Pasak menotyrininkės, savo darbuose V.Kvašys atsiskleidė kaip talentingas pasakotojas, kūręs tiek pavienius darbus, tiek didžiulius ciklus, daugiausia įkvėptus Biblijos siužetų, šventųjų istorijų, krikščioniškos bei įvairių kitų kultūrų simbolių ir metaforų.
Tam tikra prasme jo kūryba – iliustratyvi, tačiau ne primityviai ir tiesmukai, bet labai išraiškingai ir talpiai.
Anot A.Dapkutės, tai puikiai atskleidžia ir ne viena jo su kitais bendraautoriais parengta knyga, kuriose V.Kvašio darbai yra ne tiesioginės tekstų iliustracijos, bet tolygios savo krūviu bei turiniu tekstams.
Tarp svarbiausių jo knygų – su ilgamečiu bičiuliu ir kūrybos partneriu kunigu Elijum Leydsu parengtos „Tiltai į Babiloną“, „Dievas yra dovana“, „Tatuiruotės laikų pabaigai“. Taip pat albumas „Ateinu kaip gailestingumo karalius“ ir kunigo Kęstučio Dvarecko „Nukryžiuotos meilės keliu“.
Vis dėlto V.Kvašys nebuvo tradicinis religinio meno kūrėjas, mat krikščioniškus siužetus interpretavo ne tik tradicinėmis formomis, bet ir drąsiais kūrybiniais sprendimais, taip pat ir labai asmeniškai tikėjimo patirtis perleidęs per savo paties gyvenimą.
„Jo darbuose susipina metapasakojimai su naiviąja daile, krikščioniški simboliai su siurrealistiniais siužetais – visa tai tampa išskirtiniu mūsų dailėje ir gerai atpažįstamu V.Kvašio kūrybos bruožu“, – kalbėjo A.Dapkutė.
Pasak menotyrininkės, dailininkas buvo labai gerai įvaldęs graviūros techniką ir sukūręs daugybę puikių ciklų bei pavienių darbų. Jis taip pat tapė, dirbo su pastele ir įvairiomis kitomis dailės technikomis.
Menotyrininkė pažymėjo, kad vienas pagrindinių jo kūrybos principų – priešybių sugretinimas.
„Savo darbuose V.Kvašys atsiskleidžia kaip gilus ir subtilus egzistencialistas, kalbantis apie šviesiąją ir tamsiąją žmogaus prigimtis. Bet kartu ir kaip mistikas, liudijantis nuolatinę kovą, vykstančią tarp gėrio ir blogio, dieviškojo ir piktojo pradų“, – teigė A.Dapkutė pabrėždama, kad pats menininkas tiek gėrį, tiek blogį traktavo kaip neatsiejamą mūsų tikrovės dalį.
„Jo darbuose yra labai ryškus šviesos ir gėrio pradas, kuris visuomet prasimuša tarp bjaurasties, karo vaizdinių bei kitų, neretai atstumiančių, mūsų kasdienybės realijų. Šia prasme kūryboje atidžiai ir nuosekliai permąstydamas įvairias gyvenimiškas patirtis, V.Kvašys, kaip koks biblinis pranašas, liudijo galutinę gėrio pergalę ir pats stovėjo šviesos pusėje“, – teigė menotyrininkė.
Pasak A.Dapkutės, nors V.Kvašys yra surengęs ne vieną parodą, tačiau jis sąmoningai nedalyvavo meno gyvenime, atsiribojo nuo viešumos, nebuvo konformistas ir materialistas, o kūrė tyliai, ramiai atsidėjęs savo keliui.
„Tikėjimas jam buvo neatsiejama visos egzistencijos dalis – jis kūrė taip, kaip gyveno, o gyveno taip, kaip tikėjo“, – teigė menotyrininkė.
Drauge su žmona V.Kvašys užaugino devynis vaikus.
Rugpjūčio 20 d. menininkas V.Kvašys palaidotas Vilniaus Antavilių kapinėse.
