– Kuo gyvenate šiais metais ir kokie kultūriniai įvykiai, nutikę Klaipėdoje ir Lietuvoje, jums buvo svarbūs, įsidėmėtini?
– Šie metai man buvo pilni asmeninių ir profesinių iššūkių. Labiau buvau susifokusavusi į savo veiklas, nes kuravau ir koordinavau apie trisdešimt parodų. Tai man buvo itin didelis krūvis ir, žinoma, nukentėjo kitų renginių lankymas. Taigi, parodose, spektakliuose, koncertuose lankiausi daug rečiau, nei norėjosi. Paskutinės parodos Klaipėdoje, kurias prisimenu iki dabar, tai Gintauto Trimako ir Alvydo Lukio, vykusios Prano Domšaičio galerijoje berods 2023 metais. Gerai žinodama abiejų autorių kūrybą, šiose parodose radau nemažai naujo ir įdomaus sau. Šiais metais mūsų krašte, Antano Mončio muziejuje vyko Gyčio Skudžinsko personalinė paroda. Kadangi nespėjau jo parodos pamatyti Vilniuje, labai džiaugiausi, kad savo parodą Gytis atvežė į Palangą. Šiemet buvo sudaryta proga pamatyti ir dar nežinomus Rimaldo Vikšraičio darbus, eksponuotus Vilniaus ir Kauno galerijose. Kuris laikas seku Agnės Gintalaitės kūrybą. Todėl ir jos parodą buvo įdomu apžiūrėti Vilniaus fotografijos galerijoje. Smagu, kad ir Dovilė Dagienė savo parodą, pristatytą Lodzėje, pratęsė „Titanike“. Tai tik keletas fotografijos parodų, kurios vienu ar kitu aspektu man buvo svarbios.
Atradimai vyko apsilankius fotografijos mugėje „Paris Photo“, kurioje šiais metais buvo surengta ir Lietuvos autorių paroda (kuratorė Sonia Voss). Ši paroda – turbūt svarbiausias metų įvykis Lietuvos fotografijai, bet apie tai jau daug kalbėta. Kita man asmeniškai svarbi išvyka, kaip ir kaskart, Venecijos bienalė. Tokioje gausoje visuomet aptinki kažką ypatingo.
Na, ir žinoma, man buvo labai svarbios mano kuruotos parodos. Pagaliau turėjau progą gana išsamiai susipažinti su Remigijaus Treigio kūryba. Kartu su autoriumi jo parodą pristatėme Vilniuje, Šiauliuose ir Telšiuose. Jau antri metai tęsiau ir Raimundo Urbono fotografijos pristatymus. Jo paroda vyko Kauno fotografijos galerijoje ir Fotografijos muziejuje Šiauliuose. Su šio autoriaus archyvu dirbau antri metai. Darbus dar tęsiu, nes ateityje planuoju išleisti jo monografiją. Dar viena visiškai nauja patirtis – trumpametražio filmo apie Raimundą Urboną filmavimas (režisierė Aušra Lukošiūnienė) šį rudenį. Tai toks būtų ne itin gilus žvilgsnis į praeinančius metus.
– Vienas literatūrologas, nagrinėjęs centro ir paribių klausimą, yra rašęs, kad jei rašytojas nepriklauso Rašytojų sąjungai, negyvena Vilniuje ir nevaikšto Gedimino prospektu, yra už žvilgsnio ir dėmesio ribų. O kaip yra su vizualaus meno kūrėjais, ar čia centro ir paribių problema egzistuoja?
– Manau, kad egzistuoja. Atokiau nuo centro gyvenantys ir kuriantys menininkai turi įdėti daugiau pastangų, kad būtų matomi. Juk pas juos žymiai rečiau į dirbtuves užsuka svarbūs meno lauko veikėjai. Ir jie ne kiekvienas lanko parodas Vilniuje ar Kaune. Kita vertus, jeigu menininkas išlaiko tiesioginį ryšį su šiandieniniais meno procesais, vykstančiais centre ir užsienyje, aktyviai juose dalyvauja, tai skirtumas nėra toks ryškus. Dar viena problema periferijose, kad čia žymiai siauresni kultūros ir meno laukai. Mažiau menininkų, meno kritikų, mažiau ir žiūrovų. Taigi, mažiau judesio ir važiavimas į centrą ar užsienį veikia kaip asmeninės veiklos katalizatorius. Nors manau, kad bet kur gyvenant privalai laikyti ranką ant meno pulso ir sekti procesus, vykstančius svetur. Bėda ta, kad periferijoje menininkai dažniau „užsisėdi“ ir tada tampa įdomūs tik patys sau. O tai dažniausiai iššaukia jų nepasitenkinimą ir nusivylimą. Na, aš čia kalbu bendrais bruožais, gal labiau apie vyresnius menininkus. Yra ir labai sėkmingų atvejų, pavyzdžių, kai atokiose vietovėse kuriantys autoriai puikiausiai save pristato ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Klaipėdos situacija sudėtinga dar ir dėl to, kad tai – uostamiestis. Prioritetai čia kiti, kitaip suvokiamos ir kultūros bei meno vertės. Aktualumas matuojamas vėlgi vadovaujantis labiau verslo, nei meno laukui būdingais rodikliais. Yra labai daug nesusikalbėjimo tarp menininkų, kultūros lauko atstovų ir valdžios struktūrų. Gal dėl to turime kol kas ne(iš)sprendžiamą problemą dėl jaunų menininkų stygiaus. Nemažai ryškių asmenybių ir stiprių kūrėjų tiesiog išvyksta, nes kitur lengviau realizuoti savo sumanymus, palankesnės sąlygos ir t. t. Klaipėda, net kaip uostamiestis galėtų turėti unikalų meninį kontekstą, bet kol kas to nesimato.
– Papasakokite apie svarbiausias Klaipėdos meno erdves, kuriose dažniausiai lankotės, atidarote parodas arba žvalgotės į kolegų kūrybą.
– Tokių erdvių Klaipėdoje nėra daug. Teigiami pokyčiai jau keli metai vyksta Prano Domšaičio galerijoje, kurioje pradėjus vadovauti Skaistei Marčienei rengiamos aktualios keičiamos parodos, vyksta kuratorinių projektų pristatymai. Kita vertus, labai trūksta „Si:said“ galerijos, kuri mieste buvo kaip gaivaus oro gurkšnis, nes atveždavo įdomius autorius, inicijuodavo originalesnius projektus. Šiai galerijai anksčiau vadovavo taip pat S.Marčienė. Klaipėdos kultūrų komunikacijų Parodų rūmuose parodos kol kas labai skirtingo meninio lygio. Atrodo, kad šios įstaigos komanda susiduria su parodų atrankos ir vertinimo problemomis. Čia prieš kelis metus pradėjo darbuotis žmonės iš kitų sričių ir akivaizdu, kad jiems reikia daugiau laiko. Tačiau, jie juda teisinga linkme. Pradėjo kviestis žinomus kuratorius, menotyrininkus būtent iš centro. Tai turbūt lengviausias kelias, nes garantuojantis dėmesį ir kažkuria prasme sėkmę, bet kodėl ne. Svarbiausia, kad nei jų, nei meno bendruomenės nenuviltų rezultatai. Labai trūksta stiprių tarptautinių projektų, kurie šiuose Parodų rūmuose vykdavo anksčiau, vadovaujant Ignui Kazakevičiui.
Aš pati rengiu parodas Baltojoje ir Nišinėje galerijose, kurios veikia Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Išskirčiau Nišinę galeriją, nes čia pastaraisiais metais buvo itin sėkmingų jaunimo debiutų, kuris ir toliau aktyviai veikia meno lauke. Juokaujam, kad ši vos kelis metus veikianti erdvė tikrai dirba, nes į gyvenimą paleido jau kelis kūrėjus. Ir tokie momentai labiausiai džiugina. Dar parodas organizuoju LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje. Čia šiais metais buvo suburta labai stipri komanda. Ryškiausias šių metų įvykis buvo mano kolegės, menininkės ir kuratorės Neringos Poškutės-Jukumienės kuruota Anatolijaus Klemencovo paroda „Pradžia“. Šios parodos užmojai ir apimtys tikrai buvo įspūdingi. Tai buvo labai sėkmingas klaipėdiečio autoriaus kūrybos pristatymas.
Kaip ir stiprių menininkų, menotyrininkų, kultūros ir meno vadybininkų Klaipėdoje tikrai jaučiamas stygius. Mūsų meno laukas gana apsnūdęs.
Manau, kad Klaipėdoje trūksta stiprių privačių galerijų, dirbančių kryptingai ir turinčių aiškias vizijas. Kita vertus, kultūros ir meno laukas šiuo metu vargu ar yra tam palankus. Pavienės iniciatyvos anksčiau ar vėliau užgęsta. Ekspozicinių erdvių trūkumą šiek tiek kompensuoja bibliotekos, muziejai, bet tai jau visai kas kita. Galėčiau sakyti, kad stiprių žaidėjų, kurie galėtų formuoti arba bent papildyti kultūros ir meno lauką nauja kokybe čia kol kas nėra. Kaip ir stiprių menininkų, menotyrininkų, kultūros ir meno vadybininkų Klaipėdoje tikrai jaučiamas stygius. Mūsų meno laukas gana apsnūdęs.
– Esate minėjusi, kad tuomet, kai įstojote studijuoti menotyros, planavote dirbti su kinu, tačiau netikėtai pasinėrėte į fotografijos lauką. Koks dabar jūsų santykis su kinu? Ar mėgstate ir sekate lietuvišką kiną?
– Taip, tada jaučiausi artimesnė kinui, gal ir teatrui. Fotografija mano gyvenime atsirado studijų metais, po pažinties su fotografijos dėstytoju, a. a. Alvydu Vaitkevičiumi. Kiek žinau, aš nebuvau vienintelė, kuri neplanuotai pasuko link kūrybinės fotografijos. Jis buvo ypatingas žmogus ir dėstytojas, mokėjo ne tik sudominti, bet ir paskatinti. Labai svarbu, kai dėstytojas tavimi tiki. O baigus studijas viskas klostėsi tarsi savaime. Atvykus į Klaipėdą nuėjau į tuometinę Fotografijos galeriją, susipažinau su Remigijumi Treigiu. Jis pakvietė dirbti, supažindino su Klaipėdos fotografais. Taigi, kinas, kaip ir teatras liko mano pomėgiu. Labai mėgstu skandinavų, islandų kiną. Be abejo, domiuosi ir lietuvių kinu. Džiugina, kad Lietuvos kinas ne tik atsigavo, bet ir užima vis svarbesnes pozicijas. Įdomu atrasti naujus vardus, tik pastaruoju metu tam labai trūksta laiko. Tikiuosi, kad ateityje jo galėsiu skirti daugiau.
– Kuo studijų metais jus patraukė Rimaldo Vikšraičio fotografija (rašėte iš jo kūrybos diplominį darbą)?
– Tuo metu, kai rašiau diplominį darbą apie Rimaldo Vikšraičio fotografiją, jis dar nebuvo toks žinomas. Net tarp kolegų fotografų buvo vertinamas gana prieštaringai. Beje, dabar taip pat. Man jo fotografija buvo tam tikra mįslė. Norėjau imtis kažko, ko iki galo nesuprantu. Rinkausi tokio autoriaus kūrybą, kuri tuo metu labiausiai mane intrigavo. Tikėjausi, kad pažintis su autoriumi, bendravimas, dalyvavimas jo fotosesijose apleistuose vienkiemiuose, kur vykdavo keistos orgijos, man padės suprasti jo kūrybą. Dabar galiu pasakyti, kad tas darbas buvo neapsakomai įdomus, o patirtis gerokai praplėtė mano suvokimą apie fotografiją. Su Rimaldu ir dabar bendraujame, džiaugiuosi kiekviena jo paroda ir leidiniu. Man ta pažintis davė labai daug. Naudinga išeiti iš saugios pozicijos, išbandyti save, patikrinti savo tolerancijos ribas, praplėsti suvokimus. Dabar labiausiai to ir trūksta meno lauke. Nedaugelis dirba su nežinomais, nepripažintais menininkais. Atrodo, kad daugeliu atvejų baimė suklysti nugali profesinį smalsumą. Jau tada supratau, kad menotyrininkų prognozės, įžvalgos, vertinimai neturėtų atgrasyti žmonių nuo kūrybos. Sveika, pamatuota kritika yra labai svarbu, bet nemažiau svarbu kaip ji išsakoma. Tai nėra jokia naujiena. Tiesiog, dažnai apie tai pamirštame.
– Koks šiandien jums atrodo šiuolaikinės fotografijos laukas ir jaunoji karta jame?
– Fotografija šiuo metu išgyvena labai dinamišką gyvenimą. Viena vertus, jai tiesiogiai įtaką daro naujos, sparčiai kintančios technikos ir technologijos. Įdomūs ir kol kas sunkiai prognozuojami procesai vyksta dėl DI intervencijos. Vieni menininkai tai naudoja kaip priemonę ar įrankį, kiti kaip naujų idėjų inspiravimo šaltinį, treti pasitelkia kaip lygiavertį kūrinio autorių – partnerį. Bet tai daugiau ar mažiau stebima visose meno srityse. Fotografija čia „pralaimi“ nebent nerealaus, fantastinio vaizdo kūrime, bet ir tai nebūtinai. Kita vertus, jau kuris laikas jaučiamas senųjų technologijų renesansas. Atgijusi ne tik analoginė fotografija, bet ir senosios technologijos, apie kurias studijų metais skaičiau tik knygose. Taigi, priemonių kaip ir sprendimų dabar yra itin daug. Labai įdomu stebėti, kaip autoriai tai panaudoja savo kūryboje ir šios technikos ar technologijos tampa ne tik įrankiu, bet ir tema ar tiesiog idėja. Fotografijos ribos labai stipriai prasiplėtė. Jau ne taip ir svarbu raiška, įrankiai, fotografija tai ar ne. Labai daug galima pateisinti, jeigu idėja to verta.
Na, o jaunoji karta, kaip ir visuomet, senimą lenkia drąsa eksperimentuoti, naujomis paieškomis, atradimais, kaip ir klaidomis, kurios atsiranda dėl konteksto neišmanymo, neįsigilinimo ar tiesiog intereso stokos. Aš manau, kad šiandien fotografija ne tik išlieka gyvybinga, bet ir tampa vis labiau integruota į platesnį vizualųjį lauką, kaip ir į kasdienį gyvenimą.
– Ar šiais laikais dar galima ką nors šokiruoti fotografijoje? Ar esama nuotraukų, kurios yra šokiravę jus?
– Manau, kad tai labai priklauso nuo suvokėjo gebėjimo priimti ir apdoroti vizualią informaciją. Jeigu žinai kur eini, esi pasiruošęs susitikimui su to autoriaus kūriniais, vargu ar liksi šokiruotas. Visai kas kita, jeigu tokia fotografija tave „pagauna“ netikėtai. Nepamenu kada buvau šokiruota, kažkada tikrai buvau. Dabar dažniau pasitaiko, kad fotografija suerzina, pritrūksti argumentų, kad galėtum pateisinti vienokius ar kitokius sprendimus ir tada nori nenori pradedi svarstyti apie spekuliaciją. Būti nuoširdžiu ir nesentimentaliu tikrai nėra lengva, kaip ir nelengva būti tikru, sąžiningu. Bet juk niekas ir nesako, kad kurti meną yra lengva. Manau, svarbiausia tikėti tuo, ką darai ir nepataikauti nei publikai, nei vertintojams. Tai labai sena tiesa, kuri galioja ne tik meno kūrėjams.
– Neseniai buvo publikuotas pokalbis su LGBTQAI+ temomis kuriančia Volunge Aušra Griškonyte, kuriame ji pasakojo apie homofobiją ir diskriminaciją, su kuria tenka susidurti iki šiol. Esate jos būsimos parodos kuratorė – papasakokite daugiau apie būsimą parodą. Ar tenka susidurti su kokiais nors iššūkiais? Ką jums reiškia pažintis su V.A.Griškonyte?
– Volungės fotografiją žinojau senokai, bet mūsų pažintis gana nauja. Kažkada pasikalbėjom susitikę Fotografijos savaitgalyje ir nuo to laiko apsikeisdavom žinutėmis. Po to atsirado bendrų reikalų – Volungė porą kartų buvo atvykusi su pilnu autobusu fotografuojančių vaikų ir jaunimo į Klaipėdą. Susitikau su jais parodose, menininkų dirbtuvėse. Na, o Volungės parodos idėją pradėjome brandinti gal prieš metus. Ji norėjo savo parodą surengti Klaipėdoje. Svarstėme, kokios erdvės jai tiktų. Man labai malonu, kad ji pakvietė mane kuruoti savo parodą. Dirbant su tokiais kūrėjais kaip V.A.Griškonytė, man itin svarbus jos tikėjimas ir užsispyrimas. Pirmiausia vertinu ją kaip žmogų – jos asmenybė ir požiūris formuoja kūrybos esmę. Todėl, ne tik fotografija, visa Volungės veikla svarbi. Kuris laikas stebiu jos darbą ir džiaugiuosi, kad galiu prie jo prisidėti.
Manau, mes tiesiog nesame pakankamai atsakingi, bijome išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad kažkam tai gali kainuoti gyvybę.
Kaip ir dauguma žmonių, anksčiau aš nebuvau tiek įsigilinusi į jos analizuojamas problemas, vis dar gajas mūsų visuomenėje ydingas nuostatas, netoleranciją, pyktį ir netgi agresiją. Negali to vadinti naivumu, dangstytis nežinojimu. Manau, mes tiesiog nesame pakankamai atsakingi, bijome išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad kažkam tai gali kainuoti gyvybę. Gyvename kažkokiuose sąlyginai saugiuose burbuluose net neįtardami, kad problema gali vieną dieną paliesti mus asmeniškai. O jeigu ir ne, tai gal turėtumėm pagaliau prisiimti atsakomybę už savo visuomenę, jos elgesį. Ypač dėl paauglių ir jaunimo, kurie yra labiausiai pažeidžiami. Nesuvokiama, kad šiais laikais dar reikia įrodinėti, kad visi turime teisę į jausmus ir asmeninį gyvenimą.
Volungė labai anksti pradėjo kalbėti LGBTQAI+ temomis, bet tai, kaip jai sekasi šiandien tikrai neguodžia. Paskutinė jos ekspozicija Vilniuje buvo sudarkyta. Kai jos klausiau dėl Klaipėdos, nes čia tokios temos parodų neprisimenu ir sunku prognozuoti žiūrovo reakciją, ji atsakė, kad nesvarbu kas bus su kūriniais. Neįvardyčiau to kažkokiu žygdarbiu, tai tiesiog sveika mąstysena, kurios mūsų sociume vis dar trūksta.
Būsimoje Volungės parodoje Klaipėdoje planuojame parodyti jos ankstyvuosius darbus iš serijos „Kekšės“ (1999) ir naujas fotografijas, kurių autorė dar nebuvo niekur pristačiusi. Apie šią parodą planuoju parengti interviu su Volunge, tai kol kas nenorėčiau daug apie tai kalbėti. Tikiuosi, kad šioje parodoje turėsime sąmoningą žiūrovą ir labai tikiuosi, kad ji įgarsins problemas, su kuriomis susiduria nemaža mūsų visuomenės dalis. Šia paroda pradėsiu kitų metų darbus, bet ji man viena svarbiausių.
– Man atrodo, kad šiuolaikinio meno laukas yra progresyvus, bet ar tikrai? Kokią vietą jame užima homofobija ir diskriminacija?
– Šiuolaikinis menas gali būti labai aštrus. Menininkai, pasitelkę kūrybą, turi galimybę sukurti itin įtaigias priemones – kūrinius, socialinėms problemoms iškelti, joms aktualizuoti. Keista, kad mūsų politikams ir valdžios atstovams vis dar turime įrodinėti meno svarbą visuomenės ir šalies gyvenime. Akivaizdu, kad tik menas sugeba taip garsiai ir įtaigiai kalbėti. Todėl tai, kas ir kaip vyksta meno lauke, svarbu visiems. Galima to nepripažinti, neigti, bet su kultūros ir meno lauku kažkiek susiduria kiekvienas, o jo poveikis neišmatuojamas. Gal tai ir yra problema, nes daugelis vertę supranta tik apibrėžtuose rodikliuose.
Šiandieninis menas labai aiškiai pasisako prieš diskriminaciją ir homofobiją, tačiau tai nereiškia kad problema sumažėjo. Vis dar esama kategoriškumo, pykčio, agresijos, kuri kelia grėsmę mums visiems. Jeigu tikrai norime tapti saugia, tolerantiška ir demokratiška visuomene, pradėkime galvoti ir apie kitų teisę į pilnavertį gyvenimą, neprimesdami nei savo įsitikinimų, nei valios. Tikrai apmaudu, kad šiandien vis dar reikia įrodinėti, kad visi turime teisę į jausmus, meilę, asmeninį gyvenimą.
– Kokių būsimų kultūrinių įvykių laukiate kitais metais?
– Pirmiausia, kitais metais norėčiau mažiau rengti parodų ir daugiau laiko skirti darbui su archyvais, rašymui. Nors kitais metais planuoju surengti intriguojančią grupės Doooooris parodą. Šios menininkų grupės veikla Klaipėdoje buvo pristatyta 2010 metais, tačiau dabar ją ruošiuosi pristatyti kiek kitu kampu. Tegul tai kol kas būna maža intriga. Taip pat ketinu dažniau lankytis kino bei teatro salėse. Čia tokie būtų asmeniniai Kalėdiniai norai ir planai.
Na, o laukiu naujų parodų. Mažai parodinių planų mačiau, bet tikiuosi malonių staigmenų. Kaip ir visada, lauksiu „Kino pavasario“, teatro festivalio „TheATRIUM“, tarptautinio fotografų simpoziumo Nidoje. Galbūt, jau kitais metais pasirodys ir filmas apie fotomenininką Raimundą Urboną. Nusimato ir kelios kelionės į užsienyje vyksiančius meno renginius. Manau, kažkas įdomaus dar tikrai atsiras neplanuotai. Darbas kultūros ir meno lauke tuo ir įdomus, kad jame kaita yra visiškai normalus reiškinys. Visada galvojau, kad tai laisviausia erdvė, kurioje gali veikti. Net jeigu taip ir nėra, tebūnie tai – iliuzija, kurią pasirenkame sąmoningai. Akivaizdu, kad tai padeda kurti, gyventi, išlikti ar tapti atsakingais prieš kitus. Turbūt sutinkate, kad šiandien tai labai svarbu. To visiems ir palinkėčiau.
