Jogintės rengiamos laidos ir tekstai apie šiuolaikinį meną man (ir ne tik man) siejasi su kokybe, kruopštumu ir netikėtų žiūros kampų parodymu. Tad ir šis pokalbis, tikiuosi, bus aktualus platesnio lauko profesijų atstovams, lėtas atokvėpis mąstantiems apie pasaulį, kuriame šiuo metu sukamės.
– Augai Zarasuose, viename interviu esi minėjusi, kad lankei muzikos mokyklą, šokio būrelius. Ar Tau pavyko išvengti tuometinės pop kultūros įtakų? Tarkime, aš tiesiog užaugau ant glamūrinių žurnalų panelėms ir moterims krūvos – ne tik siurbdavau ten rašomą informaciją, bet ir išsikarpydavau įžymybių nuotraukas, keisdavomės tomis iškarpomis su draugėmis. Dabartiniams paaugliams visa tai turbūt skamba keistokai.
– Kai augome, žurnalai, besikuriančios komercinės radijo stotys, televizija buvo vieninteliai mūsų youtubai ir feisbukai, todėl populiarioji kultūra neišvengiamai darė įtaką, ypač augant Zarasuose, kur kultūros įvairovės buvo ypatingai mažai. Bet pop kultūra juk taip pat kultūros dalis! Ko gero, labiau nei bet kas kitas formuojanti laiko dvasią, estetiką, žodyną. Sudominti tokio dydžio auditorijas, kokias pasiekia šiuolaikiniai populiariosios kultūros reiškiniai yra didelio darbo, kartais ir atsitiktinumo, bei gerai veikiančios sistemos rezultatas. Kartais pagalvoju, koks būtų pasaulis, jei galėtumėm taip susiorganizuoti kitomis svarbiomis progomis ir tikslais?
Nuimti įtampas nuo vis dar gajaus supriešinimo man padeda galvojimas, kad yra labai kokybiškų populiarių kultūros reiškinių ir labai prasto, arba pervertinto meno, kurį iš įpročio yra linkstama užkelti ant aukštesnio laiptelio. Kokybės neapsprendžia koordinatės ant šios „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros vertikalės. Šis požiūris man apskritai atrodo gerokai pasenęs modernizmo reliktas, įnešantis nereikalingos trinties. Kur kas įdomiau galvoti apie tai, kaip ir kodėl šios sritys jungiasi, kokios to naudos, ką prarandame, ar įmanoma menininkui nepaminant savo vertybių būti populiariam, o muziejui – pelningam? Galiausiai, kaip gyventi ir susikalbėti fragmentuotose visuomenėse, kuriose, priešingai nei mūsų paauglystėje, dauguma tapo „personalizuotų televizijų“ kūrėjais savo socialiniuose tinkluose. Kokios patirtys šioje įvairovėje mus vienys? Kokie bus atskaitos taškai ir kas juos nustatys? Istorijoje jau turėjome bandymų unifikuoti visuomenes, žinome, kur tai nuvedė, todėl įdomu, kaip mus paveiks radikaliai nutolęs scenarijus.
Grįžtant prie Tavo klausimo, nepamenu, kad karpyčiau įžymybių nuotraukas, bet iš enciklopedijų perrašinėjau informaciją apie augalus ir gyvūnus, nes su klasioke buvom įkūrusios gamtos mylėtojų draugiją. Po to kanale „VIVA“ labai laukdavau Avril Lavigne, grupių „Evanescence“ ir „Linkin Park“ klipų. Palaipsniui apranga ir plaukai juodėjo, greitai iš gamtosaugininkės paauglystė mane transformavo į gotę ir metalistę. Išgyvenau įvairius subkultūrinius virsmus. Utenoje buvo stipri metalo muzikos scena, važinėdavom į koncertus tuo metu veikusiame klube „Dispar“. Greitai supratau, kad tai, ko taip laukdavau per „VIVA“ taip pat yra popkultūra.
– Po mokyklos įstojai į žurnalistiką – ar turėjai viziją, kuo norėsi būti baigusi studijas? Koks apskritai buvo jūsų tuometinis kursas?
– Tas stojimo sąrašas neapsiribojo žurnalistika. Antru numeriu įrašiau psichologiją, nes rimtai šioms studijoms ruošiausi, trečią eilėje – berods, filosofiją. Labai miglotai prisimenu tą laiką. Maniau, kad jei mokykloje rašiau į jaunimo skiltį vietiniame laikraštyje, įstoti į žurnalistiką bus lengviau nei kitur, tik kažkodėl nenutuokiau, kad mūsų metų kursą formuoja kaip būsimus ekonomikos žurnalistus. Šia tema nežinojau nieko specifiškai daugiau nei kiti smalsūs mokyklą periferijoje baigę dvyliktokai. Dabar man atrodo, kad rašinio ir pokalbio etapus praėjau per kažkokį stebuklą, o gal dėl idealistinio, net naivaus tikėjimo, kad žurnalistika pirmiausia yra objektyvus visuomenės informavimas, o ne verslas. Norėčiau dabar paskaityti tą stojamojo rašinį, kurį teko rašyti tema „Mano herojus verslininkas“.
Jokių ateities vizijų neturėjau nuo pat pirmų dienų, nes pajutau, kokia informacinė ir kultūrinė praraja mane skiria nuo studentų, kurie mokėsi Vilniuje, Kaune, kituose didesniuose miestuose. Nenoriu, kad nuskambėtų, jog Zarasai buvo izoliuoti nuo aktualijų ar kontekstų, ar kad mokyklose dirba prasti mokytojai, ne. Tiesiog įsitikinau, kaip kitaip žmones suformuoja pats miestas, procesų tirštumas, galimybės gilintis, šaltinių gausa. Ir vienkiemyje gali būti pasauliečiu, bet tuomet atrodė, kad mokykloje nuo vadovėlių tiesiog valome dulkes ir kalam, kad išsiskyrimo su šia institucija rezultatai būtų kuo mažiau gėdingi visom šalim. Teko gana intensyviu tempu adaptuotis prie naujos pažinimo ir mokymosi tvarkos, neskubėjau niekur darbintis, norėjau tiesiog gerai studijuoti. Iš pirmos stipendijos nusipirkau dulkių siurblį. O kalbant apie kursą, keli grupiokai tikrai tapo puikiais ekonomikos ir verslo žurnalistais, kitus matome ekranuose, tačiau absoliuti dauguma, mano žiniomis, žiniasklaidoje (jau) nedirba.
– Pameni savo pirmą pamatytą ir įspūdį palikusią šiuolaikinio meno parodą? Ar buvo lengva atrasti šiuolaikinio meno perskaitymo raktelius, kaip jų ieškojai?
– Pamenu ne parodą, o kultūros laidas per televizorių – „ŠMC TV“ per TV1, „Art-o-thlon“ per LRT. Nieko nesupratau, bet buvo taip įdomu! Žiūrėjau ir „Durys atsidaro“ net nenujausdama, kad tiek metų pačiai tą laidą teks kurti. Atvažiavusi studijuoti džiaugiausi, kad esu Vilniuje tada, kai jis – Europos kultūros sostinė, tik vėliau supratau, kad projektas išjudinęs kažkokias esmines kultūros lauko litosferines plokštes, kad turiu išsiaiškinti, kas čia vyksta. Pamenu naujai atidarytos Nacionalinės dailės galerijos kvapą, Dainiaus Liškevičiaus dūmų skulptūrą-performansą prie tuometinės Fluxus ministerijos, beveik visas 2010 m. ekspozicijas ŠMC. Viskas buvo nauja. Esminis lūžis įvyko dirbant televizijoje. Ilgainiui man nepakako menininkų ir kuratorių paklausti, apie ką ši paroda, norėjau su jų idėjomis polemizuoti, dalintis savo įspūdžiais, suprasti kaip viena susiję su kitu. Daug skaičiau apie Lietuvos ir užsienio šiuolaikinį meną, pradėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, sekiau lietuvišką skaitmeninį žurnalą „Artnews.lt“, į kurį pati po truputį pradėjau rašyti. Visi sutikti žmonės tuo metu buvo didžiausi universitetai ir raktai. Iki šiol labai daug ko nesuprantu ir dėl to nesijaudinu, o dirbu, mokausi ir domiuosi. Jei viskas būtų lengva ir lengvai suprantama, tikriausiai reikėtų imtis naujų veiklų.
– Didžiausia kultūros ir meno bendruomenė spiečiasi sostinėje. Kokia tau atrodo meno ir kultūros situacija, tarkime, tuose pačiuose Zarasuose ar kituose miestuose ir miesteliuose? Įžvelgi kažkokių įtampų tarp centro ir periferijų?
– Kas centrą paverčia centru, jei ne periferija? Jei ji nesuptų centro, jis pamestų centro vardą. Tik 2 procentai pasaulio paviršiaus yra miestai, o likusią dalį galime laikyti miestų protezais, tęsiniais, teritorijomis, kurios dažnai yra net svarbesnės, nes tuos centrus aptarnauja, saugo jų šiukšles arba turi kitų kokybių. Įdomu galvoti apie šitą santykį ir kokie išnaudojantys tampa tie keli procentai.
Meno srityje pastebiu jau kurį laiką besitęsiantį susidomėjimą pakraščiais įvairiausia prasme, nuo gamtos, žmonių, archajiško gyvenimo būdo. Šie gestai padeda steigti įvairovę, paskirstyti dėmesio balansą, bet paskui save neretai velka eksploatacinį, romantizuojantį, vienkartinio susidomėjimo šleifą. Yra šiuolaikinių menininkų, kurie tikrai nuoširdžiai savo menines praktikas perkėlė į Dzūkiją ir Žemaitiją, steigiasi rezidencijos, kurias bent kol kas matau kaip vasarvietes menininkams, bet tai, ko tikrai reikia – tas ir veikia! Smalsu, kokį programinį išskirtinumą ilgainiui suformuos Stasio Eidrigevičiaus muziejus Panevėžyje, kurio idėjiškai vis dar negaliu pateisinti dėl paaukoto kino teatro. Zarasuose kelerius metus veikiančią Nomedos ir Šarūno Saukų galeriją taip pat matau kaip vertingą ir dosnų gestą miestui, bet net ir garsiausi meno vardai, ežerai ir žali miškai savaime nepaverčia miestelio kitokiu, nei tranzitiniu, jei čia nėra kur apsistoti ir kažką daugiau nuveikti. Galbūt situacija keičiasi ir dar labiau keisis, kai kolekcininkas Ramutis Petniūnas apleistą dvarvietę Stelmužėje transformuos į muziejų. Šis kraštas turi didelį neišnaudotą potencialą, bet nenoriu apie tai per daug spekuliuoti, nes Zarasuose būnu retai. Tik noriu pasakyti, kad svarbu viskas – ir infrastruktūra, ir žmonių įsipareigojimo bei įsitraukimo jausmas, supratimas, kad veiki kažką tikrai kūrybiškai pranašesnio, nei galėtum patirti ar sukurti Vilniuje ar centresniuose už jį centruose.
Miestai turi greitį, kuris apibrėžia šiuolaikinį meno pasaulį. Bet kuo didesnis greitis, tuo mažiau laiko lieka kruopščiam mąstymui, prasmingiems mainams, lėtam tyrinėjimui. Galbūt periferijos tai gali pasitelkti kaip kozirį? Vis dėlto net ir tai yra prabanga, ne visi gali sau leisti lėtą buvimą. Galų gale pats lėtumas nėra savaiminė vertybė, yra begalė problemų, kurias delsiama spręsti ne tik asmeniniuose gyvenimuose, bet ir planetiniu lygiu.
– Man patiko tavo pasiūlytas meno kritikų ir metalistų sugretinimas. Pačioje įkalnėje siaučia hormonai, būni labai kritiškas, piktas. Vėliau negatyvios emocijos išblunka ir supranti, kad kritikos darbas yra ne apie tai. Kaip pati reaguoji į piktus, emocionalius kritikos tekstus? Ar pastebi kritikos kultūros kaitą?
– Dėl šios išsakytos teorijos pati su savimi ginčijuosi. Gali būti taip, bet gali būti ir dar begalė individualių atvejų. Negatyvių emocijų galima „neišaugti“ bet kurioje veikloje ir paaugliškai „pjaustyti“ liūdesio, vienatvės, nepripažinimo ar pagiežos gitaras ne tik grojant ar rašant tekstus, bet ir vadovaujant, aptarnaujant, dirbant aibę darbų. Neteigiu, kad supykti ar susierzinti, o ypač susidūrus su menu ir jį analizuojant, yra paaugiška, tai – normalu, dažnai net labai produktyvu! Kitas klausimas, kokia yra rašomos kritikos intencija, kas yra kritikos ramsčiai – intelektinė pastanga jausmą racionalizuoti, ar noras sumenkinti, o gal terapinė praktika, kas neatrodo sąžininga recenzuojamojo, ar vertinamojo atžvilgiu.
Tavo įvardyti emocionalūs kritikos tekstai iššaukia ne ką kitą, kaip tokias pat emocionalias reakcijas bet kurioje srityje, bet tokių praktiškai nebesutinku. Man atrodo, kad socialiai atsakinga dabartis šioje srityje formuoja visai kitokį žodyną, rašymo stilių, etiką ir etiketą. Randasi tokia įvairovė rašymo būdų, kad pikti tekstai yra beveik išnykę gyvūnai, tuo tarpu meninio rašymo maniera įsivyrauja ne tik menininkų ar kuratorių tekstuose, ji sėkmingai integruojama ir į analitinius tekstus. Kartais atrodo, kad pastanga „kaip pasakyti“ yra didesnė už turėjimą „ką pasakyti“, bet gal tai tik įspūdis. Visada galėtų būti daugiau tekstų maratonininkų, kuriuose intelektiniai raumenys neštų skaitytojus prie tolimesnių idėjų nei parodos finišas. Galvojant apie savo rašomus tekstus, atspirties tašku galiu deklaruoti jausmą, kad tai, apie ką imuosi mąstyti, man nuoširdžiai rūpi.
Kritika šiaip yra destruktyvias konotacijas paveldėjęs terminas, ilgus metus skirtingose kultūrose reiškęs ir cenzūruotoją, ir teisėją, ir kaltintoją. Kartais galvoju, kodėl taip sparčiai keičiantis žodynui, šis vis dar išliko. Pradėjusi kurti LRT Klasikos radijo laidą „Parodų rūmai“, jaučiu, kad kritika gali būti transformuojama į kuriančią per nuoširdų susidomėjimą, entuziazmą, pokalbį ir įsiklausimą.
– Užsiimi be galo įdomiais dalykais, aktyviai rašai, studijuoji, kuri laidas. Kaip atrodo Tavo įprasta diena? Kokie tavo rašymo įpročiai?
– Ir pati dažnai pašnekovų klausiu, kaip jiems pavyksta spėti viską, ką veikia, įtardama slaptą sandorį dėl papildomų valandų paroje. Tad nenorėdama sumenkinti šio klausimo, tik noriu pastebėti, kiek daug kalbame apie dienas, bet ne apie jose gimstančias idėjas. Taip įpratome ekranėliuose matyti kremų, papildų ir daiktų pilną „Baltojo katino svetainės“ kasdienybę, kad serveriai tik ūžia sunaudodami dar daugiau energijos, o mes imam nebesuprasti, kieno dieną nugyvenom.
Mano dienos nėra per daug kitokios. Gal be kremų, bet su tokiu pačiu nerimu, nusivylimu ir džiaugsmais. Jose yra per daug sėdėjimo prie kompiuterio ir prokrastinacijos, nes rašau ne aktyviai, o lėtai. Bet yra ir daug gyvenimo giedros bei kelionių, žmonių-dovanų. Būna ir taip, kad tuščios dienos virsta tyliais metais, nes gyvenimas yra pats nenuspėjamiausias darbdavys. Laikas, kai niekas neįvyksta taip pat labai svarbus. Manau, kad visi einame per labai panašias dienas, tik skiriasi gyvenimo sunkio ir lengvumo proporcijos bei konfigūracijos, bet net ir jos yra kintamos, negali žinoti, kokia įvykių tvarka sukris rytoj.
– Ar būna dienų, kai pavargsti nuo meno? Ką tuomet veiki?
– Leidžiu sau gyventi. Kepu duoną, mezgu, glostau katiną.
– Galėčiau daug pasakoti apie literatūros, bet mažai ką išmanau apie šiuolaikinio meno bendruomenę. Kas šiuo metu čia įdomaus vyksta? Kokia nauja karta į ją ateina?
– Negaliu sau leisti kalbėti apie visą bendruomenę, nes ji yra pernelyg heterogeniška, jos sistema vis sudėtingėja dėl naujų narių ir institucijų. Bet matau šią bendruomenę kaip pievą, kai vieno paskirtis yra tą sezoną žydėti, kitų – pritraukti bites, kaupti vandenį, būti trauklapiu, piktžole. Vieni gali būti nutolę nuo kitų, gauti mažiau saulės, bet visi yra bendros ekosistemos dalis.
Jei skaičiuosime Lietuvos šiuolaikinio meno lauko metus nuo pirmųjų įsteigtų institucijų, tuomet per daugiau nei trisdešimtmetį ši pieva ypatingai suvešėjo, joje pilna gyvybės, naujos kokybės, naujų žiedų, apie ją žino ir ją vertina už teritorinių ribų, o ir pati plečiasi, tas ribas kvestionuodama ir, sakyčiau, kad yra gana atvira sistema. Čia jau gyvena net auksiniai liūtai ir visi kiti nuskinti laurai!
Naują kartą matau kaip ateinančią su visai kitomis patirtimis, nei tas, kurias aptarėm pokalbio pradžioje. Jie turi visai kitus iššūkius ir kitas galimybes, bet tai nebūtinai gali situaciją palengvinti. Labai įdomu, kas šiandien gali atrakinti ryšį tarp kartų, jei nežiūrėjome to paties tiktoko, bet dalinamės tuo pačiu laiku ir vieta šioje pievoje, šiame mieste ir pasaulyje. Yra daug jaunų menininkų, kurių kūryba labai intelektuali ir kokybiška. Ankstesnėms kartoms būdingą cinizmą ir performatyvų vulgarumą keičia jautrumas, kuris taip pat turi savo ypatybių. Atkaklumą čia keičia nekantrumas ir išsiblaškymas, vis labiau justi, kad siekiama greitos grąžos. Kita vertus, tai būdinga daug kam nepaisant amžiaus, toks laikas.
– Kol kalbamės apie meną ir kūrybą, pasaulyje vyksta svarbūs geopolitiniai pokyčiai, kai pakeliu galvą, prisimenu, kad tas juodas debesis nenuslinko, jis vis pučiasi. Kaip pati jautiesi šioje situacijoje? Kokių naujų patirčių, nuostatų tai atvėrė? Ir kas padeda iš viso to vaduotis?
– Nešiojuosi didelį teisybės paieškos jausmą, kurį visi šiandienos įvykiai įstūmė į kampą ir pasakė: „Tu esi nuvertėjęs, tavęs nebereikia“. Net jei pasaulis ir šiaip niekada nebuvo teisingas, teisingumas, kaip žmonijos susikurta vertybinė sugyvenimo sąlyga, šiandien tapo dar labiau nebevalidi ir nenaudinga. Vis labiau įsitikinu, kad gyvenimas šiame laike paremtas įtikinėjimo menu. Jei labai nori, gali suburti mases bendraminčių nepaisant skleidžiamo melo, neapykantos, teistumo, žudymo. Visa tai jau tampa pateisinama. Nauja kokybė tampa kokybės nebuvimu ir vertybių atsisakymu. Tai gąsdina ir piktina, lengva prarasti viltį, bet laikausi pozicijos, kad nevalia su tuo susitaikyti. Taip, tai nėra patogu, neretai daugeliui ir nenaudinga dėl užimamų pareigų ar potencialių pozicijų, bet ko jos vertos be bendrai saugios ateities ne tik geopolitinių grėsmių, bet ir klimato kaitos akivaizdoje.
Dažnai neapleidžia mintys, kad kultūra ir menas bendroje visuomeninėje sąrangoje tėra tai, ko ieškoma, kai gyvename pilnatvėje, kai nereikia rūpintis dėl išgyvenimo. Bet tai, kas vyksta šiuo metu kultūrą įdarbina pilnu pajėgumu pirmiausia kaip sritį, kuri turėtų pateisinti savo populiaraus suvokimo vardą. Tai – išsilavinimas, etikos ir moralės normų paisymas, tolerancija, pagarba, savitarpio pagalba, tiesa, šviesa. Matau prasmę atstovauti šias vertybes, kurių, kaip teko įsitikinti, politikoje nebeliko.
Nebesu tikra, ar objektyvių faktų pripažinimas, kad esame laikini ir trapūs, šiandien kažką pakeis, ar privers labiau vertinti ir saugoti, bet tikiu, kad bent kažkiek ilgiau ir stipresniais būti padės pastanga gerai ir patikimai dirbti savo darbus, rūpintis vieni kitais ir vieta, kurią pasirinkom vadinti namais.
