„Svarbiausia man buvo užfiksuoti visuomenės kaitą bei pasimiršusius dalykus. Juk kartais kažkam atrodo, kad tik dabar pradėjome svarstyti paminklų bei viešųjų erdvių problemas“, – pažymėjo pašnekovas.
Šiuo interviu siekiau pasikalbėti su kritiku ne vien apie jo knygą. Tikėjausi, kad bent krašteliu užčiuopsiu V.Jauniškio DNR. Tad temų spektras platokas – nuo kultūros politikos peripetijų, interviu su Kalbos inspekcijos viršininku Audriumi Valotka bei „buržua, kurie pavirto į sočiai gyvenančius hipsterius“.
Kultūros politika: kliurkos, rūpesčiai ir pergalės
– Ar nenusvyra rankos pagalvojus, kad tarptautinių parodų, spektaklių vis dar atsivežame mažokai?
– Jos jau kiek nusviro dar 2009 metais, kuomet Vilnius buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Tai buvo ideali proga daug ką ambicingo atvežti, sukurti tam tikrus didelius dalykus. Nors ir galėjome pamatyti gerų parodų, įdomių svarbių spektaklių, koncertų, tai tebuvo vienkartiniai atvejai, nevirtę sistema. Mano požiūriu, tai buvo ne vien finansavimo, bet ir kai kurių kultūros operatorių ambicijų problemos. Be abejo, aš ir pats galėjau ką nors inicijuoti, tą dirbdamas Menų spaustuvėje ir bandžiau pagal galimybes daryti.
– Daug metų stebite Kultūros ministerijos ir kitų institucijų bei visuomenininkų veiklą. Gal vis tik matote pozityvių pokyčių?
– Pozityvių pokyčių yra, tačiau jie labai lėtai įgyvendinami. Šiandien jau susitaikiau, kad nieko greitai nepadarysime. Bet svarbu, kad įsitvirtinę dalykai būtų tvarūs.
– Ką turite omeny?
– Tarkime, Kultūros tarybą bei Kultūros rėmimo fondo finansavimą. Mano požiūriu, taip buvo depolitizuota kultūra, ji ėmė veikti savarankiškiau. Tai didžiausias kultūros politikos įvykis per visus 30 metų, tačiau iki to reikėjo belstis 20 metų, apie tai buvo kalbama jau nuo kokių 1995 metų.
Kartu su tuo pamažu imti derinti santykiai tarp biudžetinių ir nevyriausybinių organizacijų (NVO). Dabartiniu metu lyg ir bandoma lyginti nelygybę tarp jų, bet lėtai. Nors jau pernai nevyriausybininkai tapo politikų šūkių dalimi.
Tai didžiausias kultūros politikos įvykis per visus 30 metų.
Bet, gink Dieve, nesakau, kad biudžetines įstaigas reikėtų naikinti. Jas vertėtų tobulinti, nors vienos neišvengiamai nunyks (priklauso nuo to, ar savivaldybė jas parems ar ne). Šiaip esu neoliberalių reformų priešininkas, tačiau klausimą, kokią naudą duoda kultūros įstaiga, vis tiek keliu.
Tiesa, ketverius metus esu dirbęs Kultūros taryboje. Tuomet teko susidurti su labai aršiu pasipriešinimu iš Kultūros ministerijos pusės. Spėčiau, kad lūžiai iš esmės įvyko 1990–1993 metais, kuomet bandėme versti paminklus ir senas struktūras. Vis dėlto, restauracija įtvirtino demokratiją, kuri eina, bet lėtai ir, matyt, šiai Europos daliai natūraliai.
– Ar galėtumėte įvardinti didžiausias kliurkas, įvykusias Lietuvos kultūros politikoje per jūsų kaip kritiko karjerą?
– Reikėtų apie tai nemažai pamąstyti… Ko gero, galime kalbėti kad ir apie „Vilnių – kultūros sostinę 2009“. Bet negaliu pasakyti, jog tai yra kliurka, jas žmonės padaro netyčia. O ten, mano požiūriu, vyko kultūrą gesinanti strategija, trukdanti susidoroti su iškilusiais uždaviniais. Tada kultūra politikai pasinaudojo kaip instrumentu įtvirtinti save. Šiandien tai matome vos ne kiekvieną dieną.
Kitas dalykas susijęs su kultūros personalijomis. Galbūt tai yra klaida, o galbūt koks tyčinis poelgis. Manyčiau, kad atleisti kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson, praėjus pusei kadencijos, buvo prastas sprendimas. Taip, kai kurie kultūros bendruomenės žmonės buvo ja nepatenkinti, mat buvo komunikacijos problemų. Tačiau kultūros ministras nėra psichoterapeutas, priimantis tave kabinete su kavute, prie ko dalis buvo pripratę. Visgi, jos kadencijos metais buvo įtvirtinta daug pokyčių, kuriais šiandien džiaugiamės. Tarkime, dėl nacionalinių įstaigų vadovų kadencijų įvedimo valstybiniuose muziejuose matome ryškius pokyčius.
Kultūros ministras nėra psichoterapeutas, priimantis tave kabinete su kavute, prie ko dalis buvo pripratę.
– Ar skaitydamas savo tekstus galėtumėte atsakyti, kodėl mes taip stumdomės dėl skulptūrų? Savo tekstuose nuolatos minite „Mes“ ir „Kiti“ skirtumą.
– Tiesą sakant, norėdami pastatyti skulptūrą svarbioje viešojoje vietoje, niekada nesprendėme jos pačios klausimo. Daugiausia diskutavome, kieno gi tiesa nugalės. Turbūt vienintelį kartą, kai iš tiesų spręstas skulptūros klausimas, buvo kūrybinės dirbtuvės. Jose nugalėjo Andriaus Labašausko „Laisvės kalva“. Tai įvykis, kada realios komisijos sprendė, ką galime sukurti. Vėliau įsimaišius stovykloms, išryškėjo, kad joms nusispjaut, kokia skulptūra stovės.
– Ar kartais nepajaučiate, kad skyla paties asmenybė? Juk pats kritikuojate kultūros politiką, o tada prisidedate prie tokių dokumentų sudarymo.
– Kritikuoti tai jau padėti. Kritikuojame tam, kad būtų geriau – žinoma, mūsų pačių supratimu. Norisi, kad politikai, kurie, kurdami įstatymus naudojasi valstybės pinigais, atkreiptų į tai dėmesį. Niekada neičiau į tokias grupes patarinėti, jeigu tai man būtų visiškai nepriimtina. Galiu kritikuoti „Didįjį šeimų gynimo maršą“, bet jame nedalyvausiu, nes absoliučiai nesutinku su jų peršama ideologija.
Lygiai taip pat dešimtajame dešimtmetyje šiuolaikinio meno kritikai tapo kuratoriais. Įgiję įdirbį jie perėjo prie praktikos. Lygiai taip pat teatro kritikai tapo prodiuseriais, festivalių vadovais, programų sudarytojais.
Galiu kritikuoti „Didįjį šeimų gynimo maršą“, bet jame nedalyvausiu, nes absoliučiai nesutinku su jų peršama ideologija.
Galiausiai juk bandai kurti savo šaliai bei sau pačiam. Nes mes visi norime gyventume kultūringoje visuomenėje. Kritika nėra opozicija ir neini dirbti okupantams.
Kaip V.Jauniškis žvelgia į kalbos politiką?
– Viena iš priežasčių, kodėl mąstyčiau apie jūsų pasaulėžiūrą, kaip apie konservatyvią, yra jūsų pastarasis interviu su Kalbos inspekcijos viršininku A.Valotka. Interviu mane šiek tiek suglumino. Koks jūsų tikrasis požiūris į kalbos norminimą?
– Ar galite pasakyti, kodėl suglumino ir kas ten sukėlė šį jausmą?
– Jūsų santykį su pašnekovu vertinčiau ne kaip objektyvų, o pritariantį. Natūraliai kilo klausimas, kaip jūs suprantate kalbą, nors jūsų knygoje esama ir anglicizmų.
– Taip, pritariau jam daug kur. Man patinka jo laikysena, bet „taip“ kartais reiškia tiesiog pokalbį, o ne pritarimą. „Refleksijose“ aš labiau esu žurnalistas nei kritikas.
Tiesa, man daug kas ten buvo priimtina ir patiko, skirtingai nei Kalbos komisijos posėdyje, kuriame buvo diskutuojama apie kalbos gynimą, paveldą, prie kurio negalima prisiliesti. Tad su šiuo, kaip ir su priešingu, Loretos Vaicekauskienės, nesijaudinančios, kad kalba išnyks, kraštutinumu nesutinku. Viduriukas, kuriam atstovauja A.Valotka man yra priimtinas, juolab jis pagrįstas daugelio šalių praktika ir jos išmanymu.
„Taip“ kartais reiškia tiesiog pokalbį, o ne pritarimą.
Aš kalbą įsivaizduoju kaip gyvą, bet man nepatinka tai, kas vyksta su anglicizmais. Tai susiję su tam tikru saiko jausmu ir, kaip ir laidoje buvo kalbama, baudžiaviniu mentalitetu. Maždaug, jeigu vartoji anglų kalbą, tai, vadinasi, viskas cool. Čia jau prabyla mano filologinis išsilavinimas – taip, aš kreipiu dėmesį į kalbą, stilių. Taip pat matau ją kaip išreiškiančią žmogaus individualybę, gyvą ir kintančią.
– O jeigu esate vilkiko vairuotojas, kuris neturi galimybės pasirašyti dokumento savo kalba? Tai prieštarauja žmogaus teisėms. Tą išgirdau ir iš A.Valotkos, kuris man dėstė retoriką ir kurį matau kaip išsilavinusį žmogų. Man tai keista.
– Ar žmogaus teises pažeidžia, aš abejoju. Bet to jo ir paklausiau – ar nėra taip, kad per šią kalbos politiką mes „pralaimėjome“ Šalčininkus ir Visaginą? Mano požiūriu, tai tam tikras pralaimėjimas. Valstybinės kalbos statusą aš suprantu, bet tam tikrose vietose man labiau patiktų Briuselio variantas – tam tikra dvikalbystė. Tereikėtų sutarti dėl procentų.
Apie „buržua, kurie pavirto į sočiai gyvenančius hipsterius“
– Skaitant knygą kartais pasirodė, kad ne itin mėgstate šių laikų jaunimą ir lyginate jį su Bertolucci filmo „Svajotojai“ veikėjais: „Tie svajotojai iš esmės yra dabartiniai biurgeriai, buržua ir sotus besivystančių šalių elitas. Į kurį, deja, lygiuojasi dabartiniai mūsų šalies studentai.“
– Kad nemėgstu jaunimo, tai visiškai netiesa! Man patinka bendrauti su jaunais žmonėms, aš jiems dėstau Muzikos ir teatro akademijoje.
Tiesa, kaip ir su daug kuo, su tuo irgi esu susitaikęs – kalbu apie jaunimo neprotestavimą ir apolitiškumą. 1968 metų neprikelsi, bet dabar po truputį ėmė atsirasti tam tikro protesto. Jaunimas pradėjo eiti į gatves ir labai gerai, kad jie tai daro dėl savęs, o ne kitų. Kartais susidaro įspūdis, kad mums nepatogu protestuoti dėl mūsų pačių teisių…
Žinote, teksto rašymas nėra tik konstatavimas. Tai taip pat ir provokacija: galbūt kažkas pagaliau atsiras?
Galiausiai kalbu ne vien apie fizinį barikadų statymą. Aš to tiesiog nematau mene – aiškaus pareiškimo. Atrodo, kad jie ateina į meno institucijas pasiryžę nuversti kalnus, o po to matai antrą tokį patį klasikos kartotoją. Be jokio mąstymo, o gal ir įsiūčio proveržio. Taip niekas dešimtojo dešimtmečio Evaldo Janso, kuris susileido iš venos paimtą savo kraują, ir nepralenkė.
– Manyčiau, kad šiuolaikinis lietuvių menas yra labai stiprus, pradedant šįmet į Venecijos architektūros bienalę keliaujančio Julijono Urbono darbu „Planeta iš žmonių“. Bet žinoma, šį tekstą jūs rašėte 2008 metais, juolab tuo metu buvo ekonominė krizė.
– Be abejo. Aš taip pat labai džiaugiuosi Venecijos bienalėje išsikovotu „Aukso liūtu“ už „Saulė ir jūra (Marina)“. Tai geriausia, ką pastaraisiais metais mačiau. Tačiau ši opera-performansas buvo sukurta visiškai priešingai tam, ko kūrėjos buvo mokomos.
Žinote, teksto rašymas nėra tik konstatavimas. Tai taip pat ir provokacija: galbūt kažkas pagaliau atsiras?
Metropolių bastūnas, bet tik ne neoliberalas
– Jūsų darbus stebiu kritišku žvilgsniu. Iki šiol nesuprantu – ar esate konservatyvus, ar pavargęs nuo visko saugojatės cinizmu. Štai mintis po apsilankymo Vienoje aprašėte vienoje iš esė: „Pačios reklamos žymi meno žengimą žemyn, komercinės produkcijos link.“ Ar jūs kultūrą idealizuojate, išaukštinate?
– Ne, tikrai neidealizuoju. Iš tiesų, svarbios proporcijos, saikas.
Nors egzistuoja tokie dalykai, kada su kultūros komercializacija tenka susitaikyti. Kada Klimtas atsiduria ant kiekvieno puodelio, piniginės. Kita vertus, mąstau: gerai, o kodėl pas mus nėra Čiurlionio? O gal jau yra?
– Yra, į Čiurlionio užrašines jau darosi sunku žiūrėti.
– Na va, matote. Ir jūs nebegalite. Sektoriaus komercializacija neišvengiama, bet pačiai kultūrai svarbu išlaikyti tam tikrą statusą. Šiuo atveju pats Klimtas dėl to nekaltas, o nuėję į parodą vis tiek žavimės jo tapyba. Net ir Egonu Schiele.
Tai kartais gali nervinti, mat tai pigūs ir prie pačios kultūros neprivedantys dalykai. Čia lyg nusipirkti knygą dėl gražaus viršelio ir jos neskaityti.
O grįžtant prie neoliberlizmo, tai, mano požiūriu, tai tam tikrų vėliavų ir etikečių iškėlimas, kada nesirūpinama esme. Čia galima užduoti klausimą, kam statomi namai? Manyčiau, ne žmonėms, kadangi tai yra verslo projektai. Dabartinis Vilniaus tankinimas nesukuria patogumo gyventi nei naujakuriams, nei kaimynams.
– Bet jūsų knyga vadinasi „Patirti peizažą“. Jame minite žodį „flâneur“, reiškianti klajones, o ir kitose savo esė probėgšmais išreiškiate troškimą gyventi metropolyje, kuriame vyksta aštrios diskusijos, o žmones supa aukščiausios klasės kultūra. Ir štai jūs esate kritiškas neoliberalizmui, komercializavimui.
– Metropolis visiškai nereiškia neoliberalizmo, nors dabartiniu metu sąsajos neabejotinos – kur to neoliberalizmo nėra? Bet senuose miestuose išlaikomi tam tikri konservatyvūs dalykai – tai, kas įsėdo amžiams.
Vienas įdomesnių įvykių buvo postindustrinių menų tinklo „Trans Europe Halles“, tikrų kūrybos industrijų susitikimas, organizuotas Menų spaustuvėje. Joje susirinko įvairioms scenos menų aikštelėms (susikūrusiose fermose, spaustuvėse ir t.t.) vadovaujantys žmonės. Visi sprendė, kaip įtikinti politikus finansuoti kultūrą. Ir to tinklo prezidentas tiesiai pasakė: „užteks skaičiuoti, kiek kultūra duoda visuomenei, ji turi tiesiog būti finansuojama“. Mes iš principo galime skaičiuoti, kiek ji augina BVP. Bet šalys tą daro skirtingai, metodikos įvairios, ir mes niekada nesužinosime, kiek kultūrai davė brolių Lumière’ų pirmasis filmas. Galbūt jis yra pats pelningiausias? Niekada nesuskaičiuosime, koks spektaklis įkvėpė finansininką sukurti kokią nors blokų grandinę.
Niekada nesužinosime, kiek kultūrai davė brolių Lumière’ų pirmasis filmas.
Senų demokratijų metropoliuose meno institucijos seniai įsitvirtinusios. Ten nekyla klausimų, ar išlikti. Jiems rūpi, kaip patobulinti. Todėl man patinka metropoliai, mėgstu juose vaikščioti. Tai tarsi bastūniškas prisirišimas atrasti miestą, kas kartais tikrai būna įdomiau nei nueiti į teatrą.
Mūsų kultūra vis dar agrarinė ir dvikova su miesto kultūra nuolatos vyko ir tebevyksta. Jau ką reiškia „valstiečių“ partija, pavadinimas – tarsi ateitų į valdžią filomatai. Atstovaujama socialinėms grupėms, kurių jau nebėra.
„Pats blogiausias menas yra nuobodus“
– Dažnai vis dar kalbama apie kritikos objektyvumą, intelektualinį to pradą, o subjektyvumas nėra vertinimas. O štai jūsų bastūniškumas yra tyras subjektyvumas.
– Kadangi kritikas yra gyvas žmogus – subjektas, tai jis taip ir vertina. Jis yra žiūrovas, tik daugiau informuotas, labiau patyręs. Savo vertinimą ir kritikas pradeda nuo „patinka“ arba „nepatinka“, o vėliau tai grindžia argumentais, kontekstu. Juk svarbu ir kokiomis sąlygomis žmogus yra susiformavęs, jeigu esate išaugęs prie jūros, o gyvenate Vilniuje, galbūt jums malonumą teiks marinistiniai peizažai.
– Įdomu, koks menas jus nervina?
– Pageidavimų koncertai, jeigu tai yra menas. Tas žanras yra gerai tam tikroje vietoje, pavyzdžiui, bendruomenių centruose. Tačiau kai tai bandoma stumti kaip pagrindinę kultūrą…
O iš principo pats blogiausias menas yra nuobodus. Kai žiūrovas neturi, ką veikti, o įtampa tarp scenos ir salės nesukuriama.
– Koks yra pats nuobodžiausias jūsų matytas spektaklis?
– Jų yra daugoka ir etikos sumetimais nepasakysiu, kuris. Tačiau tai buvo studijų metais ir neabejotinai LTSR valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabartinis Lietuvos Nacionalinis dramos teatras). Tuomet tas teatras pasižymėjo beviltiškai nuobodžiais spektakliais, kai kurie trukdavo ir po keturias valandas.
– Kada jūs pradėjote rašyti pirmąsias savo recenzijas?
– Pirmieji bandymai buvo trečiame-ketvirtame kurse. Apie 1987-uosius.
– Apie ką rašėte? Ar labai žiaurus buvote?
– Pirmasis mano recenzuotas spektaklis buvo nelabai koks. Jis buvo kurtas pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę „Nežaiskite su mėnuliu“, o režisavo Gytis Padegimas. Aš jį sunešiojau.
Mano recenziją jinai stipriai sutrumpino, iškarpė „Pink Floyd“ dainų citatas!
Man nepatiko jame buvusi romantiška patetika. O kadangi jau bendravau su senamiesčio jaunimu, mes visi nelabai pozityviai žiūrėjome į J.Ivanauskaitės prozos ornamentus ir fantazijas.
Recenziją nusiunčiau į „Komjaunimo tiesą“, kurioje tuo metu dirbo Lolita Tirvaitė (Lolita Varanavičienė, šiuo metu vadovaujanti leidyklai „Tyto alba“, aut. past.), kuri šiandien yra šios knygos leidėja. Mano recenziją ji stipriai sutrumpino, iškarpė „Pink Floyd“ dainų citatas!
Tai buvo smūgis, bet ir stuktelėjo suvokimas, kad su mano tekstais kol kas galima daryti, ką nori.
