedu darbą vienos būsenos, nuotaikos, baigiu – kitos. Aš nenutapau paveikslo nei per dieną, nei per dvi. Jeigu man pasiseka per savaitę, vadinasi pavyko labai greitai. Gal mano tapymo stilius neleidžia greitai dirbti, arba kiti moka, o aš ne. Taigi tapydamas per 2-3 savaites pergalvoju kūrinį, dėl to kartais nenorom keičiasi ir kompozicinės schemos. Jeigu dirbdamas matau, kad neišgaunu norimo rezultato, kuris tenkintų, jau geriau jokio rezultato man nereikia. Protingiausia to darbo niekam nerodyti ir tyliai sau pabūti.
Pokyčiai ateina natūraliai
– Prieš metus tavo braižas pasikeitė neatpažįstamai. Iš paveikslų dingo L.Liandzbergio atpažinimo ženklas – inkliuzai, su kuriais pasislėpė autoriaus ironija, sarkazmas. Tapai rimtas ir sakyčiau mąslus. Kodėl taip nutiko?
– Gal atėjo laikas keistis? Man atrodo, kad aš kas kiek laiko vis po truputį keisdavausi. Nežinau kodėl, bet pradedu nebejausti paveikslo magijos, esmės, lyg ir imu tiražuoti, kas mane patį pradeda užgauti. Pagaliau pajutęs, kad paveikslai labai sunkiai darosi, vargstu su jais pats, tada ir keičiuosi. Kūryboje persiverčiu ne dėl to, kad aš noriu būti akrobatas ir viską daryti naujai. Šis procesas atsėlina natūraliai. Žinau tik vieną, – reikia dirbti, stengtis maksimaliai, nes ir taip gausis vos vos. Šita taisyklė galioja kiekviename darbe. Pasikeitimas labiausiai matomas per laiko prizmę. Sudėjus darbus, tapytus anksčiau ir naujausius kūrinius, pats autorius mato paraleles. Net ir mano naujausi juodi, kuriuos darau šiandien, atrodo radikaliai. Bet praeis kiek laiko ir atsiras juose ir inkliuzų, ir kitokių įdomių ženklų bei užuominų. Nenoriu spėlioti, bet manau, natūraliai atsiras tarpusavyje siejančių grandžių, kurios sujungs mano tapymo stilių. Atsiras ir tai, apie ką šiandien neužsimenu. Aš pats asmeniškai nekuriu kažkokios ekvilibristikos, dirbtinos situacijos. Tie pokyčiai ateina natūraliai, nes anie išsikvepia.
– Bet motyvų supriešinimas „Ikaro kronikų“, „Stickers“ cikluose reikalavo ne emocijų, o intelekto užtaiso. Paveiksluose karaliavo popmeno dvasia, o tarpusavyje nederantys elementai vertė įminti tavo užkoduotą paslaptį.
– Tuos savo darbų ciklus vadinu lipdukais, kiti – inkliuzais. Jie lyg ir svetimkūniai, bet skatina galvoti apie žmogiškosios prigimties ypatumus, fatališką šiuolaikinio žmogaus ir gamtos atitolimą.
Siužetai įvairūs, dažniausiai inspiruoti peizažo, šiuolaikinių aktualijų interpretacijų ir popkultūros motyvų. Tikrovišką peizažą supriešindavau su dekoratyviais, ryškiais, rėkiančiais elementais, drastiškai įsiveržusiais į ramius gamtovaizdžius ir sujaukusiais jų idilišką rimtį. Tai buvo sveikas ironiškas požiūris į pasaulį, skatinantis žaisti intelektines spėliones.
– Mane visuomet stebino tavo racionalių būsenų fiksavimą palydintys taiklūs, paslaptį padedantys įminti pavadinimai. Ar ilgai tenka sukti galvą, kad vaizdinys ir pavadinimas sukurtų trumpą, įtaigią istoriją?
– Darbų pavadinimai man yra labai svarbūs. Tai aiški nuoroda apie tai, ką pats galvoju, išgyvenu. Kartais pavadinimas gimsta natūraliai, o kartais tenka sugaišti visai nemažai laiko, kol pasakau, kad tai yra teisingai.
– Nuo ryškių popkultūros elementų pasukai į autentiką. Juodas fonas, – naujos plastikos bandymų laukas ir grafinis sprendimas visiškai pakeitė braižą.
– Šiaip tai ir „juodoje tapyboje“ išliko šiokie tokie inkliuzai, užuominos. Pavyzdžiui, naujai gimstančiame paveiksle „Žvaigždžių karai“ šiuo atveju aiški nuoroda į kosmonauto batą tampa ne supriešinimo, o paveikslo aiškinimo detale, – Linas aiškina dar nebaigto juodojo paveikslo simbolį. Dėl to tas inkliuzas yra vienintelis paveiksle. Jei kituose darbuose atsiras keli, tai jie bus nuspalvoti ir aiškiai perskaitomi. Ankstesnis mano tapybos ciklas man atrodė labiau išmąstytas, inkliuzų ir senesnės stilistikos peizažo junginys kontekstui suteikė dirbtinų sąsajų. Dabar norisi autentikos, ji tapo labai svarbi, kurios anksčiau nepasigesdavau. Šiandien noriu rodyti tikrą vaizdą, o inkliuzas, ženklas taptų tik to vaizdo dalimi. Anksčiau tą svetimkūnio idėja man buvo labai įdomi, tą ženklą laikiau aktualiu savo kūryboje. Dabar man tapo svarbu grįžti prie tikrovės, noriu autentikoje surasti kodą, kuris būtų svarbus, pabrėžiantis ir išryškinantis tą situaciją, kurioje esame dabar arba būsime rytoj.
Rudenį laukite išpažinties
– Ar tavęs neglumina tai, kad su juodais paveikslais tampi nebeatpažįstamas?
– Teks daryti didelę personalinę parodą, per kurią atliksiu išpažintį, – juokėsi dailininkas.
– Jau dabar gali padaryti išpažinties repeticiją, nes paprasti klausimai – „Kodėl juodame fone? Kodėl markeris?“ iškils daugeliui neišvengiamai.
– Tai buvo paprasčiausias ir trumpiausias sprendimas. Nauja technika – markeris, tai toks pieštukas, prie kurio daugybę metų nebuvau prisilietęs. Juodas fonas , – paprasta dėkinga spalva skleistis linijiniam piešiniui. Labai elementari priežastis. Ir nereikia čia ieškoti kažkokios mistifikacijos apie mano tamsų pasaulį ar kokio kosminio susijungimo ieškoti. Tiesiog gera raiška, viskas matosi aiškiai. Jau dabar, kai yra sukurti ne vienas ir ne du paveikslai, bedirbdamas atrandu visokių technologinių įdomybių ir subtilybių. Markeris kaip tušinukas braukia lygią liniją. Bet jam besibaigiant išryškėja minkštumas, atsiranda subtilios linijos, kuriomis manipuliuodamas galiu pasiekti vienokį ar kitokį rezultatą, praplėsti išraiškos skalę. Tai tampa labai įdomu, vilioja savo naujomis galimybėmis.
Piešinys man labiau išraiškos dalykas, bet ne tikslas kuo akademiškiau, tiksliau perteikti objektą.
– Įdomu sužinoti kaip paruošiame drobė.
– Ant porėmio užsitraukiu baltą drobę ir ją nudažau akrilu. Ne visada viskas vienodai gaunasi. Kai kurie dažai blizgūs, kai kurie matiniai, pilkšvai matiniai, kiti suodinesni. Priklauso nuo gamintojo. Pasirodo, kad juoda spalva taip pat turi daugybę atspalvių. Skirtingą rezultatą padiktuoja skirtinga juoda. Kai pradedi labai subtiliai gilintis į kiekvieną situaciją, matai, kad kiekvienas paveikslas savo intensyvumu labai skiriasi.
– Markerio ir akrilo mišinys padeda išgauti juodosios paslapties kodą. Tačiau paveikslo pagrindą sudaro piešinys, todėl tave pavadinčiau geru piešėju.
– Ne, – kuklinasi Linas, – yra labai stiprių kolegų akademiniame piešinyje, negaliu į juos lygiuotis. Bet tai ir nėra mano siekiamybė. Piešinys man labiau išraiškos dalykas, bet ne tikslas kuo akademiškiau, tiksliau perteikti objektą. Bet vienas markerio brūkšnys įpareigoja. Jei blogai nubrauki, tai tiesiog yra blogai, nepasiseka. Žiūrint paveikslus, atrodo viskas labai smulku, kruopštu ir sudėtinga, tačiau nuo peizažo temos neatitolau. Tik tie inkliuzai anksčiau atitraukdavo žvilgsnį nuo peizažo.
– Kalbant apie ilgaamžiškumą, aliejumi tapyti paveikslai keliolika kartų pergyvena savo autorių. O kaip laiko egzaminą išlaikys akrilas, markeris?
– Tapytojų pamėgtas akrilas dar nėra tiek ištyrinėtas, jam tėra vos 50 metų. Nemanau, kad vandeniui atsparūs markeriai keistų savo spalvą. Juolab, kad paviršių padengiu laku, apsaugau, konservuoju. Turėtų laikyti ilgai. Nors ir markerio atsiradimas ne itin senas. Bet aš puikiai prisimenu kaip maestro Augustinas Savickas paišė flomasteriais, rodydavo mums ir nesuko sau galvos. Tie piešiniai išsaugoti iki mūsų dienų. Studijų metais mane tai labai stebindavo. Toks iškilus dailininkas, o pasirink tu man tokią techniką, kurią vaikai naudodavo darželyje! Anuomet buvo netikėta, o dabar pats su tais markeriais piešiu ir viskas gerai atrodo.
– Judu su Arkadijumi Gotesmanu meno pasaulyje garsėjote kaip performanso meistrai. Kas paviliojo į anuomet taip nepopuliaria tapusią tapybą?
– Mudviejų kūrybiniai sumanymai labai artimi, todėl su Arkadijumi norime dar šį tą nuveikti scenoje. 2001-aisiais grįžau į nepopuliariąją tapybą. Pagalvojau, niekas nebetapo, be to ir performansas kažkaip strigo, mada praėjo. Buvome puiki komanda, daug ką esame sukūrę ir su Džiugu Katinu, o tapyboje esi vienas prieš vieną. Atsirado noras pabūti vienam prieš paveikslą. Pabūti garbingoje kovoje, nesislapstant už jokių technologijų ir išradimų. Turiu rankas, drobę, todėl savęs išbandymas tuo metu buvo aktualus.
– Lietuvos dailininkų sąjungoje vadovauji vienai didžiausių tapytojų sekcijai. Kasmet ją papildo nauji nariai. Kas dabar „ant bangos“ tapyboje?
– Pastebėjau, kad prioritetine tapo fotografinė tapyba. Akivaizdus tapymas iš nuotraukų. Tapyba tampa mistifikuota, apdirbta kompiuterine technologija. Tos idėjos, užuominos, ženklai, kuriuos sudeda į paveikslus jauni žmonės yra iš jų gyvenimo. Tie motyvai ne visada man įdomūs arba aš neperprantu tų siužetų. Suprantama, kad tai yra naujosios kartos kalba, atėjusi iš nuolatinio buvimo internetinėje erdvėje, žinučių, nuotraukų aktyvaus siuntinėjimo. Ta informacija, plastika, apdorotos informacijos pavidalu persikelia į meno kūrinius. Kiekviena karta turi savo kodą ir taip turi būti.
– Bet viską kopijuodami, perdirbdami jauni menininkai praranda individualumą.
– Nematau pavojaus. Jis buvo ir mano laikais ir dabar įžvelgiamas tapatybės praradimas. Neseniai veikusioje Augustino Savicko šimtmečiui skirtoje parodoje „Mokytojas ir mokiniai“ buvo parodyti mūsų, penkiolikos jo mokinių tapybos darbai. Man atrodo, kad mes visi penkiolika ten vienodi. Šiandien mes esame pakankamai skirtingi, bet toje parodoje... Įsivaizduok į tą ekspoziciją atvažiuotų koks menininkas, pavyzdžiui iš Gvatemalos, kuris nieko nežino apie kontekstą. Jis tikrai galvotų, kad tai vieno autoriaus paroda. Ir nenustebtų, jeigu pasakytum, kad tai vieno autoriaus paroda. Aišku, mes žinome kas ką tapė, pažįstame braižą, bet žmogui iš šalies atrodo visai kitaip. Po trisdešimties metų mes visi tapome labai skirtingi. Todėl manau, kad šiandien kažkiek supanašėję jauni žmonės, po kelių dešimtmečių bus saviti, įdomūs, skirtingi. Tiesiog kiekvienam jaunam reikia surasti savo aspektus, kuriuos nori parodyti, pabrėžti, akcentuoti. Dalijimasis informacija bet kokiu atveju yra labai gerai. Anksčiau mums būdavo sunku ją gauti. Geriau turėti, negu neturėti. O atsirinkti, tai čia jau kiekvieno stuburo klausimas.
– Šiemet švenčiame maestro Augustino Savicko 100 metų jubiliejų. Tau teko laimė pas jį mokytis. Koks Savickas liko studentų atmintyje?
– Labai džiaugiuosi, kad teko net trejetą metų studijuoti pas A.Savicką. Tai žmogus, kuris leido jaunam menininkui formuotis pačiam, neužtempdamas jo ant vieno trafaretinio kurpalio. (Nors paprastai įtaka egzistuoja. Jeigu tau patinka kažkoks tapytojas, tai natūralu, kad nori juo sekti). Savicko komentaruose buvo akcentuojama laisvė, individualumas, būti savimi ir nuolat ieškoti. Jis nedaugžodžiavo, buvo labai kolegiškas, su studentais kalbėdavosi kaip su lygiais partneriais, atskleisdavo savo surastas tiesas. Nebuvo jokios diktatūros, spaudimo, jeigu tu kartais norėtum daryti kitaip.
Tik skatino nenuklysti į menkaverčius, trumpalaikius dalykus. Netapyti drobių, kurios iš karto gerai parsiduoda. Nes ir tuo laiku buvo komercija, dalį dailininkų paviliojo lengvai uždirbami pinigai. A.Savickas akcentavo vertybinius dalykus, kuriuos reikėtų išsaugoti savyje. Gali sektis, nesisekti, gali būti talentingas arba mažiau, bet svarbiausia nelėkti tuo pigiu, greitų pinigų keliu. Taip jis bandė mus saugoti nuo menkaverčių pagundų, siūlė padirbėti, ragino ieškoti ir mąstyti daugiau.
Savo pavyzdžiu bandė mums įteigti, kad tapymas yra labai geras, smagus užsiėmimas ir jeigu tau sekasi, esi labai laimingas. Jeigu nesiseka, tada – tu alkoholikas. Aš čia juokaudamas kalbu, na, kai nesiseka, tada užgeri.
– Tai gerti ir tapyti vienu metu neišeina?
– Jam ne. Tam būdavo skirtas kitas laikas. Ir tai reikia atskirti. Aš taip pat griežtai skiriu: arba, arba. (Juokiasi). Kai A.Savickas tapydavo, tai ne lašo savaitėm neimdavo. O kai nusitapydavo, tai savaitę švęsdavo. Jo palinkėjimas ir bandymas mums paaiškinti, kad būdamas kūrėju tu esi laisvas. Kviesdavosi mus į savo studiją, rodydavo pačius naujausius darbus, ypač kokią sėkmingą seriją padaręs. Kolekcininkai išpirkdavo, parodose daugelio kūrinių nepamatydavome. Daugelis dėstytojų to nepraktikavo, o Savickas žinodamas savo vertę, pirmiausia mums, būsimiems tapytojams parodydavo, net klausdavo „Ir kaip ta mano tapyba?“ Jau amžiuje buvo, o degė tapyba, visad norėjo tapyti.
Anuomet menininkai galėjo būti laisvi savo meninėse pažiūrose, ne politinėse. Laisvai diskutuodavo savo grupėse, dirbtuvėse dalindavosi patirtimi. Gal tik į užsienį išvažiuoti būdavo sunkiau. Noriu tuo pasakyti, kad menininkas ir tais laikais nebuvo nuskriaustasis ar menkavertis. Pilnateisis visuomenės narys, bet su laisvu darbo grafiku.
Beje, anksčiau būdavo praktikuojami rudeniniai dailininkų sąjungos užpirkimai. Visi žinodavo, kad vieną kitą kūrinį parduos, pinigų kuriam laikui užteks. Dabar to nėra.
– Dabar praktiškai nėra menininko, kuris galėtų išgyventi iš kūrybos. Vieni dirba geležinkelyje, kiti įsidarbina kaminkrėčiais ar sargauja, dar kiti laimingi gavę mokytojauti.
– Aš dėstau J.Vienožinskio meno mokykloje ir VDU.
– Jei nedėstytum, ar išlaikytum šeimą, juk auginate keturis vaikus?
– Neišmaitinčiau, be abejo. Jei būčiau vienas, tai pagal dabartinę situaciją galėčiau išgyventi. Nors yra vienetai menininkų, kurie išgyvena iš kūrybos. Kai kurie visai neblogai. Matai, kai pradedi mokytojauti, visuomet atsiranda pagunda turėti kuo daugiau valandų. Tada negalvoji, kad atimsi iš savęs kūrybinio laiko dalį. O su kūryba turi gyventi kasdien, kad iš tiesų ką nors sukurtum. Iš kito kampo žiūrint, turėti atsitraukimą kelioms valandoms, padirbėti su mokiniais, studentais yra gerai. Tik reikia rasti proporciją, kad liktų laiko ir darbui, ir kūrybai, ir šeimai.
Šiaip aš nelinkęs greitai priimti ar nurašyti žmogaus.
– Apie batus, telefoną ir treningus
– Į studiją užėjo Benas, vyresnysis Lino Liandzbergio sūnus. Susipažįstame. Jis pasuko tėvo pėdomis, į meną. VDA studijavęs dizainą, perėjo į freską mozaiką. Benas rankose laiko dekoruotų batų porą.
– Gražūs batai. Naujus nusipirkai?
– Tai mano kūryba, parodą su tėvu rudenį darysiu. Bus mano pirmasis pasirodymas galerijoje. Batų dekoravimo mada pasaulyje nebe pirmiena, Lietuvoje nauja kryptis. Su savo batais noriu pataikyti į aukso vidurį, – tarp meno ir komercijos. Matau kas daro vien komercijai, arba tik podiumui. Noriu, kad mano batus žmonės avėtų ir džiaugtųsi meno kūriniu. Parodoje demonstruosiu kūrinius, turinčius meninę vertę.
– Kodėl pasirinkai dekoruoti batus?
– Stebiu žmonių apavą ir stengiuosi tuos modelius naudoti kaip savo kūrybinę materiją. Dabar dominuoja patogi sportinė avalynė. Parodoje bus dekoruotų ir ilgaaulių, ir guminių. Batai man atrodo ryškiausiu žmogaus simboliu.
– Į ką atkreipi dėmesį pirmą kartą sutikęs žmogų?
– Visuomet pasižiūriu į batus ir telefoną.
– Oho, tai į akis praktiškai žmogui nebereikia žiūrėti? Batai, telefonas lygu draugauji arba ne.
– Nežinau kaip ten jūsų jaunystėje būdavo, bet šiandien brangus telefonas ir geri batai duoda suvokimą apie žmogaus socialinį statusą. Aišku, yra tokių, kuriems tai visai nerūpi. Aš pasirinkau tą materiją, kuri yra kasdienis, bet labai svarbus simbolis. Neaišku kada baigsis šita svarba, bet kol tie ženklai nepranyko, noriu panaudoti juos kūryboje. Šiaip aš nelinkęs greitai priimti ar nurašyti žmogaus. Stebiu savo aplinką, jaunesnes seses, man įdomu kaip jie reaguoja. Mes šeimoje kalbamės, matau, kad sesės ir draugai kreipia dėmesį į simbolius, todėl nusprendžiau temą panagrinėti būtent per šią prizmę. Estetika kurį laiką buvo svarbiau, nei patogumas. Nes patogumas niekada išvaizdžiai neatrodė. Atėjo laikas simbiozei.
– Taip galvojant, sportinis kostiumas irgi turėtų būti vienas iš patogumo simbolių, bet į darbo pokalbį eidami nevilkime sportinių rūbų. Anksčiau treningai būdavo ne itin išsilavinusio, trumpai kirpto, agresyvaus jaunuolio – „gezo“ skiriamasis ženklas. Kaip dabar?
– Dabar galima greitai susipainioti. Ateis frakuotas, o vietoje smegenų – tuščias puodas. Dabar yra ir sportinių kostiumų už fraką brangesnių. Ateikite į parodą lapkritį, VDA parodų salėje „Krematoriumas“, bus įdomu padiskutuoti, – pakvietė Benas Liandzbergis.
Nekantrauju. Garsaus tapytojo ir jo sūnaus kūrybinis duetas intriguoja.