„Pavadinimas pakeistas jau po okupacijos, tad tikrai nėra reikalo jo išsaugoti, gerbti. Visiškai nėra. Jei kas nors taip būtų mąstęs prieš 2014 metus, galbūt pati būčiau palaikiusi tokias pažiūras nacionalistinėmis, bet visgi realybė pasikeitė. Taigi šiame kontekste keičiasi ir požiūris“, – teigė menotyrininkė.
A.Narušytė priminė, kad karas Ukrainoje vyksta nuo 2014 metų. Be to, jau tada Lietuvos reakcija buvo nukelti Žaliojo tilto skulptūras.
„Mano asmenine nuomone, kuri niekam neprivaloma, Rusijos agresija, invazija, okupacija, prievartavimai, žudymai, karo nusikaltimai yra susiję su jų kultūros propaganda, – kalbėjo žinoma menotyrininkė. – Per kultūrą, minkštąją galią jie jau šimtus metų keičia mūsų realybę, mūsų savęs suvokimą. Kol nevyksta karas, mes džiaugiamės kultūrine įvairove. Galime domėtis tuo, kas rusiška, šalia ukrainietiška, lenkiška, prancūziška ir t. t.“
Man atrodo, kad Rusijoje kultūra naudojama sukelti empatiją agresorei, naudojama supainioti mus.
Jos požiūriu, kai prasideda karas, kultūros argumentas imamas naudoti kaip propaganda, t. y. „ne viskas taip vienareikšmiška ir turime kažko gailėtis“: „Man atrodo, kad Rusijoje kultūra naudojama sukelti empatiją agresorei, naudojama supainioti mus.“
„Kai vyksta karas, kai matai, kaip yra žudomi žmonės, griaunami miestai. Kai matai visas tas nuotraukas. Kai galima ir patiems nuvažiuoti. Kai tie, kas nuvažiuoja su išankstine nuomone, kaip antai Vokietijos prezidentas, pasėdėjęs bombų slėptuvėje per antskrydį, išvažiuoja atvėręs akis...
Kodėl turėtume rusų kultūrą, kurią jie stumia kaip minkštąją galią, tą „aukštąją kultūrą“ vertinti labiau už jau nupasakotą kultūros dalį?
Šiomis dienomis sklando sušaudomo karininko vaizdas, tapęs jau ikona. Aš „Telegram“ kanale pamačiau ir patį veiksmą. Tai yra sukrečiantys dalykai, kuriuos ir patys ukrainiečiai komentuoja. Čia remiuosi Romano Svitano liudijimu, lakūno, kuris pats buvo patekęs į nelaisvę, rusų kareiviai tą daro visada. Žudo, filmuoja, siuntinėja vieni kitiems ir jaučia malonumą. Jis taip liudija, aš remiuosi tuo. Tai irgi juk yra kultūra. Kodėl turėtume rusų kultūrą, kurią jie stumia kaip minkštąją galią, tą „aukštąją kultūrą“ vertinti labiau už jau nupasakotą kultūros dalį?“ – komentavo A.Narušytė.
Mano mintys yra sumišusios su jausmais, 15min kalbėjo A.Narušytė. Jos nuomone, vykstant žiauriam karui, kurio tikslas – sunaikinti tautą, jos širdyje ir mintyse vietos agresorės kultūrai nėra: „Prisiminkime, kad visi tie puškinai ir černiachovskiai į Lietuvą buvo įstumti per prievartą, nes šis karas jau tęsiasi šimtmečius.“
„Tai ne tik ukrainiečiams aktualus karas. Jis yra aktualus ir mums“, – dėstė pašnekovė ir pasiūlė prisiminti Lietuvos istorinius įvykius.
„Netrukus bus Kovo 11-oji, kuri irgi yra susijusi su viena iš eilinių ir mums labai svarbių pergalių tame kare. Todėl aš žiūriu į Rusijos kultūrą taip – kol ji pati nepasidarys normali ir kultūringa, nenoriu matyti jokių tos kultūros ženklų. Jos man tiesiog nėra“, – sakė ji.
Dabar menotyrininkė nori matyti ukrainiečių kultūrą, skaityti jų rašytojus: „Noriu matyti jų kūrinius, suvokdama, kad Rusijos kultūra dar ir uzurpavo, pasisavino ukrainiečių kultūrą. Pasaulinio garso tapytojas Kazimiras Malevičius, žinomas kaip Rusijos avangardo kūrėjas, iš tiesų yra ukrainietis. Čia tik viena iš detalių. Ukrainiečių rašytojai, norėdami bent kažko pasiekti, rašydavo rusiškai ir taip turėjo patekti į Peterburgą, Maskvą, „didžiuosius centrus“. Visus šiuos šimtus metų tokiu būdu jie tapdavo rusų rašytojais, kas šiaip yra suprantamas procesas, bet klausimo apie Puškiną kontekste imi galvoti apie kultūras, kurias išstūmė tie keli „didžiosios kultūros“ vardai“, – kalbėjo A.Narušytė.
