– Saulių pažįstu seniai. Padėjęs įsteigti ne vieną galeriją, restauravęs daugybę skulptūrų, sumanęs ir įgyvendinęs įvairiausių kūrybinių projektų, dirbęs Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu, Lietuvos ambasados Izraelyje kultūros atašė, dabar kuriantis pažintines televizijos laidas ir filmus apie garsius Lietuvos menininkus ir t.t. Šio žmogaus visur tiek daug pripėdinta, kad pats laikas jo paklausti, – kas vis dėlto esate, ponas Pilinkau?
– Aš, kaip ir visi norėjau būti kūrėju, o ne kūrybos tyrinėtoju. Mokiausi Čiurlionio meno mokykloje, apie kurią buvo kalbama, kad tai puikiausia jaunųjų menininkų kalvė. Esu labai dėkingas savo pedagogui, knygų iliustratoriui, heraldikos specialistui, grafikui Arvydui Každailiui, kuris man baigiant mokyklą pasakė: dailėje kaip sporte, matomi tik čempionai. Tu esi gabus, iškalbus, labai sumanus, jautrus, bet ne genialus.
– Kai iš maestro išgirsti tokį vertinimą, mažai nepasirodo. Neretai jaunam žmogui ir kojas pakerta.
– Panašiai ir aš pasijutau, bet pyktelėjęs paklausiau – „Tai ką man daryti?“. O jis ir sako – „Tu gerai kalbi, mąstai, gebi analizuoti, todėl tau reikia būti meno kritiku“. O čia tai nuskambėjo kaip tikras įžeidimas! Kai nieko nesugebi sukurti, tai eini tyrinėti ar kritikuoti, – tokia nuostata anais lankais buvo tarp mūsų jaunesnių, seni meno vilkai aišku taip negalvojo. Įstojau į prestižinę Dailės akademijos meno istorijos ir teorijos katedrą. Anuomet ją juokais vadindavo „kilmingų mergelių institutu“. Dėl to, kad ten studijavo daug merginų iš itin garbingų, reikšmingų šeimų. Man pasisekė. Kursas buvo geras, o tos merginos ir vaikinai netgi maskuodavosi, nenorėdami pabrėžti savo tėvų nuopelnų. Reikėjo būti darbščiam, smalsiam, kūrybiškumą ugdančioje mokykloje auginti savo sparnus.
Visuose informaciniuose giduose apie Lietuvą yra garsaus kompozitoriaus ir atlikėjo Zappos biusto fotografija. Nuo to daugeliui kyla tas pats klausimas, vedantis į pažintį su Vilniumi.
– Tačiau gavęs diplomą, nuėjai dirbti į anuometinį paminklų restauravimo trestą.
– Taip jau susiklostė, kad tame treste tapau auksuotoju. Kartą Vladas Drėma paklausė ar menotyrininku būdamas moku ką nors šioje srityje veikti, ar amatą kokį nors esu įvaldęs. Išmokau amato. Man leido pasirinkti. Auksuotojas – gražiai skamba, įdomu dirbti. Meno kūrinių restauravimo aikštelėse dirbdamas ir tapau menotyrininku-restauratoriumi. Man patiko praeities dailės tyrinėjimai. Anuometinis trestas buvo vadinamas „bagadelnia“ (priminsiu, kad tai senoji svetimybė, dabar vartotina – prieglauda, elgetynas). Ten dirbo tokie garsūs menininkai kaip Raimundas Sližys, Giedrius Kazimierėnas, istorikas Vytautas Jogėla, net dabartinis politikas Gediminas Kirkilas ten skulptūras auksavo. Taigi iš „kilmingų mergelių instituto“ patekau į „bagadelnia“ , – juokėsi S. Pilinkus ir pridūrė, kad džiaugėsi ten vyravusia kūrybiška atmosfera, kur buvo juntami laisvės vėjai, primenantys jam puikias dienas Čiurlionio meno mokykloje.
– Tik kažkodėl neilgai prie to auksavimo išbuvai...
– Jei atvirai, – tai man ten tapo nuobodoka. Veržiausi į dinamiškesnę veiklą. Bet padariau šį tą gero ir naudingo, išliko nemažai mano restauruotų darbų muziejuose, bažnyčiose. Jeigu vaikai paklaustų ką padariau, tai parodyčiau kokias skulptūras, kryžius, kitus meno objektus sutvarkiau, prikėliau antram gyvenimui.
– Daugeliui mažai žinomas faktas, kad Saulius Pilinkus buvo ir galerininku.
– Keitėsi laikai ir man panižo tapti galerininku. Gal siauruose menininkų sluoksniuose ta atmintis dar gyva. Drįstu save vadinti vienu iš „Vartų“ galerijos kūrėju. Su savo studijų draugais 1991 metais įkalbėjome, įtikinome Nidą Rutkienę, kad būtina steigti tokią galeriją būtent dabar. Po to su mokslo draugu įkūrėme galeriją „Langas“. Tai buvo puikus klubas, kuriame klestėjo džiazas ir dailė.
– Puikiai prisimenu, 1992 – 1997 metais čia vykdavo geriausi koncertai ir parodos. Pirmųjų nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyvų muzikos klubų bei barų istorija Vilniuje verta atskiro tyrinėjimo. Jei gerai atsimenu, laisvės prisiragavęs tapai biurokratu?
– Buvo ir toks faktas mano gyvenime. Tikrai buvau biurokratu, dirbau kultūros ministerijoje valstybės programų koordinatoriumi. Netrukus po to mokėjimas bendrauti, žinios ir temperamentas nuvedė mane į rotušę, vėliau į ambasadą Izraelyje ir t.t. Tie laikai buvo labai dėkingi, nesigailiu nė vienos dienos, neleidau sau užrūdyti, surengiau per 500 įvairiausių parodų ir didžiuojuosi tuo.
Apie kolekcionavimą
– Studijos Dailės akademijoje pravertė visur, kur tik beatsidurdavai. Platus žinių spektras, apsiskaitymas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis, smalsumas, įtaiga matyti ir kuriamose televizijos laidose „Daiktų istorijos“, iš kurių susidaro įspūdis, kad esi aistringas kolekcininkas.
– Matai, aš nesu tas tikrasis kolekcininkas. Pavadinčiau save išprususiu rinkėju. Kai kurias sritis išmanau labai gerai. Kolekcininku netapau dėl vienos priežasties, – man gaila daiktų, meno kūrinių, kuriems yra pavojus išnykti. Man įdomu rasti ir atiduoti į geras rankas, būti ne daiktų rūšiuotoju, bet distributoriumi.
Juk negali žmogus būti kelių dešimčių kolekcijų savininku. Manau, kad be asmeninio džiaugsmo kaupiant, renkant įdomybes, didysis kiekvieno kolekcininko džiaugsmas, – parodyti tai žmonėms. Kuo daugiau žmonių tai pamato, susidomi, diskutuoja, džiaugiasi ir apšneka, tuo geriau. Todėl man žiauriai pasisekė su televizijos laida „Daiktų istorijos“. Tai neišsenkantis šaltinis, per daiktus gilinamės į savo šalies istoriją, geografiją, žmonių tarpusavio santykius ir tradicijas. Aš išgyvenu džiaugsmą dalindamasis. Ne iš altruizmo. Dėl to, kad man pačiam nebereikia kaupti! (Juokiasi)
– Prisimenu, kad prieš dvidešimt ar daugiau metų didžiavaisi savo kvepalų buteliukų, plytų ir saldainių popierėlių kolekcijomis. Rinkiniai auga, tad įdomu kur visą tai laikai ir ką ketini ateityje daryti su savo lobiais?
– Labai jaunyvam amžiuje pradėjau rinkti anuomet niekam nereikalingus popierėlius nuo saldainių. Dabar „jauniausiam“ popierėliui – 120 metų. Šiandien tokie parduodami profesionaliuose aukcionuose. Net ir labai rimtą rinkinį sukaupęs, kuriam negali garantuoti jo gyvybės, jo tyrinėjimo, publikavimo ir t.t. , žinok, – darbas nieko vertas! Tai gali padaryti rimtos verslo struktūros, valstybinės institucijos, todėl kiekvieno rinkėjo svajonė yra perduoti ar parduoti savo rinkinį muziejinei, parodinei ar tiriamajai institucijai. Tačiau net dovanoti archyvui pasidarė problema.
Kodėl? Todėl, kad saugyklose nėra vietos. Institucija dažnai nenori sau užsikrauti papildomo darbo inventorizuojant gautus rinkinius. Esu pats su tuo susidūręs. Dėl taip susiklosčiusios situacijos ne vieno menininko archyvas patenka į šiukšlyną. Nuo pražūties esu išgelbėjęs daug vertingų daiktų, paveikslų, tačiau juos įsiūlyti sudėtinga net ir regioniniam muziejui. Pasiseka nedaugeliui. Pavyzdžiui, Varnelio, Kasiulio kolekcijoms suspindo laimės žvaigždė, jos atsakingai globojamos. Jurgio ir Marijos Šlapelių meno kūrinių kolekcija, atspindinti lietuvybės judėjimą nuo XIX amžiaus pabaigos iki XX a. trečiojo dešimtmečio yra gerai parengta ekspozicijai. Ačiū Dievui, kad ir kuklus muziejus, bet degantis aistra išsaugoti ir patraukliai pateikti rinkinius ateinančioms kartoms.
Žinant mūsų populiacijos dydį, esame pertekę meno. Esame žiauriai turtingi ir išlepinti. Vien Vilniuje kasdien įvyksta vidutiniškai 40 kultūrinių renginių: paskaitų, koncertų, aukcionų, performansų, akcijų, parodų atidarymų, knygų, filmų pristatymų, diskusijų, minėjimų ir.t. Tai suskaičiavo žmonės, aktyviai besidomintys renginiais, sekantys juos. Kur nors Niujorke, Pekine, Mechike ar Paryžiuje dar galima tai įsivaizduoti. O pas mus, žinant vartotojų procentą, kuriems tai reikalinga ir įdomu, yra tiek nedaug, kad kasdienį kultūrinį persotinimą drįstu pavadinti visiška nesąmone.
Apie laisvę ir Zappos paminklą
– Turbūt sunkiai rastume vilnietį, nežinantį apie prieš 24 metus pastatytą paminklą JAV kompozitoriui, gitaristui ir dainininkui Frankui Zappai. Kodėl Zappai?
– Klasikinis klausimas. O kodėl ne? Kadangi šis klausimas užduodamas taip dažnai, tai paraginau idėjos bendraautorių, menininką Saulių Paukštį parašyti šio memorialinio biusto atsiradimo istoriją Lietuvoje ir JAV, Baltimorėje, kur F.Zappa gimė. Knyga „Frank Zappa – Lietuvos sūnus“ pavadinta neatsitiktinai. F.Zappos paminklas tapo neatsiejamu Vilniaus ir Lietuvos objektu. Šis skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas biustas puikuojasi meno vadovėliuose, atvykusiems turistams yra vienas žinomiausių traukos taškų.
Tais laikais su Sauliumi Paukščiu labai aktyviai bendravome. Šis projektas man atrodė kaip laisvės išraiškos simbolis, kaip įdomus eksperimentas: sumanai, darai, randi argumentų kodėl to reikia ir realizuoji. Puikūs metai buvo kūrėjams!
– Bet galėjote pasirinkti kokį lietuvį didžiavyrį?
– Nebūtų tokio susidomėjimo. Visuose informaciniuose giduose apie Lietuvą yra garsaus kompozitoriaus ir atlikėjo Zappos biusto fotografija. Nuo to daugeliui kyla tas pats klausimas, vedantis į pažintį su Vilniumi. Panašiai yra ir su Užupio respublika. Vėliau su Sauliumi Paukščiu padarėme „Lituanikos sparną“. Stovi jis prie Technikos muziejaus, o gatvėje paklaustas kas dešimtas žmogus kažin ar atsakytų kur jis. Daugiakultūriame Vilniuje paminklas pasaulio muzikantui žymi naują posovietinės šalies istorijos tarpsnį. Zappos biustu domimasi daugiau nei Karaliaus Mindaugo, didžiojo kunigaikščio Gedimino ar Čiurlionio paminklais.
– Tai jūs, jauni vyrukai norėjote taip išgarsėti?
– Apie tai net negalvojome. Tiesiog buvome jauni ir pasiutę, darėme tai, ką norėjome. Patikrinome laisvę, gavome ją neribotai. Netikėtai tapote Baltimorės miesto garbės piliečiais. Beje, daug prisidėjo ir Artūras Baublys, mūsų vedlys, gerai mokėjęs anglų kalbą. Žodžiu darėme tai, kas patinka. Keista, kad sąlyginai nedaug mums kainavo jėgų ir pinigų tas procesas. O rezonansas neįtikėtinas! Saulius Paukštys savo apybraižoje parašė, kad jį tuo metu buvo užpuolęs „kosminis liūdesys“. Norėdami savo draugą praskaidrinti ir sumanėme pastatyti tokią pačią Zappos galvą Los Andžele, kur Frankas Zappa gyveno ir kūrė. Nepavyko, tad K.Bogdano sukurtas biustas atsidūrė kompozitoriaus ir atlikėjo gimtinėje Baltimorėje, jo vardu pavadintame skvere prie bibliotekos. Atvykus į atidarymą, mūsų laukė didelis siurprizas – Amerikos roko legendos F.Zappos gitara ir Baltimorės garbės piliečių vardai.
– Tau teko vesti nemažai aukcionų. Kaip žmonės vertina, kaip perka meną, kaip jį pradeda kolekcionuoti?
– Kolekcininkais tampama keliais būdais. Neišvengiamas privalomas vyksmas, – kai kažkas turi tave tuo sudominti ir įtikinti, kad tai yra vertinga, prasminga, įdomu ir patrauklu. Nepažįstu žmonių, kurie patys save išsiugdė. Tai buvo tėvai, bičiuliai, kolegos, pažįstami. Pagirtinas žmonių troškimas jungtis pagal pomėgius į klubus. Bazių bazė – yra estetinių emocijų išvystymas, žinios, tobulėjimas. Pastebiu, kad daugybėje aukcionų reikia įtikinti auditoriją, kad tai yra gerai, sudominti papasakojus kažkokią istoriją. Kalbant apie komercinius aukcionus, auditorija yra bene svarbiausias dėmuo, kurioje susirenka asmenys norintys lenktyniauti, kur dominuoja greitų emocijų vyksmas, – pats įstabiausias procesas. Rimti tarptautiniai aukcionai tuo ir paremti. Mes irgi turime puikiai veikiantį „Vilniaus aukcioną“. Jis suteikia galimybę susipažinti su išstatytais objektais, įsitikinti, kad tai originalai ir nustatyti savo kainos ribas.
Dar visai neseniai aukcionuose buvo svarbi sugestija, investicijų forma. Mano galva Lietuvoje investicijų forma dar netapo tokia reikšminga kaip pasaulyje. Manau, kad kolekcininkai norėdami realizuoti dalį savo kolekcijų, susidurtų su problema. Ar žinai, kodėl mirus kolekcininkams, jų žmonos sukauptas kolekcijas parduoda pigiau? Todėl, kad jos parduoda už tą sumą, kurią sakė jų vyrai. Tai senas anekdotas, bet aktualus visais laikais. Labdaros aukcionai yra kitokie. Juose perkama emociškai, norint kažkam pagelbėti.
Aš visą gyvenimą susijęs su menais, bet niekaip nesuprantu kaip gali net ir labai didelio formato, genialaus dailininko darbas kainuoti 20, 50, 100 ir daugiau milijonų rimtų pinigų? Tai yra tik todėl, kad yra kažkas galintis už tokias sumas juos įsigyti. Kiek kainuoja? Už kiek nusiperku, tiek ir kainuoja. O nusiperku, jei turiu nekruvinai uždirbtų pinigų.
– Kokios dar iniciatyvos vejasi tave kaip pilietišką asmenybę per gyvenimą?
– Man yra svarbi Užupio respublika, Užupio angelas. To savintis negalima, bet šis etapas taip pat mane formavo kaip asmenybę. Man svarbus ir Džono Lenono biustas, pastatytas Vilniuje. Taip pat svarbus ir Lituanikos sparnas. Beje, – vienas jų turėjęs atsirasti Niujorke, kitas Vilniuje. Man patinka visos inicijuotos memorialinės lentos, įvairiais būdais iš praeities prikelti istoriškai svarbūs, ne mano paties sugalvoti atradimai. Pavyzdžiui, nebūtų džiazo virtuozo Luiso Armstrongo, jeigu nebūtų iš Lietuvos emigravusių žydų Karnovskių šeimos, maitinusios ir davusios darbo būsimai muzikos legendai, nebūtų Izraelio, nebūtų Britanijos laivyno, nebūtų kai kurių labai svarbių dalykų JAV ir kituose pasaulio šalyse, jei nebūtų Lietuvos. Aš prisidėjau prie šitų darbų ir jų viešinimo.
Bet labiausiai man patinka mano trys vaikai. Traktuok kaip nori, bet tai patys reikšmingiausi, labiausiai pasisekę gyvenimo projektai Sendamas suprantu, kad nežiūrint kaip sėkmingai ar nelabai susiklostė gyvenimas, jie yra mano vaikai, mano bičiuliai. O tai rodo, kad aš ne visai durnai nugyvenau. Visos galerijos, meno iniciatyvos, projektai, paminklai, kokie sėkmingi jie bebūtų, nublanksta prieš vaikus. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad neskirdavau vaikams tiek dėmesio, kiek kitai visuomeninei veiklai. Bet kažkaip netyčia likdavo laiko ir jiems. Kitaip šiandien jie nebūtų mano draugai ir nenorėtų man paskambinti, susitikti ir pasikalbėti.
– Jei galėtum, ar šiandien pakreiptum savo gyvenimą ir veiklą kitaip?
– Labai menkose detalėse. Nuo mažumės buvau labai mylimas vaikas ir jaučiausi laimės kūdikiu. O kai toks jautiesi, tokiu ir būni. Ir jeigu kažkas po kojomis susvyruoja, ar pagalį į ratus įstato, tai gyvenimas vis tiek kažkaip mane išsuka ir dardu savo vežimu su vėjeliu. Ir taip nuo mažumės iki dabar.
– Juokingai nuskambės, bet turėdamas tiek veiklos ar turi dar kokį sau mielą hobį?
– Turiu. Man labai patinka jodinėti, bet jaučiu, kad mano fizinė būklė nebe ta. Balne sėdėjau prieš tris mėnesius. O tai reikia daryti nuolatos, kaip mano bendraamžiai plaukikai arba maratonų bėgikai.
– Ar teko stovėti prie molberto su teptuku rankoje?
– Daug. Mokykloje, studijų metais, bet gėda pasakyti, – dabar esu degradavęs šioje srityje. Neturiu poreikio reikšti save vizualiųjų priemonių pagalba. Aš netgi nemėgstu rašyti tekstų, nes per ilgai užtrunka. Užtat vertinu rašančių žurnalistų darbą. Kalbėti man – kas kitkas! Juk mintis bėga daug greičiau, ją norisi išsakyti staiga, daug ir gardžiai. Man patiktų vesti pasakotojų kursus. Kam Dievo duota kalbėti, tai yra dovana, ir tai daug paprasčiau, nei viską koncentruotai, aiškiai ir įtaigiai surašyti. Man labai patinka redaguoti, montuojant filmuotą medžiagą surasti pagrindinius akcentus. Patinka būti laidos sumanytoju ir vedėju. Grįžtant į praeitį, kodėl mums taip gerai sekėsi „Lango“ galerijoje – klube? Turėjau bičiulį, kuriam patiko skaičiuoti. Jam tai sekėsi, nebuvo atgrasu planuoti, o man patiko kurti ekspozicijas, skleisti žinią, pristatyti, reklamuoti renginius. Kiekvienas privalo daryti tai, ką labiausiai mėgsta ir žino, tada nereikės sunkiai dirbti, beliks mėgautis savo veikla.
– Kalbuosi su tavimi ir galvoju – įdomus tas Pilinkus, – žinomas žmogus, bet kartu ir nepažintas. Kokias savybes savyje vertini labiausiai ir kokias norėtum išgyvendinti?
– Norėčiau būti mažiau emocionalus, vyriškesnis. Nes emocijos, – yra damų prioritetinė sritis. Taip mane mokė tėvai. Ir labai norėčiau būti tvirtavališkesnis. Kadangi nuo mažens esu laimės kūdikis, neišsiugdžiau savyje tvirtos valios, nes paprasčiausiai viskas sekdavosi. Norint kažką pasiekti, nereikėdavo įdėti didelių pastangų. Pabrėžiu, – didelių. Kodėl man taip patinka daryti pažintines laidas? Todėl, kad čia joks nedarbas. Esu laimingas, nes susiradau tokią veiklos sritį, kuri taip patinka, kad tai nelaikau darbu. Mano gyvenimas yra didelis katilas, kuriame verdu. Jis susideda iš veiklos, pomėgių, ieškojimų, atradimų, praradimų, jis yra labai pilnas, skanus ir įdomus. Ir visai nenoriu skristi į kosmosą, nepatinka man tamsa.
– Aktyvus, smalsus, emocingas pasaulio pilietis. Kaip tu neužgoži savo draugės ir laidos prodiuserės Editos Mildažytės?
– Ji stipresnė už mane. Todėl prie jos galiu kai kada ir patylėti. Man ji labai patinka ir sutinku būti Nr2. Mums žiauriai pasisekė, kad esame kartu.
