1
Literatūra / „Rožės vardas“
„Tai kad tokių mėgstamų knygų tikrai yra ne viena. Bet tebūnie Umberto Eco „Rožės vardas“, – teigė J.Blažiūnas.
Jo teigimu, šioje knygoje „šiek tiek žinomų arba kažkur girdėtų istorijų susijungė į vieną pasakojimą, kuris lengvai manipuliuojant atskleidžia painią ir keistoką vienuolijų egzistavimo pradžią bei gyvavimą tamsiaisiais viduramžiais“.
Pasak menotyrininko, knygą sudaro metraščiuose ar atskiruose dokumentuose užrašytos istorijos, kurios iškrenta iš įprasto pažinimo ribų:
„U.Ecco puikiai sujungia jas tarpusavyje šiek tiek papildydamas ir savo išgalvotomis istorijomis, ir iš kitų knygų ištrauktais pasakojimais. Taip kažkada mano paties skaitytos legendos staiga puikiai knygoje susijungia ir leidžia mėgautis istorijos vingrybėmis.
Net buvau sugalvojęs, kad knygos pavadinimo vertimas yra šiek tiek klaidingas ir turėtų būti „Rožės vardu“. Arba kaip toks veikėjas Gendalfas iš kitos mėgstamos knygos yra sakęs, „visos smagios istorijos turi būti pagražintos“.“
2
Filmas / „Kovos klubas“ ir „Laukinių žmonių medžioklė“
1999 m. Davido Fincherio režisuotą „Kovos klubą“ J.Blažiūnas žiūrėjo gal 20 kartų:
„Pamatęs šį filmą pirmą kartą buvau sukrėstas, nes supratau, kiek tam tikri dalykai jau buvo tapę mano įprastinio gyvenimo dalimi, kiek tapęs visišku vartotojiškos visuomenės nariu praradau pats savęs. Tuo metu susidėliojo daugybė faktorių, padėjusių iš naujo peržvelgti savo gyvenimą ir lengvai besišypsant sugriauti kai kuriuos sisteminius dalykus bent savo viduje ir savo aplinkoje. Tiesiog išdrįsau būti savimi.“
„Bet kadangi reikia įvardinti, kas įkvepia šiomis dienomis, tai tebūnie 2016 m. režisieriaus Taika Waititi „Laukinių žmonių medžioklė“. Tiesiog dėl to, kad tai apie gyvenime nepritapusius, šiek tiek visuomenės atstumtus žmones, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimą“, – pasakojo pašnekovas.
3
Spektaklis / „Haroldas ir Modė“
Klausimas apie teatrą J.Blažiūnui buvo sudėtingas, mat jis „nėra didelis teatro mėgėjas“:
„Tam įtakos gal turėjo tai, kad išaugau teatro aplinkoje. Nes ir tėtės tėtis, ir tėtis, ir mama buvo glaudžiai susiję su teatru. Bet kadangi vis tiek reikia įvardinti, tai lai būna Jaunimo teatre labai ilgai rodytas „Haroldas ir Modė“. Kažkaip laisvės pasirinkimo klausimas ten aštriai buvo užkabintas. Regėjau tą spektaklį gal 10 kartų. Ir kiekvieną kartą vis kažkaip liūdesys apimdavo, o ir visokie apmąstymai apnikdavo.“
4
Muzikos kūrinys / „The Weeping Song“
Šiuo metu tyrėjo grojaraštyje skamba Nicko Cave'o muzika: „Ne tik dėl to, kad vasarą įvyko jo koncertas Vilniuje.“
„Tiesiog vėl iš naujo skamba tai, ko klausiausi šiek tiek seniau. Kadangi reikia įvardinti kūrinį, tai tebūnie „The Weeping Song“. Tiesiog gerai klausosi. Ir šiek tiek graudu“, – dalijosi J.Blažiūnas.
Jis taip pat atskleidė, kad turėjo svajonę kada nors išgirsti „Radiohead“: „Žinau, kad tai neįmanoma. Bet svajoti nedraudžiama. Kartais savo draugų paklausiu, į kokios jau mirusios žvaigždės ar nebeegzistuojančios muzikos grupės koncertą norėtų patekti. Dominuoja „The Doors“, „Queen“, Elvis Presley ir panašiai. Panašu, kad ir „Radiohead“ jau yra tame sąraše. Lai ten ir būna.“
5
Paroda / „Frida Kahlo. Il caos dentro“
Labiausiai tyrėjui įstrigusi paroda – tai 2019 metais matyta dailininkės Fridos Kahlo paroda „Frida Kahlo. Il caos dentro“ Romoje:
„Keistai ten išėjo: pamačiau, kad daug kūrinių suvežta būtent į tą parodą, nusipirkau bilietus ir nuskridau pažiūrėti. Tiesiog norėjau gyvai pamatyti. Dvi dienas vaikščiojau ir žiūrinėjau. Man asmeniškai buvo kažkas tokio neįtikėtinai gerai.
O štai būdamas Prahoje, visada einu į jų Nacionalinę galeriją žiūrėti Albrechto Diurerio paveikslo „Rožių girliandų šventė“. Kažkada ten užėjau anksti ryte ir užstrigau prie to paveikslo porą valandų. Tai net apsauginis atėjo pažiūrėti, kas ten per keistuolis iš įvairių pusių ir žiūrėjimo kampų visą paveikslą čiupinėja žvilgsniu.“
