Meno ir bažnyčios istorikė, buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino, o nuo praėjusių metų nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Irena Vaišvilaitė popiežių Pranciškų vadina pirmtako Benedikto XVI sekėju.
Jėzuitiškai kuklus, paprastas, bet nuolat situacijų aplinkybes analizuojantis ir politines intrigas atlaikęs Pranciškus bando padėti bažnyčiai reformuotis viduje ir prisitaikyti prie kintančio pasaulio iššūkių.
15min pakalbėjo su JAV šiuo metu viešinčia istorike ir diplomate apie Pranciškaus išrinkimo aplinkybes, asmenines argentiniečio savybes ir veiklą, Lotynų Amerikos bažnyčią bei katalikybės ateitį.
– Kodėl toks iš pažiūros paprastas šventikas Jorge Mario Bergoglio, buvęs Buenos Airių arkivyskupas, tapo Katalikų bažnyčios vadovu? Kokios aplinkybės lėmė jo išrinkimą popiežiumi?
– Išskirčiau dvi priežastis. Nors konklavos pagal bažnyčios teisę yra slaptos, bet šis tas iš jų išteka visą laiką. Žinoma, kad Bergoglio buvo kandidatas 2005 metais, kartu su kardinolu Josephu Ratzingeriu, Benediktu XVI. Ratzingeris tuo metu buvo matomas kaip natūralus Jono Pauliaus II įpėdinis ir Bergoglio paprašė nebalsuoti už jį, pasitraukė iš rinkimų.
– Kodėl jis pasitraukė iš rinkimų?
– Manau, kad paprasčiausiai nenorėdamas skaldyti konklavos. Tos žinios apie įvykius konklavose cirkuliavo, bet jų patikimumą patvirtinti sunku. Tarkime, kai atsistatydino Benediktas XVI ir buvo rengiamasi konklavai, Bergoglio žiniasklaidoje net nebuvo minimas kaip kandidatas. Buvo italų noras, kad po dviejų „užsieniečių“ būtų išrinktas italas.
Spaudoje skelbtose prognozėse favoritu vadintas Milano kardinolas. Kalbėta ir apie Afrikos, Azijos kandidatus. Buvo įvardintas ir kandidatas iš Pietų Amerikos, bet tai buvo ne Buenos Airių arkivyskupas Bergoglio. Kardinolų kolegijai Bergoglio nebuvo nežinomas asmuo. Tiesa, kolegija gana greitai keičiasi, nes sulaukę 80 metų kardinolai nebegali dalyvauti.
– Sugrįžkime prie popiežiaus išrinkimo aplinkybių.
– Romos kuriją krėtė skandalingi įvykiai – finansiniai skandalai, dokumentų nutekinimai. Benedikto XVI sekretorius pavogė dokumentus nuo jo stalo ir perdavė žurnalistams. Visa tai liudijo, kad kurijoje vyko aštrūs politiniai susidūrimai, politinės varžybos.
Pats Benediktas XVI po atsistatydinimo paminėjo didžiausius savo negabumus – sportas ir administracinis darbas. Benediktas šalinosi administracinio darbo ir atidavė jį kardinolui, kuris buvo sekretorius labai mažoje Tikėjimo ir mokslo kongregacijoje. Ten kardinolas Tarcisio Bertone susitvarkydavo, bet tapus visos Bažnyčios, pasaulinės organizacijos tvarkytoju, jis susikirto su elitu.
Čia galima kalbėti apie labai ilgą Jono Pauliaus II pontifikatą ir sunkią, stipria negalia pažymėtą jo pontifikato pabaigą. Trejus metus popiežius jau tiesiog negalėjo daryti įtakos valdymui, tai perėmė jo artimiausia aplinka. Tokiu būdu administracinis darbas tapo neviešas, nelabai skaidrus, nelabai aišku, kas daro sprendimus. Tokie vidiniai pasikeitimai sukūrė tokią sunkią, Bažnyčią, o ypač Šventąjį Sostą kompromituojančią atmosferą.
Besirengiant konklavai kardinolų diskusijos buvo gilios ir aštrios, išsakyta daug pageidavimų, ką turi daryti naujas popiežius. Atrodo, kad didelį įspūdį kardinolams padarė Bergoglio kalba. Jis pasakė tai, ką vėliau ir bandė daryti. Pabrėžė, kad Bažnyčia turi būti neturtinga, nuolanki, rūpintis problemų sprendimu, o ne galios kaupimu. Trys esminiai dalykai – neturtas, klusnumas ir skaistumas.
– Kiek išrinkimą lėmė paties Bergoglio asmeninės savybės?
– Kalbant apie jo asmenybę, svarbiausia pabrėžti, kad jis yra jėzuitas. Jėzuito vienuolinė formacija, kuri trunka iki septyniolikos metų, taip, kaip ugdomas jėzuitas, turi bendrų bruožų. Visų pirma, tai gilus, intensyvus maldos gyvenimas. Būtų galima vadinti tai psichologine autorefleksija, autoanalize.
Jėzuitai atlieka Švento Ignaco Lojolos, kurį populiariojoje kultūroje galima vadinti psichoanalizės pradininku, pratybas. Tai yra savęs pažinimas, kitų pažinimas, kreipiant į asmeninį, gilų ryšį su Jėzumi Kristumi. Tokia vidinė dvasinė disciplina, bet kokios situacijos analizė, būdinga jėzuitams, tikrai labai atpažįstama Bergoglio asmenybėje. Apmąstoma, kur gali vesti vienokie ar kitokie sprendimai, kas yra į gėrį, kas yra į blogį, turint galvoje krikščionišką viziją, kad yra ir aktyviai veikiantis blogis pasaulyje. Tai yra Bergoglio asmeninių veiksmų, jo požiūrio į vadovavimą Bažnyčiai pagrindas.
Tuo pat metu reikia turėti galvoje, kad Bergoglio, etniškai europietis, augęs italų šeimoje, bet pilietiškai yra ne europietis – argentinietis. Jis augęs megapolyje. Tokios patirties joks moderniųjų laikų popiežius neturėjo. To didžiulio miesto su didžiuliais socialiniais skirtumais.
Bergoglio teko pergyventi ir karinę diktatūrą Argentinoje, kuri nuo disciplinuojančios tapo žiauria ir represine. Jam teko pergyventi ir konfliktą su valdžia, įtakinga Kirchnerių šeima, jau būnant Buenos Airių arkivyskupu. Jie stengėsi jį visais įmanomais būdais išstumti. Konflikto priežastys buvo socialinės. Bergoglio yra antiautoritaras, labai aiškiai stovintis silpnųjų pusėje, palaikantis socialinį jautrumą ir dialogą. Autoritarinėje, populistinėje valstybėje diplomatiškasis Bergoglio užėmė kritiko poziciją.
Jį gerai pažinojo visa Lotynų Amerikos bažnyčia, nes, išskyrus Braziliją, ten vyrauja viena, ispanų kalba, leidžianti skirtingų valstybių bažnyčioms aktyviai bendrauti. Bergoglio Lotynų Amerikos vyskupų konferencijoje vaidino svarbų ir gerai matomą vaidmenį. Jis buvo žinomas kaip stiprios dvasinės kultūros, kuklus, paprastas žmogus, geras administratorius. Net ir būdamas Buenos Airių arkivyskupu jis gyveno ne rūmuose, o nedideliame butelyje, kuriame slaugė senuką jėzuitą. Bergoglio per visą savo vyskupo karjerą išliko vienuoliu, nenoriai važinėdavo į Romą, nemėgo turistauti, nevažinėdavo su paskaitomis.
Beje, jis prieš konklavą buvo susiruošęs išeiti į pensiją, nes artėjo jo 75-metis ir pagal bažnytinę teisę jau buvo pateikęs atsistatydinimo prašymą vyskupams. Kalbama, kad net buvo pasirinkęs ir kambarėlį kunigų-emeritų namuose, kuriame rengėsi gyventi išėjęs iš pareigų.
– Kuo Lotynų Amerikos bažnyčia skiriasi nuo Europos?
– Lotynų Amerika nuo dabartinės Europos skiriasi tuo, kad socialinės problemos, kurios pokario Europoje buvo sprendžiamos arba komunistiniu būdu, arba gerovės valstybės, su labai plačiomis socialinėmis garantijomis būdu, Europos bažnyčiai buvo nuėmusi socialinį klausimą, aštrų skurdo klausimą.
Europos ir Šiaurės Amerikos bažnyčioje paskutinį dvidešimto amžiaus ketvirtį vyravo etikos, gyvybės klausimai. Lotynų Amerikoje šie klausimai svarbūs, bet vyrauja socialinės problemos – nelygybė, neteisybė. Lotynų Amerikos bažnyčia tokiame socialinių problemų kontekste buvo labiau politizuota nei Europos bažnyčia XX amžiaus antroje pusėje.
Šventajame Rašte parašyta, kad Dievas yra silpnųjų pusėje, tad ir Bažnyčia turi būti silpnųjų pusėje. Čia iškyla santykio su valdžia klausimas, kuris itin svarbus valstybėse, kuriose ryški socialinė nelygybė (Lotynų Amerikai tai yra būdinga). Tad Lotynų Amerikos bažnyčiai būdingas didelis socialinis jautrumas, dalyvavimas politikoje, dažnai įsivėlimas į vidinius nacionalinius konfliktus.
– Kaip galėtumėte apibendrinti Pranciškaus kaip popiežiaus veiklą? Ar jis pasuko kita kryptimi, ar tęsė Benedikto XVI darbus?
– Pranciškus pratęsė labai daug to, ką Benediktas XVI pradėjo ir pradėjo tai, visų pirma, intelektualiai, teologiškai. Yra tokių žmonių Bažnyčioje, kurie linkę priešpastatyti Benediktą XVI ir Pranciškų, bet tai labai paviršutiniškas priešpastatymas, nukreiptas į išorinius skirtumus. Benediktas XVI yra be galo drovus žmogus, o Pranciškus puikiai suvokia viešąjį popiežiaus vaidmenį ir labai gerai tą vaidmenį atlieka.
Jis geba bendrauti su žmonėmis, didelėmis miniomis, atrasdamas ten kiekvieno dėmesį. Jis nebijo kontakto su žmonėmis, yra labiau pietietiško mentaliteto nei šiaurietis Benediktas XVI, kuris nesijautė gerai minioje, jam keldavo nepatogumų fizinis kontaktas su nepažįstamais asmenimis.
Bet ideologiškai Benediktas XVI buvo stiprus antiklerikalinės pozicijos atstovas, o Pranciškui antiklerikalizmas taip pat yra viena iš svarbiausių krypčių. Tai Pranciškus parodo ir viešais gestais, ir reforma viduje, Romos kurijoje. Tai administracinės pertvarkos, kurios visada sunkios, klampios, bet Pranciškus ryžtingai kėlė ir Vatikano banko, korupcijos, karjerizmo, vidaus kovų klausimus. Šie klausimai būdingi visoms žmonių bendruomenėms, kuriose yra galios santykis, galimybė daryti karjerą. Ypač būdinga vyriškai bendruomenei.
Pranciškus kovoja ir rodydamas asmeninį pavyzdį. Jis neapsigyveno popiežiaus rūmuose, o liko gyventi bendrabutyje, kuriame apgyvendinti į konklavą atvykę kardinolai, paprastai ten gyvena Vatikane įvairiais tikslais dirbantys vyskupai. Sekdamas Benedikto XVI idėjomis Pranciškus iškėlė ekologijos, žmogaus santykio su kūrinija klausimą. Pranciškus yra labai antivartotojiškas popiežius, kritikuojantis perteklinę plėtrą, plėšikišką santykį su aplinka, gamta ir žmogaus sukurta aplinka, santykį su kitu žmogumi kaip savo tikslų instrumentu.
Pranciškus iš Benedikto XVI paveldėjo ir vieną didžiausių šiuolaikinių Bažnyčios krizių – kunigų seksualinio piktnaudžiavimo skandalus. Ką tik paskelbtas skandalingas elgesys Filadelfijos arkivyskupijoje, keliantis labai skausmingas reakcijas JAV bažnyčioje. Pranciškus paskelbė labai esmingą laišką apie šiuos lytinius skandalus bažnyčioje, kurie yra savotiškas pūlinys, nulemtas ilgai besiformavusio klerikalizmo. Tam reikia ne tik moralinės, bet ir teisinės reformos, kurioms reikia įveikti vidinį pasipriešinimą.
– Galbūt galėtume mūsų pokalbį apibendrinti klausimu apie Bažnyčios ateities iššūkius. Kokie svarbiausi vidiniai ir pasaulietiniai klausimai turės būti sprendžiami artimiausiu metu?
– Katalikų bažnyčia ir vėl turės grįžti prie esminių klausimų, prie kurių grįžtama kas kelis šimtus metų. Dabar bažnyčioje mes turime klausimą: kas yra kleras? Kleras, diecezinė kunigija... Vis mažiau žmonių Vakarų bažnyčioje renkasi kunigystę. Kyla labai daug klausimų, kodėl situacija tokia, ir tam yra labai daug atsakymų. Kunigija tapo dideliu klausimu katalikų bažnyčioje ir tam ne tik nėra vieno atsakymo, bet ir vienos atsakymo krypties. Vieni mano, kad tai turi būti celibato peržiūra, kiti turi kitokias pažiūras.
Kalbant apie Bažnyčią kaip apie pasaulinę organizaciją, tai ją veikia tie geopolitiniai tektoniniai judesiai pasaulyje. Akivaizdžiai matome, kad juda galios centrai, ekonominės plėtros centrai. Bažnyčios savimonė Europoje yra labai europocentriška ir tai gali kelti rimtų problemų kintančiame pasaulyje. Pranciškus tai bando keisti kalbėdamas apie periferijas. Pati Europa tampa periferija, prognozuojama, kad ji taps ekonomine periferija jau iki 2050-ųjų. Galios centras sparčiai juda į Aziją, kur religingumas auga.
Labai rimtas klausimas, kaip keisis katalikybė, kokia bus vidinė dinamika. Yra tokios augančios valstybės kaip Indonezija, Malaizija, kuriose stiprėja ne tik ekonomika, bet ir religingumo formos. Tai yra tokie dideli lūžiai, kurie bus sunkiai suvirškinami europiečiams. Šie pokyčiai, susidūrimas su azijietišku mentalitetu, kuriame krikščionybės vaidmuo nėra aiškus, atneš ir klausimą apie kurį jūsų praėjusiame interviu kalbėjo Vytautas Ališauskas – kas yra žmogus?
Kinija sparčiai juda dirbtinio intelekto vystymo procese, o tuo pat metu tai valstybė su kitokiu antropologijos supratimu. Jei Vakarų pasaulyje centre yra individas (o tai yra krikščionybės produktas), tai Azijoje mes susiduriame su visai kitokiu mentalitetu. Taigi, iššūkiai krikščionybei prilygsta pačiai krikščionybės pradžiai, stovėjimui prieš visiškai kitą kultūrą.
